Pateikiame visą laiško turinį:
Gerbiamas prezidente,
Aš gavau jūsų kvietimą dalyvauti renginiuose 100 metų sukakčiai po Galipolio mūšio paminėti. Iš tiesų, pirmasis pasaulinis karas, pareikalavęs milijonų nekaltų gyvybių ir sugriovęs žmonių likimus, yra vienas siaubingiausių žmonijos istorijos puslapių.
Armėnų kilmės artileristas kapitonas Sargis Torosyanas taip pat prisijungė prie Osmanų imperijos Galipolio mūšyje. Jis buvo karininkas, saugojęs ir gynęs imperiją, ir gavęs Osmanų karinį apdovanojimą už savo lojalumą ir didvyriškumą. Nepaisant to, tie patys metai paženklinti masiniais žudymais ir priverstine deportacija, o žudynių banga neaplenkė ir Sargio Torosyano. Jo tėvai buvo žiauriai nužudyti, sesuo žuvo Sirijos dykumoje. Tiek jos tėvai, tiek sesuo buvo vieni iš 1,5 mln. armėnų genocido aukų.
Būtent šių precedento neturinčių žudynių pasekmes Raphaelis Lemkinas įvardijo terminu „genocidas“. O jų nebaudžiamumas sudarė galimybes Holokaustui ir genocidams Ruandoje, Kambodžoje ir Darfure.
Anot jūsų, Galipolo mūšis yra unikalus pavyzdys, kaip Turkija ir pasaulis gali parodyti draugystę gimusią kare, karo lauke, prisimindamos kartaus karo paveldą, atrodyti lyg amžinos taikos ir draugystės paminklas. Paliekant nuošalyje gerai žinomą Galipolio mūšio prasmę ir kvestionuojamą Turkijos vaidmenį abiejose pasauliniuose karuose, būtina prisiminti vieną dalyką, kad taika ir draugystė pirmiausia turi būti grindžiama drąsa žvelgiant į praeitį, istoriniu teisingumu, taip pat visavertės universalios tiesos pripažinimu, bet niekada negrindžiama selektyviu požiūriu.
Deja, Turkija tęsia savo tradicinę neigimo politiką, metai iš metų „gerindama“ savo įrankius istorinei tiesai iškraipyti.
Deja, Turkija tęsia savo tradicinę neigimo politiką, metai iš metų „gerindama“ savo įrankius istorinei tiesai iškraipyti. Turkija pirmą kartą pažymi Galipolio mūšį balandžio 24 d., tuo tarpu, kai jis prasidėjo 1915 m. kovo 18 d. ir tęsėsi iki 1916 m. sausio pabaigos. Be to, Galipolio mūšis vyko 1915 m. balandžio 25 d.
Kokiu tikslu tai padaryta, jeigu ne siekiu atitraukti tarptautinės bendruomenės dėmesį nuo renginių, skirtų armėnų genocido šimtmečiui paminėti?
Tuo tarpu, prieš rengiant tokį paminėjimui skirtą renginį, Turkija visų pirma turi daug svarbesnį įsipareigojimą savo šalies gyventojams ir visai žmonijai – pripažinti ir pasmerkti armėnų genocidą.
Todėl kviečiant siekti tarptautinės taikos, siūlyčiau neužmiršti ir kito kvietimo visiems pripažinti armėnų genocidą, taip atiduodant duoklę 1,5 mln. nekaltų žmonių aukų atminimui.
Kiekvienas iš mūsų privalo perduoti autentišką ir tikrą istoriją ateities kartoms, užkertant kelią tokių nusikaltimų pakartojimui ir rengiantis abiejų tautų suartėjimui.
P.S. Jūsų Ekscelencija, prieš kelis mėnesius aš jus pakviečiau prisijungti pagerbiant Armėnijos genocido aukų atminimą Jerevane balandžio 24 d. Nėra priimtina praktika dalyvauti kviečiančios šalies renginyje, nesulaukus atsakymo į mūsų pačių kvietimą.
