Mes pernelyg daug, dažnai ir ilgai tai, kas pastarąjį šimtmetį vyko ir vyksta į Rytus nuo mūsų, suvokiame kaip (ir vadiname) tiesiog Rusija. Bolševikų perversmas ir valdžia buvusi Rusijos revoliucija, sovietų valdžia ir tvarka – rusiška despotija ir bardakas. Einant toliau: komunistinis įsigalėjimas pasaulyje buvęs mongoliškas imperializmas, o žmonių engimas, priespauda ir naikinimas – azijietiški žiaurumai.
Tad verta pamėginti kuo nuosekliau ištraukti iš intelektinio šešėlio bolševizmo projektą ir sugrąžinti jam jo unikalią istorinę vietą ir kryptį. Tai darysiu penkiakampiškai. Pirma, pamėginsiu pagrįsti ką tik įvardintą patį kalbėjimo apie bolševizmą sunkumą, kai susiduriama su pamatiniu užkalbėjimu, šešėliu, iškreipimu. Antra, atsigręšiu į bolševikų revoliucijos įvykį ir kilmę, ištraukdamas iš Pandoros skrynios Leniną. Trečia, pateiksiu keletą iš to kylančių minčių apie sovietų valdžios esmę ir jos transformacijas. Ketvirta, pamėginsiu iš savo varpinės suformuluoti komunistinio žmogaus užvaldymo klausimą. Galiausiai, penkta, baigsiu tuo, kuo ir pradėjau pavadinimą, – „Aurora“.
Žodis ir tikrovė vs. fikcija ir dialektika
Daikto pažinimui labai svarbu atspėti vardą: tiksliai pavadinti, tinkamai apibrėžti, pavaizdžiai nusakyti. Bolševizmas tokiam pažinimui – ypač atsparus. Pirmiausia iškylanti kliūtis – daugiavardystė. Kaip vadintina pati ideologija: marksizmas-leninizmas ar leninizmas, bolševizmas, o gal stalinizmas, ar čia vienas ir tas pats? Kieno buvo tai valdžia: bolševikų, komunistų, o gal tiesiog sovietų, ar vis dėlto tarybų? Kokia tai buvo valstybė: socialistinė ar komunistinė, imperija ar despotija? Ir tai ne tik objektyvi, dėl tikrovės sudėtingumo kylanti, ir net ne subjektyvi, nuo ideologijos priklausanti problema, o dialektinė: bolševizmas pats pirmapradiškai suvelia visus daikto ir vardo santykius, taip pat ir tarp savo vardo ir savęs kaip daikto.
Ir objektyviai, ir subjektyviai Lenino bolševikai iki pat valdžios paėmimo buvo mažuma. Ir vis tiek jie ir vadinosi, ir buvo bolševikai. Kodėl?
Paprastas pavyzdys – savivardis. Vladimiras Iljičius-Leninas savo vadovaujamą frakciją Rusijos socialdemokratų darbininkų partijoje dar 1903 m. pavadino bolševikų (ji kaip atskira partija, su (b) skliaustuose iki 1952 m., sukurta tik 1917 m.). „Bolševikai“ lietuviškai reiškia „daugumiečiai“, taip kurį laiką tam tikroje lietuviškoje spaudoje jie ir buvo vadinami. Tačiau tai – pirmapradiškai melagingas savivardis.
Lenino šalininkai ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijoje, ir visų pasaulio socialistų Internacionale iki pat atėjimo į valdžią visada buvo mažuma, dažnai labai aiški, o kartais – tiesiog nykstamai menka (vienas Leninas prieš visus). Gal tik išskyrus tą kartą, kai turėjo daugumą ir iškart tuo vardu pasivadino (tada buvo sprendžiamas klausimas dėl nacionalinių partinių struktūrų, pirmiausia žydų ir gruzinų, autonomijos, prieš kurią jie pasisakė): taip jie sukūrė fiktyvią „bolševikų“ ir „menševikų“ perskyrą, kuri galiausiai ir įsitvirtino kalbėjime ir suvokime, pačių socialdemokratų (tikrųjų ir lenininių) savivokoje.
