Iš tikrųjų tai nereiškia, kad nacizmu persirgę vokiečiai gali Trečiojo Reicho istoriją prisiminti taip pat, kaip nacių suniokotą Varšuvą teberegintys lenkai arba Viši vyriausybės gėdos nebeslepiantys prancūzai. Tačiau „Europos atminties“ projekto puoselėtojai mano, kad pati kontroversiškiausia ir labiausiai traumuojanti istorinė patirtis galėtų tapti ne pykčių priežastimi, o susitikimų vieta: toleruoti ir priimti kitos tautos atmintį, ieškoti sąlyčio taškų, galvoti apie savo atsakomybę, o ne kaltinti kitą pusę.
Tad straipsnio antraštės klausimas nėra visai tikslus. Greičiau reiktų klausti: ar lietuviai galėtų ir turėtų priimti ir suprasti kitų tautų prisiminimus apie tuos įvykius, kuriuos išgyvenome ir mes, bet pasakojame visai kitaip?
Vilniaus universitete įvykusioje paskutinėje diskusijoje, skirtoje atminties kultūrų dialogui, istorikai, politologai ir filosofai nusprendė susitikimų ciklą baigti pokalbiu apie šią atminties viziją ir iškėlė klausimą: „Europos atminties kultūra: fikcija ar realus ateities projektas“. Tarp pagrindinių pranešėjų išryškėjo takoskyra – viena garsiausių atminties kultūrų teoretikių, Konstancos universiteto profesorė Aleida Assmann pateikė optimistinį požiūrį, o filosofas ir politologas Alvydas Jokubaitis paprieštaravo skeptiškomis įžvalgomis.
Optimistinis žvilgsnis: Europa, kaip prisiminimų bendrija
„Europoje negali būti vienos atminties ir nebus. Bet nacionalinė atmintis gali būti perduodama transnacionaliai“, – įsitikinusi A.Assmann. Patirtos istorinės traumos, pasak jos, Europoje pagimdė svajonę, kad mirtini priešai galų gale gali taikiai sugyventi, o atmintis apie šių priešų susidūrimo pasekmes – paradoksaliai – yra būdas šią svajonę pasiekti. „Mums tenka remtis sugriovimus menančia atmintimi. Aš mąstau apie Europą, kaip apie prisiminimų bendriją“, – aiškino ji.
Konstancos universiteto profesorė nurodė tris pagrindinius Europos XX a. istorijos atminties epizodus: Holokaustas, Gulagas ir Antrasis pasaulinis karas.
Anot jos, Holokaustas yra pagrindinis Europos mitas. Prireikė 20 metų, kol sisteminės žydų žudynės apskritai grįžo į europiečių atmintį, nes iki tol dominavo „brūkšninio užbraukimo“ politika. Dar 20 metų reikėjo, kad Holokaustas rastų deramą vietą „tarptautinėje savimonėje“ ir galiausiai tik dar po 20 metų ši protu nesuvokiama tragedija pradedama tinkamai įamžinti. Taigi žydai, kaip aukos, ilgą laiką po karo buvo palikti vieni su savo traumuojančia patirtimi, o tautinės visuomenės labai lėtai atsivėrė šiai patirčiai ir ją pripažino.
Konstancos universiteto profesorė nurodė tris pagrindinius Europos XX a. istorijos atminties epizodus: Holokaustas, Gulagas ir Antrasis pasaulinis karas.
„Bet Europos atmintis yra kaip elipsė su dviem kertiniais taškais – Holokaustu ir Gulagu. Iki šiol vis dar krinta į akis asimetrija tarp šių taškų ir ji ženklina šias dvi atmintis“, – teigė A.Assmann.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir suirus visam Rytų blokui, šioje Europos žemyno dalyje į atminties epicentrą pateko stalinizmo nusikaltimai. Tuo tarpu Vakaruose panašiu metu atsivėrė nauji archyvai, kurie sutvirtino Holokausto reikšmę, nes prisiminimai apie šią tragediją neteko tokios aiškios skiriamosios linijos tarp nusikaltėlių ir aukų. Pavyzdžiui, Prancūzija dėl Viši režimo ar VDR dėl antisemitizmo pradėtos laikyti ne tik pasipriešinimo kovotojų šalimis, o Austrija ir Lenkija pradėtos traktuoti ne tik kaip aukos.
Dėl šių skirtingų koncentracijų, pasak A.Assmann, Rytų Europoje atsiminimai apie Holokaustą laikosi „tam tikru atstumu“, o Vakaruose šis atstumas išlaikomas nuo atsiminimų apie stalinizmo nusikaltimus. Tai ir yra asimetrijos priežastimi.
Formulė Europos atminčiai išplėsti
Konstanco universiteto profesorė savo pranešime ieškojo būdų, kaip įveikti nacionalinių atminčių suformuotą asimetriją, tarp tautų pastatytas sienas. Ji pasiūlė „Faulenbacho“ formulę, kurią sudaro dvi pagrindinės tezės: atmintis apie stalinizmo nusikaltimus neturi daryti įtakos atminčiai apie Holokaustą, o Holokausto atmintis negali sumenkinti stalinizmo atminties. Kol kas, kaip pastebi mokslininkė, visoje Europoje vyrauja „arba, arba“ pasirinkimai, tačiau juos galėtų pakeisti jungtukas „ir“.
