Karo su Japonija pabaiga šiandien paprastai vertinama kitaip nei karo su Vokietija pabaiga. Nepaisant Vokietijos miestų bombardavimų, nepaisant milijonų Raudonosios armijos kareivių išprievartautų ir nužudytų vokiečių moterų ir vaikų, apie pergalę prieš nacių Vokietiją vis dar kalbama kaip apie morališkai nedviprasmišką.
1945 metais Hitlerio režimas buvo regimas kaip žmogiškojo blogio įsikūnijimas – visi įrodymai, atsiradę nuo to laiko, tik patvirtindavo šį vertinimą. Visos priemonės, galėjusios padėti užbaigti nacių valdymą, buvo pateisinamos, netgi miestų, kuriuose kariuomenės nebuvo nė kvapo, bombardavimai, o jų vykdytojams stovi paminklai.
Dauguma vokiečių šiandien prisiima „Hitlerio laikų“ kaltę ir yra apsisprendę dėti visas pastangas, kad panašūs dalykai niekada nepasikartotų. Kartais ne vokiečiams tokia nacionalinio lygio išpažintis atrodo pasiekianti absurdišką lygį, kaip kad po neseno filmo apie Hitlerį premjeros kilęs furoras. Tame filme jis vaizduojamas kaip neadekvatus, iš proto išėjęs žmogus, o ne šėtoniškojo blogio įsikūnijimas.
Japonija tokios kaltės neprisiima. Tik didžiulių pastangų dėka Kinija išsireikalavo šykštaus apgailestavimo dėl to, kas įvyko Nankine 1937-ųjų gruodį, kai Japonijos kareiviai apiplėšė ir sudegino miestą, nužudė ir išprievartavo 200 tūkst. žmonių. Japonijos mokyklų vadovėliuose šios šalies 1937–1945 m. vykdytas totalinis karas, kuriuo metu žuvo apie 20 mln. kinų, vis dar vadinamas „Kinijos incidentu“.
Pietų Korėjos vyriausybei taip pat sunkiai sekasi pasiekti atsiprašymo dėl dešimčių tūkstančių korėjiečių merginų įtraukimo į prostituciją, tenkinant imperatoriškosios armijos karių „poreikius“. Daugelis japonų mato save ne kaip barbariško karo Azijoje ir Ramiajame vandenyne iniciatorius ir vykdytojus, o kaip bejėges aukas, nukentėjusias nuo triuškinančios ir brutalios Amerikos jėgos.
Japonija tokios kaltės neprisiima. Tik didžiulių pastangų dėka Kinija išsireikalavo šykštaus apgailestavimo dėl to, kas įvyko Nankine 1937-ųjų gruodį, kai Japonijos kareiviai apiplėšė ir sudegino miestą, nužudė ir išprievartavo 200 tūkst. žmonių.
Turbūt nėra ko stebėtis, jog pralaimėjusiems žmonėms būdingas kolektyvinis neigimas; nuostabu tai, jog japoniškas požiūris išplitęs netgi tose Vakarų šalyse, kurios kovojo su Japonija, būtent JAV ir Britanijos Tautų Sandraugos šalyse.
Atominės bombos
Kad geriau suprastume skirtumą tarp Japonijos ir Vokietijos, taip pat požiūrių į Japoniją ir Vokietiją skirtumus, reikia žvilgtelėti, kaip baigėsi karas su Japonija. 1945 metų rugpjūčio 6 dieną amerikiečių bombonešis B-29 numetė atominę bombą ant Hirošimos. Akimirksniu žuvo 100 tūkstančių žmonių. Po trijų dienų kitas B-29 numetė antrą bombą, šį kartą ant Nagasakio, kur žuvo dar 40 tūkstančių.
Veltui apologai vėliau tvirtins, kad nužudytų žmonių skaičius – 140 tūkst. – daugiau ar mažiau prilygo 1945 m. kovo 9 dieną įvykdytam antskrydžiui virš Tokijo – Yokohamos. Tarp šių dviejų faktų yra du skirtumai. Visų pirma pastarajame antskrydyje dalyvavo šimtai lėktuvų, jie skrido banga po bangos, ypatingomis oro sąlygomis ir numetė tūkstančius padegamųjų bombų. Hirošimai ir Nagasakiui prireikė tik dviejų lėktuvų ir dviejų bombų, kurių galia prilygo tūkstančiams įprastų.