Labai svarbu, kad iš tikrųjų Leninas ir siekė, stengėsi būti mažuma, eiti prieš srovę, sakyti dalykus, kurių niekas nesako. Pavyzdžiui, 1917 m. balandžio 3/17 d. atvykęs į Petrogradą iš Šveicarijos po ilgos kelionės traukiniu per pusę Europos, jis rėžė kalbą būriui šalininkų, kurią užbaigė žodžiais: „Draugai, Jūs klystate pasitikėdami vyriausybe. Jei taip yra iš tiesų, mūsų keliai išsiskiria. Aš ir toliau esu linkęs išlikti mažumoje**“. Mažumoje ne tik partijoje, bet kartais ir frakcijoje: už jo tada pasiūlytas tezes, vėliau sutrumpintas iki Balandžio tezių, visos partijos CK biuras ir Petrogrado partijos komitetas nebalsavo.
Taigi pakartokime: ir objektyviai, ir subjektyviai Lenino bolševikai iki pat valdžios paėmimo buvo mažuma. Ir vis tiek jie ir vadinosi, ir buvo bolševikai. Kodėl? O todėl, kad tiesa ir tikrovė nėra svarbi. Svarbi yra valia ir jos steigiama galimybė, kurią reikia realizuoti. Svarbu įteigti, kad yra kitaip, nei visi regi esant ar visiems atrodo.
Kitaip tariant, fikcija pirmapradiškai svarbesnė už patiriamą ar atpažįstamą tikrovę: reikia stengtis jas nuolat sukeisti vietomis. Būtent dėl esminio melagingumo, daikto ir vardo santykio iškreipimo dažnai neverčiame bolševizmo esmę išsakančių žodžių: sovietų valdžia, ne tarybų, nes tarimasis ar demokratiškas atstovavimas yra paskutinis dalykas, kurio ten galima ieškoti. Tas pat galioja ir bet kurioms kitoms sąvokoms: kolchozai, perestrojka, ...gėbistai: kiek gi jomis dengiama tikrovė pasižymi ūkiškumu, tvarka, saugumu... Prisimenant George’o Orwello romaną 1984-ieji: Taikos ministerija užsiima nuolatinės karo būklės palaikymu, Meilės – kankinimais ir persekiojimais, Teisingumo – nebaudžiamu smurtu. Bolševikai visada yra mažumos jėga, o juos įvardijant, pravartu pasitelkti ir kitus – komunistų, leninizmo, stalinizmo, sovietų – vardus: visus, kuriuos jie patys kada nors yra nešioję ir jais vadinęsi.
Bet kuriuo atveju, norint pažinti bolševizmą, reikia mokytis apie jį kalbėti, kitaip jis pats užkalbės mums dantį, primes sąvokas ir pasitrauks nuo pažinimo į šešėlį. Tokių pavyzdžių – apstu. Čia apsiribosiu vienu, į kurį nurodo jau šios paskaitos pavadinimas – „Auroros“.
Oficialiame bolševikų pasakojime apie jų atėjimą į valdžią starto liniją brėžia kreiserio „Aurora“ šūvis, esą davęs startą Žiemos rūmų šturmui. Tai vaizdžiai perteikta pasauliui apie didingą įvykį paliudijusio Johno Reedo knyga Ten Days that Shook the World (1919), išmoningai ekranizuota Sergejaus Eizenšteino (Октябрь: Десять дней, которые потрясли мир, 1928). Trumpai aptariamą epizodą įvykio vietoje reziumuoja iki šiol išlikusi 1939 m. Nevos krantinėje pakabinta lentelė: „1917 m. spalio 25 (lapkričio 7) d. priešais šią vietą prišvartuotas kreiseris „Aurora“ savo patrankų, nukreiptų į Žiemos rūmus, salve paskelbė spalio 25 d. prasidėjus naują erą – Didžiosios socialistinės revoliucijos erą“.