„Europos atmintyje chroniškai trūksta vietos“, – tvirtino A.Assmann.
Sukurti naujos vietos, išplėsti atminties ratą, jos teigimu, galėtų „prisiminimų dialogas“ – tai prisiminimų politika tarp dviejų ar daugiau šalių, kurias sieja trauminiai praeities epizodai, kai mėginama ne kaltinti kitą pusę, o pripažinti jos patirtį, ją toleruoti ir prisiimti atsakomybę.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Aleida Assmann |
„Kelias į atminties dialogą ilgas, nes nacionalinė atmintis yra monologinė. Jos paskirtis – formuoti identitetą, todėl ji dažnai susiaurina istoriją, – aiškino profesorė. – Viskas, kas už jos ribų, yra sunkiai įtraukiama ir pamirštama oficialiame lygmenyje.“
Tad ten, kur monologinė nacionalinė atmintis remiasi pasididžiavimu ir gėda, dialoginė atmintis turėtų pereiti prie kaltės ir atsakomybės, kur pirmoji siekia įtvirtinti teigiamą autoportretą, antroji turi domėtis istorine tiesa. Ir pagaliau – jei monologinė atmintis pasižymi „tęstinumo konstravimu“, naujasis dialogas pabrėžia lūžį ir kaitą.
„Bendri prisiminimai apie smurto istoriją yra veiksmingiausias būdas įveikti tas aplinkybes, kurios ją sukėlė“, – reziumuoja A.Assmann.
Skeptiškos pastabos: istorija nebėra reikšminga
Filosofas ir politologas A.Jokubaitis, lyg atsakydamas į A.Assmann pasiūlytą „Europos svajonės“ įgyvendinimo projektą, kėlė klausimus ir apie bendros Europos atminties prasmę ir apskritai apie istorijos vaidmenį šiuolaikinėje politikoje.
Jo nuomone, toks istorijos išstūmimas daugiausia susijęs su liberalios politinės filosofijos viešpatavimu, kai XX a. antroje pusėje atsirado paskatų imtis „politinio istorinės vaizduotės neutralizavimo“.
Pasak A.Jokubaičio, po Antrojo pasaulinio karo šį neutralizavimą paskatino du procesai: vokiečių nacionalsocializmo nusikaltimai, nes Vokietijos ir kitų šalių totalitariniai režimai piktnaudžiavo apeliacijomis į istoriją, ir kilusi nauja kosmopolitizmo banga, susieta su globalizacija ir Europos Sąjungos integracija.
„Šie du procesai sustiprino liberalų įsitikinimą, kad politinis gyvenimas gali būti tvarkomas universaliais principais, nepriklausančiais nuo istorinių skirtumų. Vakarų Europos šalyse prasidėjęs istorijos neutralizavimo procesas greitai persimetė į kitas žemyno dalis, įskaitant ir pokomunistines valstybes. Vidurio ir Rytų Europos šalių istorinę savivoką ištiko Vakarų visuomenių religijos, moralės ir metafizikos likimas. Jos buvo patrauktos iš politinio gyvenimo arenos. Politikai suformulavo reikalavimą „kuo mažiau istorijos“, primenantį garsųjį liberalių ekonomistų reikalavimą „kuo mažiau politikos“, – dėstė filosofas.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Alvydas Jokubaitis |
A.Jokubaitis įsitikinęs, kad pokomunistinis laikotarpis gali būti apibūdintas kaip liberalų požiūrio į istoriją įsigalėjimo laikotarpis. Asmenine nauda besirūpinantys piliečiai tampa vis mažiau pajėgūs bendriems veiksmams. „Tai rodo ne tik politinio dalyvavimo nuosmukis, bet ir didėjantis nesugebėjimas susitarti dėl istorijos. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statyti paminklai buvo tautos vieningumo simboliai, dabar jie tapo visuomenes skaldančių ginčų objektu. Nesutariama dėl paminklų reikšmės, jų ryšio su pastatymo vieta ir meninių savybių. Grožis tapo didesnio sutarimo objektu negu istorija“, – atkreipia dėmesį A.Jokubaitis.
Taigi, jo teigimu, liberalų moralinis individualizmas pavirto į atomizmą, uždarantis žmogų privačių interesų kiaute, o jį papildė mokslinis skepticizmas – liberalai esą siekia įtvirtinti mokslinį požiūrį į istoriją, kuris nepalieka vietos ginčams apie įvykių prasmę, nes tai gali sumažinti politinius ginčus. Anot filosofo, liberalai mąsto universaliais, kosmopolitiniais, vietos ir laiko skirtumų nepripažįstančiais principais. Toks skepticizmas, tvirtina A.Jokubaitis, griauna tikėjimą istorijos ir politikos bendrumu, o juk istorinei savivokai reikia tautą ir valstybę vienijančių naratyvų, prasmių bei simbolių.