Antra, priešingai nei tie japonai, kurie buvo sužeisti įprastų antskrydžių metu, 100 tūkst. išlikusių gyvųjų Hirošimoje ir Nagasakyje kentėjo nuo radiacijos poveikio ir buvo pasmerkti lėtai ir skausmingai mirčiai.
Japonija pasidavė rugpjūčio 15 dieną, be jokių abejonių, dėl to, kad buvo numestos šios dvi bombos. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai keletą mėnesių po to galėjo save raminti: esą, kad ir koks baisus buvo šių bombų poveikis, jų dėka buvo galima išvengti įsiveržimo į Japoniją (numatyto 1945 metų gruodį), kurio metu būtų žuvę ir sužeista tūkstančiai sąjungininkų kareivių. Tačiau netrukus pasigirdo vis daugiau abejonių dėl tokios logikos.
Pirmosios abejonės
Pirmieji amerikiečiai, atvykę į Hirošimą ir Nagasakį, – kariškiai, mokslininkai ir žurnalistai – išvydo apokaliptinį vaizdą. Jie pamatė pilką, sunaikintą kraštovaizdį su tūkstančiais siaubingai apdegusių, lūšnose besiglaudžiančių, kosinčių ir krauju besišlapinančių žmonių, laukiančių mirties, nuo jų galvų pluoštais slinko plaukai.
Rašytojas ir žurnalistas Johnas Hersey buvo vienas iš pirmųjų, atvykusių į Hirošimą. Jis apie likusių gyvų žmonių likimą netruko parašyti studiją, kurią 1946 metais išspausdino žurnale „The New Yorker“. Kitais metais pasirodė dar viena J.Hersey monografija „Hirošima“, ji tapo bestseleriu ir po trejų metų buvo išversta į japonų kalbą.
Tuo pat metu, kai pasirodė J.Hersey straipsnis, JAV Karinių oro pajėgų štabas išspausdino tyrimą apie strateginio Japonijos bombardavimo pasekmes. Karinės oro pajėgos argumentavo, kad Japoniją būtų parklupdžiusios ir įprastos B-29 atakos. Panašiai teigė ir JAV laivyno vadovybė, pasak kurios, japonai būtų netrukus pasidavę vien dėl povandeninių laivų vykdytos kampanijos, dėl kurios Japonija atsidūrė ant bado slenksčio.
Tuomet savo žodį tarė ir Valstybės departamentas. Josephas Grew – paskutinis Amerikos ambasadorius prieškario Japonijoje – pareiškė, kad japonų diplomatai bandė pradėti derybas su JAV dėl kapituliacijos per tuo metu neutralia laikytą Sovietų Sąjungą. Apie šiuos mėginimus Harry Trumano administracija žinojusi, nes perėmė slaptus japonų diplomatų pranešimus, tačiau vis dėlto pasirinko ignoravimo taktiką. Jeigu JAV būtų kiek pakoregavusios reikalavimą apie besąlyginę kapituliaciją, pridėjo J.Grew, suformuluotą 1945-ųjų liepos 26 dieną Potsdame, jei ji būtų garantavusi imperinės sistemos tęstinumą, japonai būtų kapituliavę per kelias dienas.
Pirmieji amerikiečiai, atvykę į Hirošimą ir Nagasakį, – kariškiai, mokslininkai ir žurnalistai – išvydo apokaliptinį vaizdą. Jie pamatė pilką, sunaikintą kraštovaizdį su tūkstančiais siaubingai apdegusių, lūšnose besiglaudžiančių, kosinčių ir krauju besišlapinančių žmonių, laukiančių mirties, nuo jų galvų pluoštais slinko plaukai.
Auganti kritika
Kritika dėl atominės bombos panaudojimo ir toliau augo. Reaguodamas į ją, tuometinis JAV Karo reikalų departamentas paskelbė savo poziciją, ginančią administraciją. Pasak departamento, jei bombos nebūtų buvę numestos, vėlesnio įsiveržimo metu būtų žuvę iki milijono JAV kariškių. Anot departamento, bombos buvusios neišvengiamas blogis. Tačiau netrukus atsirado naujų skaičiavimų. Generolo Douglaso MacArthuro štabas, įsikūręs Filipinuose, apskaičiavo, kad įsiveržimo metu daugių daugiausia galėjo žūti apie 47 tūkst. sąjungininkų kareivių. Tiesa, gana didelis skaičius, tačiau vargu ar galintis pateisinti dešimčių tūkstančių japonų moterų ir vaikų mirtį bei apnuodijimą. Šie skaičiai sukėlė abejonių, kad Karo reikalų departamentas galėjo sakyti netiesą, o tai vertė susirūpinti ir kitomis galimomis administracijos melagystėmis.