Ką gi daryti, susidūrus su tokia klastote? Paprastai tie, kurie nori nepasiduoti oficialiam pasakojimui ir byloti tiesą, griebiasi faktų kalbos. Esą jokių kovinių sviedinių „Auroroje“ nebuvę, iki Žiemos rūmų jos salvės negalėjusios pasiekti, o ir apskritai jokių šūvių, net tuščių, prieš šturmą neiššauta. Tačiau visi, kurie ginčijasi dėl laivo, šūvių, rūmų, šturmo ir kitų faktų, niekaip nenulaužia bolševikinio pasakojimo, kuris yra ne apie tai. Bolševikinis pasakojimas visada, taigi ir šiuo atveju, yra ne apie (tikrus ir ne) faktus – jis siūlo savitą daikto ir vardo santykį, kai fikciją mėginama prakišti už tikrovę. Ta fikcija ir yra: Didžioji (Spalio) socialistinė revoliucija. Nes tiesa yra ta, kad tą dieną nebuvo jokios revoliucijos, ir ne revoliucijos (net ne perversmo, o tiesiog uzurpacijos) keliu bolševikai paėmė valdžią.
Revoliucijos Rusijoje, tiesa, buvo, ir jos buvo dvi. Pirma, 1917 m. vasarį (ne tiek iš apačios, kiek iš vidaus) buvo nuversta (nuvirto?) absoliuti monarchija, įsteigtos demokratinės laisvės, įsigalėjo faktinė Petrogrado darbininkų ir kareivių Tarybos (jos vykdomojo komiteto, vadinamojo Ispolkomo) ir Laikinosios vyriausybės, kurios galvos ir sudėtis nuolat kito, dvivaldystė. Antra, valdžią į savo rankas 1917 m. lapkritį paėmę bolševikai netruko pradėti revoliuciją iš viršaus, kurią vainikavo karinio komunizmo režimas, galutinai sunaikinęs bet kokios visuomeninės sąrangos, kur jau ten luomų ar feodalizmo likučius. Žmogui nebepriklausė net jo maisto atsargos.
Apie tas dvi revoliucijas sovietų valdžia 70 metų arba tylėjo, arba jas nureikšmino, arba pervadino visai kitaip. O ten, kur jokia revoliucija nė nekvepėjo, buvo paskelbta buvusi Didžioji, pasaulio istorijoje svarbiausioji ir ryškiausioji Spalio revoliucija. Tikrovė lieka pasislėpusi „Auroros“ šešėlyje, jos tik atitinkamai parengtose galvose girdimų šūvių aide.
Ir tai, pasikartosiu, tik vienas pavyzdys: kitos pamatinės komunistų sąvokos (Didysis Tėvynės karas, Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje (ar socialistinė revoliucija), išlaisvinimas iš vokiškųjų fašistinių grobikų jungo) seka tuo pačiu modeliu, nuosekliai iš piršto laužtą fikciją prastūminėjant vietoj tikrovės. Ir dar, kitaip nei 1917 m., viskas apgalvojama iš anksto: sukuriama fikcija, tada paskelbiama apie tikrovės fiktyvumą, tada fikcija įgyvendinama ir paverčiama „tikrove“, tikrą tikrovę sunaikinant ir galiausiai viską įtvirtinant mitu, kad visada tai buvę neišvengiama.
Kokią galime pasidaryti pamoką iš kalbėjimo apie bolševizmą? Ogi tą pačią, kurią pasidarė Lietuvos Respublikos tėvai atkūrėjai 1990 m.: nieku gyvu nesileisti į diskusijas su komunistais jų keliamais klausimais, nesiaiškinti jų teiginių tikslumo, neleisti jiems primesti kalbos. Tiesiog patiems kalbėti, ką galvojame (tiesą, nuomonę, supratimą), ir įvardinti, kas yra (tikrovę, būklę, stygių). Apie bolševizmą kaip tokį tiesa yra tokia: jie yra pamatiniai melagiai, melo motinos (tėvas, kaip patiriame iš Jn 4, 88, žinomas). O jų galybė, jėga ir valdžia iškyla, įsigali ir veikia tik žmonių (pa-, iš-)niekinimo ir žmogiškumo naikinimo sąskaita.
