Pasitelkė šiuolaikinę techniką
Archeologai, vadovaujami Kretingos muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjos Daivos Jazbutytės, iš viso ištyrė 590 kv. m plotą aplink koplyčią ir jos viduje. Pirmiausiai buvo ieškoma tikslių koplyčią iš priekio juosusios apsauginės sienos pamatų, o po to nusileista į koplyčios rūsį.
Georadaru pragręžus trijų koplyčios viduje esančių mūro postamentų sienas ir įvedus endoskopinę vaizdo kamerą su zondu, buvo užfiksuoti 3 karstai, nufilmuoti jų fragmentai.
Manoma, kad ten ir ilsisi grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių – vienų įtakingiausių XIX a. Lietuvos didikų ir itin svarbių Kretingos istorijai asmenybių – bei jų mažametės anūkės, mirusios 3-4 m. amžiaus, Marijos Tiškevičiūtės palaikai.
Georadaru pragręžus trijų koplyčios viduje esančių mūro postamentų sienas ir įvedus endoskopinę vaizdo kamerą su zondu, buvo užfiksuoti 3 karstai, nufilmuoti jų fragmentai.
„Pagal istorinę medžiagą buvo žinoma, kad koplyčioje-mauzoliejuje turėjo būti palaidoti 5 Tiškevičių giminės atstovai: Juozapas ir jo žmona Sofija bei anūkai Marija ir Kazimieras, jų sūnaus Aleksandro vaikai, o taip pat Užutrakio dvaro savininko Juozapo Tiškevičiaus žmona Jadvyga“, – pasakojo Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus.
Koplyčioje buvo išlikę trys karstai, iš kurių vienas – tuščias. 2000 m. buvo atliktas juose esančių palaikų tyrimas, ir nustatyta, kad tai – tragiškai 1941 m. žuvusio Kazimiero ir 1940 m. mirusios Jadvygos palaikai.
Išgabens restauratoriams
Kazimierą, partizanų būrio vadą, D.Butkaus žodžiais, pačioje karo pradžioje per klaidą, palaikę besitraukiančio bolševikų dalinio kariu, nušovė vokiečiai, tačiau patys ir palaidojo koplyčioje su derama pagarba.
Taip pat yra žinoma, jog Juozapo Tiškevičiaus palaikai buvo balzamuoti ir iš pradžių palaidoti priešingoje gatvės pusėje esančių senųjų kapinių Šv.Jurgio koplyčioje, o 1893 m. perkelti į naujai pastatytą Tiškevičių koplyčią-mauzoliejų.
Ilgai buvo manyta, kad Sofijos, Juozapo ir Marijos Tiškevičių palaikus išdraskė ir ištampė vandalai, kurie nesyk siautėjo jos viduje.
Tačiau muziejininkams ramybės visgi nedavė mintis, jog jų palaikai gali būti po rūsio grindimis įrengtoje kriptoje ar rūsio pakraščiuose esančių postamentų viduje.
Ilgai buvo manyta, kad Sofijos, Juozapo ir Marijos Tiškevičių palaikus išdraskė ir ištampė vandalai, kurie nesyk siautėjo jos viduje.
„Anksčiau galvodavome, kad tie postamentai skirti karstams pastatyti, o pasirodo, Kretingos dvaro šeimininkų palaikai buvo sąmoningai paslėpti, kad lengvai nebūtų surasti“, – teigė D.Butkus.
Mirusieji buvo palaidoti su drabužiais, tad bus siekiama juos išsaugoti ir restauruoti. „Karstai bus išgabenti į P.Gudyno restauravimo centrą, – galbūt juos atkurti bus patikėta didelę patirtį turinčiam restauratoriui Gintarui Kazlauskui, kuris atkūrė ir Kretingos didikų Chodkevičių sarkofagus“, – pasakojo D.Butkus.
Tvorą nuardė patys šeimininkai
Koplyčios fasadinė pusė buvo apjuosta apsaugine mūryta tvora, buvusia dabartinės kalvos šlaite, – jos paskirtis ir buvo sulaikyti kalvos šlaitą. Į koplyčios kalvą vedė sraigtiniai laiptai – dabartiniai laiptai nė iš tolo nebeatitinka ankstesnio išplanavimo.
„Kasinėdami radome apsauginės sienos pamatus, o prie pat koplyčios šonų dar išlikę šios tvoros fragmentų. Tvora buvo degtų raudonų plytų, pagamintų Kretingos dvaro plytinėje. Viršus puoštas profiliuotomis plytomis, primenančiomis stogelius, jos pargabentos iš Prūsijos. Tokių plytų buvo surasta restauruojant Šv.Antano namelį, po pastato pamatais, pats jas mačiau. Matyt, ardė tvorą ir sumetė nereikalingas plytas į duobę“, – kalbėjo D.Butkus. Istorikams neaišku, kodėl dar XX a. IV dešimtmetyje dvaro šeimininkai nuardė koplyčios apsauginę tvorą. „Gal drėko koplyčios vidaus sienos. Koplyčia ir dabar kenčia dėl prastos hidroizoliacijos – gal tai buvę jos statytojų ar projektuotojų klaidos“, – svarstė D.Butkus.
Pūva iš vidaus
1976 m. Tiškevičių koplyčią tvarkė Klaipėdos restauratoriai, o 2004 m. restauravo bendrovė „Pamario restauratorius“. Deja, jos sienos vis pūva iš vidaus, nes neįrengtos vėdinimo ir hidroizoliacijos sistemos.
Prasta koplyčios būkle susirūpinęs Kretingos muziejus kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, kad koplyčia-mauzoliejus būtų perduota jam valdyti patikėjimo teise, ir prieš keletą dienų gavo tam pritarimą.
„Tiškevičių rūmai, dvaro aplinka ir kapinių koplyčia sudaro vientisą kompleksą, tad būtina juo rūpintis sistemingai, – įsitikinusi Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė. – Trūkstant pinigų, ji vis buvo kosmetiškai tvarkoma, pradedant ne nuo to galo. Sužinoję, kad pagal partnerystės programą su Norvegijos kultūros paveldo direktoratu yra galimybė gauti lėšų paveldui išsaugoti, imamės iniciatyvos tvarkyti koplyčią“.
Tiškevičių koplyčios sienos vis pūva iš vidaus, nes neįrengtos vėdinimo ir hidroizoliacijos sistemos.
Anot jos, pirmiausia yra būtina parengti techninį projektą ir palaipsniui restauruoti, pradedant nuo ventiliacijos sistemos įrengimo, pamatų šiltinimo, o vėliau – atkuriant ir grąžinant į ją kultūros ir istorijos paveldo vertybes. „Tikimės, kad bus sutvarkytas ne tik rūsys-kripta, bet ir koplyčia viršum rūsio, joje atstatytas altorius. Čia galėtų veikti sakraliojo meno muziejus, vykti klasikinės muzikos vakarai, o šiltuoju metų laiku koplyčia būtų prieinama lankytojams“, – tokią koplyčios viziją piešė V.Kanapkienė.
*Tiškevičių koplyčią-mauzoliejų pastatė paskutinysis Kretingos dvaro savininkas Aleksandras Tiškevičius (1864-1945) ir jo motina grafienė Sofija. Į Kretingą jie pasikvietė tuo metu pajūryje dirbusį švedų architektą Karlą Eduardą Strandmaną, kuris taip pat pastatė Palangos ir Salantų bažnyčias.
