Pirmasis nusikaltimas – tai Adolfo Hitlerio kampanija pastatyti „Fiurerio muziejų“ Lince, Austrijoje, aprūpinant jį geriausiais pasaulio tapybos šedevrais, kuriuos naciai išvogė, konfiskavo arba nusipirko okupuotuose šalyse – Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rusijoje.
Antrasis nusikaltimas – tai tiesos apie šios kolekcijos likimą slėpimas iki šių dienų.
80 metų Cornelius Gurlittas, kurio bute Miunchene ir buvo rasti paveikslai, paslaptis saugojo 68 metus.
Paveikslus jis paveldėjo iš savo tėvo, Hildebrando Gurlitto. Jis buvo vienas iš keturių meno prekeivių, kuriuos naciai 1938-ųjų kovą delegavo į Konfiskacijos komitetą – A.Hitleris ir Hermannas Goeringas buvo įsakęs parduoti „dekadentiškuoju menu“ (vok. –entartele Kunst) pavadintus modernistinius kūrinius už užsienio valiutą.
Hildebrandas Gurlittas, Karlas Bucholzas, Ferdinandas Moelleris ir Bernhardas Boehmeris atidarė parduotuvę Nyderšonhauzene, prie pat Berlyno, kad parduotų beveik 16 tūkst. tapybos ir skulptūros kūrinių, kuriuos A.Hitleris ir H.Goeringas pašalino iš Vokietijos muziejų 1937–1938 metais.
Iš pradžių jie buvo eksponuojami Miuncheno Meno Namuose, kad publika galėtų išjuokti „degeneratų“ meną. 1937 liepą atidaryta paroda tapo vienu lankomiausių modernaus meno renginių per visą šimtmetį.
Propagandos ministras Josephas Goebbelsas radijo laidoje pavadino šiuos Vokietijos modernistų darbus „šiukšlėmis“.
A.Hitleris parodą Meno Namuose atidarė emocinga kalba, kurios gale iš įsiūčio net spjaudėsi. Pasak jo, Vokietijos meną kamavo „didelė ir mirtina liga“.
Hilderbrandui Gurlittui ir jo kolegoms sunkiai sekėsi parduoti šiuos kūrinius – matyt „šiukšlėmis“ pavadintas menas neviliojo pirkėjų.
Taigi 1939 kovo 20 dieną Berlyno gaisrinės departamento kiemelyje jie sukrovė laužą iš 1 004 paveikslų bei skulptūrų ir 3 825 akvarelių.
Kaip ir tikėtasi, ši propagandinė akcija patraukė dėmesį – atstovai iš Bazelio muziejaus Šveicarijoje atvyko su 50 tūkst. Šveicarijos frankų kišenėje. Šokiruoti meno mylėtojai suvažiavo įsigyti darbų.
Nėra žinoma, kiek kūrinių po šių išpardavimų H.Gurlittas, K.Bucholzas, F.Moelleris ir B.Boehmeris pasiliko sau ir vėliau pasipelnė parduodami Šveicarijoje ir Amerikoje.
Meno aukcionai karo metu
H.Gurlittą sąjungininkai suėmė 1945 metais netoli Bambergo, kur jis slėpėsi barono von Pollnitzo pilyje. Jis atmetė barono pasiūlymą paslėpti savo meno kolekciją naujoje slaptavietėje – arba bent jau taip tvirtino.
Žinoma tik tiek, kad jam – arba jo paaugliui sūnui – vis dėlto pavyko kažkur paslėpti per tūkstantį paveikslų.
Gali būti, kad meno kūriniai buvo paslėpti Prancūzijoje. Tarnaudamas Konfiskacijos komitete karo metais H.Gurlittas daugiausia dirbo Paryžiuje ir nuo 1941 iki 1945 gyveno „Hôtel de Jersey“ viešbutyje.
Eksponatus A.Hitlerio „Fiurerio muziejui“ jis rinko dviem būdais. Pirmiausia jis apieškodavo pabėgusių žydų namus ir konfiskuodavo juose rastas vertybes. Savo veiksmus jis teisino nacių paskelbtu įstatymu, kad šalį palikę Prancūzijos piliečiai automatiškai prarado pilietybę.