Šaltojo karo pradžia, vandenilinė bomba, Amerikos įsitraukimas į Vietnamo karą, visa tai skatino pagrįstą kritiką ir dėl atominės bombos panaudojimo Japonijoje. 7-ajame dešimtmetyje istorikai, tokie kaip Garas Alperovitzius, ėmė kalbėti apie JAV padarytus karo nusikaltimus.
Viskas vyko taip. 1945 metų liepos 16 dieną, sėkmingai išbandžius atominę bombą, H.Trumanas, derėdamasis su rusais Potsdame, nusprendė šiems pademonstruoti Amerikos jėgą subombarduodamas tuos du Japonijos miestus, netgi žinodamas, jog japonai ieško galimybių kapituliuoti. Kad Japonija nekapituliuotų iki numetant bombas, H.Trumanas sąmoningai atsisakė garantuoti imperatoriaus saugumą, vienintelę sąlygą, kuri, anot G.Alperovitziaus ir jo kolegų, japonams buvo esminė.
Galų gale, pasak G.Alperovitziaus, ne bombos privertė Japoniją pasiduoti – panašu, jog japonų kariškiai ketino priešintis toliau, bet rugpjūčio 9 dieną prasidėjo sovietų invazija į Madžiūriją. Taigi ne kas kitas, o H.Trumanas ir jo administracija buvo kalta dėl šio beširdiško, beprasmiško brutalaus akto, kai dėl Amerikos hegemonijos įtvirtinimo žuvo šimtai tūkstančių civilių, nekaltų moterų ir vaikų.
Iššūkis kritikai
Paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais G.Alperovitziaus ir jo kolegų požiūris buvo dominuojantis tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų pažiūrų žmonių. Vis dėlto paskutiniajame dešimtmetyje, po Sovietų Sąjungos suirimo, atsivėrus archyvams, ir Britanijoje bei JAV išsimokslinusių japonų istorikų kruopštaus darbo dėka, jų teiginiai susilaukė kritikos.
Amerikiečių istorikai parodė, kad Karinių orų pajėgų tyrimas buvo tendencingas, siekiantis apginti ir užtikrinti oro pajėgų garbę, kuriai, daugelio manymu, būtų iškilęs pavojus, jei būtų įrodyta, jog vien tik atominės bombos nulėmė kapituliaciją. Panašiai ir laivyno teiginiai apie povandeninių laivų blokadą buvo perdėti, norint padidinti šios taktikos reikšmę. Daugelis japonų iš tiesų badavo, tačiau nepanašu, jog Japonija buvo pasiruošusi pasiduoti.
Labiausiai demaskuojantis tyrimas buvo atliktas apie generolo D.MacArthuro ir jo štabo pateiktą galimų aukų skaičių, jei JAV su sąjungininkais būtų įsiveržusios į Japoniją. Vien per dviejų dienų mūšį dėl Okinavos salos 1945-ųjų balandį-birželį JAV neteko 49 tūkst. kareivių. Tikroji armijos pozicija paaiškėjo aptikus vyriausiojo armijos vado generolo George'o C.Marshallo memorandumą, palaikantį atominių bombų panaudojimą įsiveržimui paremti.
Amerikos istorikų poziciją palaikė ir jų kolegos iš Japonijos. Japonijos imperijos bandymų užmegzti santykius su Sovietų Sąjunga tikslas buvo ne derybos su JAV, o pavėluotas bandymas atidėti pastarosios įsitraukimą į karą. Jie taip pat išsiaiškino, kad japonai reikalavo ne vien tik garantijų, užtikrinančių imperatoriaus asmens neliečiamumą, bet, pavyzdžiui, ir garantijos neįsiveržti į Japoniją, kol nebus sutarta dėl rimtų derybų.
Hirohito nebūtų palaužusios nesėkmės žemėje ir jūroje, nebūtų jo palaužę ir bombardavimai ar blokada, be jokių abejonių, jo nebūtų palaužęs ir sovietų įsiveržimas į Mandžiūriją, kurio japonai laukė ne pirmą mėnesį.
