Matosi Kūdikėlio pėdutės
Iš Pakutuvėnų kilusi 78-erių M.Spučienė išsaugojo savo motinos Marcelės Gaudutienės turėtą Dievo Motinos paveikslą. „Jis – labai senas, ne mažiau šimto metų. Jo rėmas buvo kitoks – pakraščiai aplipdyti auksuotu kontūru su karoliukais, o apačioje po stiklu buvo dvi nedidelės lentynėlės žvakėms. Per laiką rėmas sutrūnijo, – bandžiau jį tvirtinti pati, bet nepavyko. Apdūlėjo ir paveikslas ties Švč.Mergelės Marijos viršugalviu. Todėl rėmą teko pakeisti“, – pasakojo M.Spučienė.
Dabartinio paveikslo dydis – 20 x 25 cm. Moteris tikino: kiek sykių nueinanti prie J.Pabrėžos kapo – paveikslas jai atrodo lyg du vandens lašai. Abiejuose paveiksluose aiškiai matosi iš debesų išnyranti Madona, laikanti Kūdikėlį: tačiau koplyčios paveiksle, kuris apdegė nuo žvakių, nėra Kūdikėlio kojų pėdų, o M.Spučienės paveiksle jos aiškiai matosi. „Tą stebėtiną paveikslų panašumą pastebėjo ir mano draugė. Todėl ryžausi pranešti apie savąjį paveikslą. Jeigu šis mano motinos palikimas kažkuo pagelbėtų restauratoriams, būčiau laiminga“, – tvirtino moteris.
Restauravo ir Kretingos vertybes
Kretingoje gyvenanti 77-erių R.Kiselienė sakė, jog ji, savamokslė dailininkė ir restauratorė, daugiau kaip pusę amžiaus važinėjo po Lietuvos bažnyčias, atkurdama skulptūras, Kristaus kančios kelio paveikslus, vadinamąsias stacijas, ir pati tapydama šventųjų gyvenimo vaizdus.
„Prieš daugel metų, dar vienuoliai pranciškonai nebuvo sugrįžę į Kretingą, man į rankas pakliuvo senas atvirukas, vaizduojantis Jurgio Pabrėžos kapą ir jo viduje esančią Madoną. Gavau iš Kretingos muziejaus leidimą, iš atviruko pasidariau trafaretą ir ėmiausi savanoriškai restauruoti paveikslą. Gerai atsimenu, kad aplink visą paveikslą buvo gėlių ornamentas, apačioje matėsi Kūdikėlio kojelės“, – kalbėjo kretingiškė.
Panaudotą trafaretą, prisimena ji, pasiėmė tuometinis Kretingos bažnyčios zakristijonas Romas, pasakė – vienuolyne nepražus. „Galima būtų trafareto paieškoti, gal kur susuktas į ritinį tebėra užsilikęs“, – pasvarstė moteris.
R.Kiselienė sakė, jog ji yra restauravusi ir Kretingos bažnyčios stacijas moterų pusėje – toje, kur kabo Mergelės Marijos paveikslas. „Atkūriau autentiškomis spalvomis, o kitos – vyriškosios – pusės stacijų ėmėsi klaipėdietis ir gerokai jas apgadino, net klebonas, prisimenu, pyko“, – sakė savamokslė menininkė.
Ją ligi šiol dar tebejaudina ir Fabijono Šulco Dievo Gailestingumo paveikslo, kuris yra kopija dabar bažnyčiose platinamo, likimas. Šį paveikslą – F.Šulco braižą ji gerai pažino – prieš 36 metus klebonas sumanė nukabinti kaip nebereikalingą.
R.Kiselienė jį išvežė į Kontaučius, už Plungės, pas vienuolį kapuciną. „Kai Kretingos muziejuje neseniai buvo surengta F. Šulco paroda, pamačiau tą paveikslą apgadintą. Įdomu, kam dabar tas paveikslas priklauso“, – svarstė moteris.
Stebuklingo likimo skulptūra
R.Kiselienė atmintyje labai brangina senos Mergelės Marijos skulptūros, kurią savo rankomis atkūrė, istoriją. „Buvo 1940 metai. Kretingos bažnyčios šventoriuje buvo suversta krūva skulptūrų, paveikslų. Juos saugojo ginkluotas kareivis. O mano motina pasakojo, kad šaute įšovusi į šventorių, iš krūvos pasigriebė Mergelės Marijos skulptūrą ir, priglaudusi ją prie savęs, išėjo. Kareivis liko suglumęs dėl tokio drąsaus jos poelgio, o kai atsitokėjo, motinos nebebuvo. Šią, maždaug pusės metrų aukščio, baltą M. Marijos skulptūrą ir į Sibirą tremiami pasiėmėme, ir atgal parsivežėme“, – prisiminė ji.
Vėliau ją pati restauravo ir nusprendė po savo mirties atiduoti vienai moteriai iš Klibių. Apačioje užrašė ir užklijavo pavardę, adresą ir prisakė sūnui įvykdyti jos valią.
Tačiau vienąnakt ji išgirdusi balsą: nunešk mane pas klarises. Ir taip kartojosi 4 naktis iš eilės. Pasitarusi su zakristijonu Romu, šis paskatinęs: greit nešk, nes Mergelė Marija pati ten prašosi. Taip ir nunešusi ją padovanoti į Šv.Klaros seserų vienuolyną – Dievo Motinos skulptūra šiandien stovi šio vienuolyno priimamajame.
R.Kiselienė sakė, jog visą gyvenimą domisi istorija, menu, pati išstudijavo daugybę menotyrinių leidinių, iš jų mokėsi. Pirmąjį paveikslą ant drobės nutapiusi dar būdama tremtyje – iš kalinių buvo gavusi gero grunto, tad drobę pasiruošė tinkamai – nutapė už save aukštesnį Kristaus atvaizdą.
Šiandien alinama Parkinsono, išgyvenusi insultą, moteris sakė jau nebepaimanti teptuko, o savo sukurtus paveikslus yra patikėjusi išsaugoti dukrai.