Jis taip pat leisdavo reichsmarkes Paryžiaus „Drouet“ aukcione, kur vargo prispausti prancūzai tempė šeimos vertybes parduoti.
Didžiausią kainą, penkis milijonus frankų, H.Gurlittas paklojo už Paulio Cézanne'o darbą „Arko upės slėnis ir Šv. Viktorijos kalnas“. Tai turėjo pademonstruoti nacių perkamąją galią. Deja, nedidelis paveikslas, už kurį H.Gurlittas sumokėjo 94 kartus daugiau nei iki tol kas nors buvo pasiūlęs už bet kokį P.Cézanne'o kūrinį, paaiškėjo esantis klastotė. H.Gurlittas toli gražu nebuvo lupikautojas. Jis sumokėjo per milijoną Prancūzijos frankų už keturis brangiausius kūrinius vertingiausiame karo metų Paryžiaus aukcione – Georges'ui Viau priklausiusius impresionistų darbus, kuriuos 1942 gruodžio 11–14 dienomis pardavė Etienne'as Aderas.
Praeities meno šmėklos
Tad kas praėjus pusei amžiaus buvo rasta jo sūnaus bute Miunchene? Tikėtina, kad daugiausia tai Prancūzijoje įsigyti kūriniai, tad teises į juos pareikš prancūzų šeimos.
Bet šioje kolekcijoje turėtų būti ir iš Vokietijos muziejų konfiskuotų P.Picasso ar H.Matisse'o kūrinių bei vertybių, atimtų iš Vokietijos ir Austrijos žydų.
Daugeliu atvejų vertingiausi pavogti kūriniai taip niekada ir nebuvo atrasti. Jų užtektų nedidelei bet pasaulinio lygio meno galerijai.
Meno žinovas H.Gurlittas puikiai nutuokė, kiek jie verti. Tad jis jų nesudegino ir niekam neatidavė, o pasiliko sau.
Menas – tai paskutinis neišspręstas Antrojo pasaulinio karo klausimas. Nors sąjungininkai 1945 metais atrado milžiniškas pavogtų meno kūrinių kolekcijas druskos kasyklose prie Zalcburgo ir pilyje prie Miuncheno, nežinia kiek darbų taip ir neatsirado. Rusija trijuose muziejuose Maskvoje laiko per 120 tūkst. karo metais įgytų meno vertybių.
Daugeliu atvejų vertingiausi pavogti kūriniai taip niekada ir nebuvo atrasti. Jų užtektų nedidelei bet pasaulinio lygio meno galerijai – pavyzdžiui, Rafaelio „Jaunuolio portretas“, paimtas iš lenkų katalikų šeimos, arba Rubenso, Van Dycko ir Rembrandto darbai.
Prieš penkerius metus Austrija atskleidė, kad daugiau nei 10 tūkst. paveikslų ir skulptūrų nuo 1945-ųjų slepiami palei Dunojų išsidėsčiusiuose vienuolynuose ir valstybės institucijose.
Žydų šeimų, kurioms jie priklausė, nepavyko rasti, teigė austrai, nors ir nepaaiškino, kokiomis priemonėmis buvo ieškota teisėtų savininkų.
Austrijos vyriausybė radinių sąrašą paskelbė internete, kad savininkų palikuonys galėtų pareikšti savo teises – tačiau jie turi įrodyti, kad kūriniai išties priklausė žydams, kurių dauguma žuvo koncentracijos stovyklose arba pabėgo nuo artėjančios nacių kariuomenės be jokių dokumentų ar nuotraukų.
Ekspertai prognozuoja, kad per ateinančius 25 metus nuo Vokietijos muziejų sienų gali būti nukabinti 100–150 paveikslų ir grąžinti buvusių savininkų šeimoms.
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europos meno rinkoje plaukiojo daugybė kūrinių be aiškių savininkų, tad Vokietijos muziejai, kurių XX a. kolekcijas iššlavė naciai, pirko, ką galėjo – palyginti pigiai ir pernelyg neklausinėdami.
Tačiau praeities šešėliai ima lįsti į dienos šviesą. Šiuo metu teisininkai Vienoje ir Berlyne teikia specialius pasiūlymus koncentracijos stovyklų aukų palikuonims – imti mokestį už paslaugas tik pergalės teisme atveju.
