Moteris, šiuo metu gyvenanti Tel Avive, kur jos vyras Darius Degutis yra Lietuvos ambasadorius Izraelyje, anuomet buvo 18-metė studentė. Per radiją išgirdusi kvietimą ateiti ginti nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos institucijų, ji su trimis draugais iš universiteto šoko į automobilį ir iš Kauno atvyko į Vilnių.
„Žmonės stengėsi prablaškyti vieni kitus, – BBC pasakoja N.Degutienė. – Buvo labai šalta, sausis, lauke 15 ar 10 laipsnių šalčio. Keli vietiniai žmonės atnešė arbatos ir sriubos, dalijo sumuštinius. Jie dainavo dainas, kurios 50 metų buvo uždraustos, dainas apie nepriklausomybę ir laisvą Lietuvą.“
Nuotaika buvo pakili ir kupina jaudulio, tačiau atėjus vakarui įtampa sustiprėjo. N.Degutienė prisimena, kad po vidurnakčio atėjo žinia, kad sovietų tankai pajudėjo gatvėmis televizijos bokšto link.
Žmonės stengėsi prablaškyti vieni kitus. Buvo labai šalta, sausis, lauke 15 ar 10 laipsnių šalčio. Keli vietiniai žmonės atnešė arbatos ir sriubos, dalijo sumuštinius. Jie dainavo dainas, kurios 50 metų buvo uždraustos, dainas apie nepriklausomybę ir laisvą Lietuvą.
Kadangi buvo ratuoti, Nida ir jos draugai taip pat patraukė ten. „Pamenu labai tamsias gatves, kur turėjome pastatyti automobilį, išlipome, ir aš iškart išgirdau siaubingą asfaltu judančių tankų garsą“, – britų klausytojams pasakoja N.Degutienė. Ji pasijuto tarsi karo zonoje.
Greičiausiai nesitikėję, kad tankai ims važiuoti ant beginklės minios, žmonės ėmė panikuoti ir Nida pasimetė nuo savo draugų. Žmonių minia ją įstūmė į greta buvusį pastatą, kad pasislėptų nuo tankų ir šūvių.
Sėdėdama ant laiptų suėmusi galvą rankomis ji ėmė verkti, galvodama, kad nebeišvys savo draugų gyvų: „Pirmoji į galvą atėjusi mintis – kaip aš pasakysiu jų tėvams, kad štai aš gyva, o jie mirė.“
Vis dėlto nurimus šūviams ji išėjo į gatvę ir tarsi per stebuklą rado savo draugus, kurie lygiai taip pat nerimavo dėl jos. „Mes stovėjome apsikabinę ir verkėme. Tai buvo didžiausias stebuklas.“
Tą naktį dar nebuvo žinoma, kiek žmonių nukentėjo ar žuvo po sovietų tankais, tačiau kitą rytą Nida sužinojo, kad vienas iš keturiolikos žuvusiųjų – kitas studentas, gyvenęs tame pačiame bendrabutyje kaip ir ji.
„Aš tapau suaugusiu žmogumi tą akimirką, kai suvokiau, kad jo vietoje galėjau būti aš“, – sako N.Degutienė.
1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje buvo ir BBC korespondentas Kevinas Connolly, tiesiogiai perdavęs pasauliui žinią apie įvykius Lietuvoje.
