Su istorijos instituto mokslo darbuotoju, humanitarinių mokslų daktaru Edmundu GIMŽAUSKU apie Nepriklausomybės Akto notifikavimo Vokietijoje aplinkybes kalbasi LNM vyresnysis muziejininkas, humanitarinių mokslų daktaras Valdas SELENIS.
Valdas Selenis. Tyrinėjate, kaip tuometinė Vokietijos imperijos valdžia reagavo į Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kokios aplinkybės galėjo lemti mūsų šalies pripažinimą (arba nepripažinimą). Berlyne peržiūrėjote didelės apimties bylą iš Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos archyvo, kuriam priklauso ir Nepriklausomybės Akto egzempliorius, eksponuotas Signatarų namuose.
Kiek man žinoma, pirmasis istorikas, kuris gvildeno Vasario 16-osios Akto genezę, buvo Zenonas Ivinskis. Pradėjęs 1937 m., neturėdamas po ranka daugelio svarbių šaltinių, tyrinėjimus tęsė išeivijoje, gyvendamas Vokietijoje, Bonoje, kuri tuo metu buvo Vokietijos Federacinės Respublikos sostinė, profesoriaudamas tenykščiame universitete. 1968 m. žurnale Į laisvę (nr. 42) paskelbė straipsnį, kuriame teigė, kad su Vasario 16-ąja susijusių dokumentų galima rasti ir VFR Užsienio reikalų ministerijos archyve Bonoje, Federaliniame archyve Koblence. Šį archyvą Lietuvos istorikai po truputį jau naršo. Signatarų namuose eksponuotą dokumentą, kurio paskirtis buvo Lietuvos Tarybos nutarimą notifikuoti Vokietijos imperijos valdžiai, pirmieji savo moksliniuose darbuose 8-ajame dešimtmetyje pacitavo vokiečių istorikai Gerdas Linde ir Mariana Bienhold.
Pirmas klausimas, kurį norėčiau užduoti, susijęs su epochos kontekstu, – koks buvo vokiečių valdžios tikslas, leidžiant tokį Aktą pasirašyti, net ir Lietuvos Tarybą išrinkti? Kaip Europos ir okupuotos Lietuvos politinę situaciją galėjo pakeisti Vokietijos imperijos derybos Lietuvos Brastoje su tuo metu jau bolševikine Rusija?
Edmundas Gimžauskas. Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų nusikelti į truputį ankstesnį laikotarpį. Pasak garsaus vokiečių istoriko Fritzo Fischerio, kurio veikalai iki šiol kelia dideles kontroversijas, vokiečių užsienio politikai nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo labai svarbus vadinamasis tautinis veiksnys. Maždaug nuo 1916–1917 m. Užsienio reikalų žinybos agentai užsienyje aktyviai ieškojo kontaktų su įvairiais judėjimais, siekdami panaudoti juos prieš Antantės šalių bloką. Tai nebuvo vienareikšmis procesas – prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir didžiųjų valstybių susirėmimas atvėrė mažoms prispaustoms tautoms kelią į laisvę ir nepriklausomą gyvenimą.