Japonų istorikų tyrimų dėka tapo daugiau žinoma apie Japonijos 1945 metų vasaros planus. Japonija nesiruošė pasiduoti. Ji sutelkė 8 tūkst. lėktuvų, daugelis iš jų – kamikadzių, šimtus sprogmenimis prikrautų „valčių-savižudžių“ ir daugiau kaip du milijonus gerai aprūpintų reguliarios armijos kareivių, palaikomų didžiulio skaičiaus civilių milicijos. Amerikiečiams išsilaipinus, japonai planavo sutikti juos gynybai panaudodami viską, kas įmanoma. Jie būtų siekę padaryti kuo daugiau nuostolių, turėjusių palaužti įsiveržėlių valią. Nesėkmės atveju armijos likučiai ir milicija turėjo imtis partizaninių veiksmų kalnuose, remiami lojaliai nusiteikusių civilių gyventojų.
Japonijos ir Amerikos istorikai taip pat atskleidė, jog karinės sistemos centre buvo pats imperatorius Hirohito, kuris visai nebuvo silpnavalis žaisliukas generolų rankose, kaip 1945 m. tvirtino D.MacArthuras, norėdamas apsaugoti jį nuo karinio tribunolo, o visagalis karo vadas, kiekviename žingsnyje vadovavęs Japonijos agresyviai ekspansijai. Hirohito nebūtų palaužusios nesėkmės žemėje ir jūroje, nebūtų jo palaužę ir bombardavimai ar blokada, be jokių abejonių, jo nebūtų palaužęs ir sovietų įsiveržimas į Mandžiūriją, kurio japonai laukė ne pirmą mėnesį.
Hirohito valią palaužė naujas baisus ginklas, vienintelė bomba, galėjusi akimirksniu nužudyti šimtą tūkstančių žmonių. Staiga Japonija pasijuto kovojanti ne su žmonėmis, o nesuvaldomomis gamtos jėgomis. Pats svarbiausias taikinys, į kurį pataikė bombos, buvo – Hirohito protas. Jis buvo šokiruotas, kai suprato, kad galutinio mūšio laimėti negalės.
Sutarimas
Šiuo metu vis daugiau istorikų linkę sutikti, kad atominių bombų panaudojimas tomis 1945-ųjų vasaros aplinkybėmis buvo teisingas sprendimas. Dabar mes žinome, kad jei bomba nebūtų buvusi panaudota, būtų reikėję įsiveržti į Japoniją. Geriausias potencialių nuostolių indikatorius – jau minėta aštuonių savaičių kampanija Okinavoje, kurios metu žuvo veik 13 tūkst. amerikiečių, dar 39 tūkst. buvo sužeisti.
Jeigu kova būtų vykusi tokiu pat intensyvumu (o kitaip negalėjo būti) kaip Kiūšiū ir Honšiū salose, visa kampanija būtų užsitęsusi apie 50 savaičių, būtų žuvę nuo 80 iki 100 tūkst. amerikiečių, sužeista apie 300–320 tūkst. Ar šių nuostolių nepakanka pateisinti Hirosimai ir Nagasakiui?
Jei moralę būtų galima pamatuoti skaičiais, o šiuo atveju tai būtina padaryti, turbūt – ne. Tačiau šiame skaičių žaidime dažnai pražiūrimas žuvusių Okinavoje japonų skaičius, kuris siekia 250 tūkst. kariškių ir civilių, apie 20 japonų už vieną amerikietį. Jeigu pritaikytume Okinavos modelį visai Japonijai, pamatytume, kad įsiveržimo metu būtų žuvę mažų mažiausiai 2 milijonai japonų.
Hirošimos ir Nagasakio praradimai siaubingi, tačiau ne tokie siaubingi, kokie jie būtų buvę, jei į Japoniją būtų išsilaipinusios sąjungininkų armijos. 7-ojo dešimtmečio istorikai revizionistai ir jų mokiniai klydo, vaizduodami atominių bombų panaudojimą kaip amoralų. Būtų buvę amoralu, jei jos nebūtų buvusios panaudotos.
Parengta remiantis Duncano Andersono – Karališkosios karo akademijos Karo studijų departamento Sandherste dėstytojo, keleto knygų apie Antrąjį pasaulinį karą autoriaus – straipsniu „BBC History“ „Atomas: karo prieš Japoniją pabaiga“.