Prie šių veiksnių A.Jokubaitis prideda ir trečiąjį – ekonomizmą. Jis pastebi, kad kuo labiau ekonominis mąstymas užvaldo požiūrį į visuomenę, tuo mažiau erdvės lieka istoriniams samprotavimams. Kitaip tariant, kai ekonominė nauda pradedama suvokti kaip pagrindinis visuomenę integruojantis veiksnys, dingsta istorijos vaidmens suvokimas, ekonominis mąstymas naikina tautinio ypatumo ir išskirtinumo suvokimą.
„Moralinio individualizmo, pozityvizmo ir ekonomikos principų rinkinys užkerta kelią politiniams istorijos aiškinimams. Istorinė savivoka tampa mažai reikšmingu visuomenės integracijos veiksniu“, – istorinę atmintį sureikšminantiems teoretikams atsikerta A.Jokubaitis. Jam susidaręs įspūdis, kad daugelis tautų savo kultūrinį ir politinį savitumą gynė tik tam, kad galiausiai išnyktų ekonomikos kosmopolitizme.
Pašalinus istoriją, iš politikos atimamas paskutinis kultūrinis veiksnys, nurodęs į kažką daugiau negu į valdžios institucijų funkcionavimą ir ekonominę gerovę.
Kaip Europos Sąjungą pavadintų F.Nietzsche?
„Europos Sąjunga turi savo istorijos neutralizavimo politiką. Jos gynėjai ieško nešališko istorijos pasakojimo, galinčio įveikti politinius nesutarimus. ES negali sukurti to, ką Friedrichas Nietzsche vadino „monumentaliąja istorija“. Šios politinės organizacijos nariai apsiriboja abstrakčiais simboliais, panašiai kaip ant euro banknotų, kur vaizduojami langai, vartai ir tiltai“, – perėjęs prie bendros Europos atminties projekto, vokiečių filosofo mintimis ėmė remtis A.Jokubaitis.
Pasak jo, europiečiai šiandien gali statyti paminklus tik abstrakcijoms – laisvei, lygybei, demokratijai ar rinkos ekonomikai. Filosofas spėjo, kad F.Nietzsche Europos Sąjungą apibūdintų kaip „niekatrųjų minią“: „Šis „neutrum“ retoriką naudojantis politinis subjektas bando sukurti „neutrum“ istoriją, kurios pagrindinis tikslas pabėgti nuo tam tikros nepageidaujamos istorijos. F.Nietzsche žodžiais, kuriama eunuchų istorija.“
„Nesu euroskeptikas, dar kartą noriu pakartoti – nesu euroskeptikas, tačiau negaliu nematyti, kad Europos Sąjunga kai kuriais atžvilgiais yra panaši į Sovietų Sąjungą. Po jos neabejotinu politiniu naujumu, noriu pabrėžti – po jos neabejotinu politiniu naujumu ir radikaliu skirtumu slepiasi panašios argumentų konstravimo matricos, – kalbėjo A.Jokubaitis. – Tiek Sovietų Sąjungos, tiek Europos Sąjungos politikai kalba apie (čia man padeda mokslinio komunizmo studijos) tautų suartėjimą, internacionalizmo reikšmę, naują istorinę žmonių bendriją, naujo turinio ir naujos formos valstybingumą, lygiateisių respublikų sąjungą, kritikuojamos nacionalizmo atgyvenos, o prie kiekvienos naujos statybos būtinai pakabinamas plakatas, šlovinantis sąjungos vaidmenį. Alexis de Tocqueville'is veikale „Savasis režimas ir revoliucija“ įrodinėjo, kad Prancūzijos revoliucija pratęsė Senąjį režimą. Kai kuriais atžvilgiais panašiai galima kalbėti apie Europos Sąjungos ir Sovietų Sąjungos ryšį.“
Politinį istorijos vaidmenį sureikšmino tautinė valstybė. Nykstant jos sukurtiems istorijos ir politikos ryšiams, A.Jokubaitis pranašauja atskiros politinio mąstymo epochos pabaigą. O pašalinus istoriją, iš politikos atimamas paskutinis kultūrinis veiksnys, nurodęs į kažką daugiau negu į valdžios institucijų funkcionavimą ir ekonominę gerovę.
„Piliečiai toliau domisi istorija, tačiau tai jau neturi didesnės politinės reikšmės. Jie toliau domisi politika, tačiau sociologiniai tyrimai rodo, kad yra tik pasyvūs jos stebėtojai. Ekonominė politikos teorija tapo pagrindine teorija, – tikina filosofas. – Politinį santykį su istorija šiandien keičia asmeninis santykis su praeitimi. Istorija perkeliama į privačių emocijų lygį. Įsigali mokslo ir liberalizmo kuriamas požiūris į visuomenę. Toliau kalbama apie istoriją, bet vis mažiau jaučiamas tautos istorinio likimo bendrumas. Toliau domimasi politika, bet vis mažiau norima būti jos dalyviais.“
