Prisitaikyti neprisitaikant
Tiesa, santykiai gerokai pašlijo jau per pirmąją sovietinę okupaciją, tą pripažįsta ir rašytojas Jokūbas Josadė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. [...] Juk komunistas nebuvau, bet buvau... žydas...“1 Lietuvių ir žydų reakcija į Raudonosios armijos sugrįžimą iš pradžių smarkiai skyrėsi. Lietuviams tai buvo nauja okupacija, o žydams – išvadavimas. Niekas juk nenujautė, kad apie jų patirtą tragediją bus draudžiama net užsiminti. Naciai vykdė fizinį genocidą, o sovietai griebėsi dvasinio, bandydami ištrinti net pėdsakus, kad tie žmonės šičia gyveno. Nutrūkus ryšiams su kitų šalių žydų bendruomenėmis, baigėsi Lietuvos Jeruzalės, dvasinio Rytų Europos centro, egzistencija.
Vilniaus žydų bendruomenė negavo leidimo tvarkyti net kapus Paneriuose, nors tokį prašymą Antanui Sniečkui padavė 1945 m. spalį. Valdžia teikė pirmenybę Kauno IX fortui, nes tarpukariu čia veikė kalėjimas, kuriame bausmę atliko LKP veikėjai, tarp jų pats Sniečkus, Motiejus Šumauskas ir kt. Pirmosios SSRS okupacijos metais (1940–1941) šiame forte NKVD laikė politinius kalinius. Po Antrojo pasaulinio karo sovietai dar kelerius metus fortą naudojo kaip kalėjimą. 1948 m. jis atiduotas žemės ūkio organizacijoms. 1958 m. čia pradėta kurti muziejų, bet paminklas statytas net iki 1984 m.
Panerių memoriale ant standartinio obelisko užrašyta aptakiai: „Fašistinio teroro aukoms.“ Jis atsirado vietoj ankstesnio, kurį pokariu pastatė pati Vilniaus žydų bendruomenė. Atidengti paminklo jai neleista. Daugumą atminimo ženklų, skirtų genocido aukoms, liepta nugriauti arba perstatyti. Istorinės tiesos neiškraipantis paminklas iškilo tik tada, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Iškilmingame jo atidengime 1991 m. birželio 20 d. dalyvavęs rašytojas Grigorijus Kanovičius pavadino tai „išganinguoju žydišku stebuklu“, kurio laukti teko penkiasdešimt metų.2
Sovietmečiu patį žodį „žydas“ stengtasi išstumti iš vartosenos. Net knygose apie Marxą būdavo praleidžiamos vietos, kur nurodoma žydiška jo kilmė.