Bolševikų „Revoliucija“: Lenininis įvykis ir kilmė
Jau prisiminėme, kad tokio daikto kaip „Didžioji Spalio Socialistinė Revoliucija“ nebuvo. Tai jau sena, mažai kieno beginčijama tiesa, kuri tačiau yra ne tiek tiesa, kiek tiesmukas melo paneigimas, nieko nepasakantis apie tai, kas iš tikrųjų buvo, ir kodėl įvyko taip, kaip įvyko.
Bet kito kelio priartėti prie bolševizmo pažinimo nelabai ir yra, tad toliau judėsiu juo, pasiremdamas daugiausia protingų knygų skaitymu ir jo metu gimusiomis mintimis. Dėl paprastumo patį įvykį vadinsiu neutraliai – bolševikų atėjimu į valdžią, jos užėmimu, taip skirdamas jį nuo Vasario revoliucijos iš apačios ir bolševikinės revoliucijos iš viršaus, prasidėjusios nuo pirmųjų Lenino (tariamai „Tarybos“) dekretų.
Ką tik paminėjau Leniną, ir būtina akcentuoti, kad šitas įvykis pirmiausia buvo nepalaužiamos jo valios, žodžių ir šių įkvėptų veiksmų rezultatas. Tai valios ir veiksmo triumfas, ir toji valia siekė įgyti kuo daugiau galios (valdžia tik dalis jos), o veiksmai (ir žodžiai) tam tikslui pasiekti buvo melas ir destrukcija.
Visa tai reiškia, kad bolševikų valdžios paėmimas nebuvo nei „logiškas“, „dėsningas“, „natūralus“ revoliucijos proceso rezultatas, nei kažkoks atsitiktinumas, nelemtai susiklosčius aplinkybėms nukritęs iš dangaus ar, tiksliau, išdygęs iš po žemių. Nors būta ir logikos, ir natūralaus augimo, ir netikėtumo, ir aplinkybių, gal net požeminių, poveikio, bet bolševikus buvo įmanoma sustabdyti, jei per devynetą mėnesių nuo Vasario revoliucijos tie, kurie tam turėjo galimybių, būtų daugiau rūpinęsi tuo, kas ir kaip yra iš tikrųjų. Bolševikų melus ir jų atnešamą populiarumą buvo galima sustabdyti tiesa, jų keliamą chaosą buvo galima pažaboti legalia tvarkos apsauga. Kartu tai nereiškia, kad tie nesustabdytojai yra tiesiogiai kalti dėl bolševikų įsigalėjimo, nes tai buvo metas, kai nutikti galėjo daug kas.
Kodėl? Kodėl galėjo nutikti daug kas, kone bet kas? Pirmiausia todėl, kad neliko Rusijos imperijos, Romanovų dinastijos deržavos, Nikolajaus II autokratijos. Būtų netikslu ir lengvabūdiška sakyti, kad tą imperiją ir autokratiją nuvertė Vasario revoliucija. Nes darbininkės ir darbininkai, išėję į 1917 m. kovo 8 d. demonstraciją, nėjo versti valdžios, nors nusivylimas caru buvo didelis ir nuovargis bei neviltis nuo karo buvo apėmusi, ir badas grėsė dėl duonos stygiaus ir kylančių kainų.
Žmonės norėjo geresnio gyvenimo, taikos, galbūt pirmiausia – skundų išklausymo ir reagavimo iš tų, kurie tuo metu reprezentavo valdžią, bet ta valdžia pasirodė, kaip čia pasakius, išsisėmusi. Jei kas ir buvo pribrendę Rusijos imperijoje, tai rūmų perversmas, caro nuvertimas ar bent normalios, veiksmingos vyriausybės paskyrimas. To signalas jau buvo ministro pirmininko (taip pat vidaus ir užsienio reikalų ministro) Boriso Štiurmerio nušalinimas ir carienės favorito Grigorijaus Rasputino nužudymas 1916 m. pabaigoje. Tačiau gerokai pavėluotai prasidėjęs ir priešokiais vykęs valdžios apsivalymas iš esmės reiškė tik jos silpnėjimą ir tuštėjimą.
Patvaldystė subliuško, išsisėmė, ir į tą, turbūt tik intuityviai nujaučiamą tuštumą Petrograde netyčia pataikė demonstrantai ir streikininkai. Demonstracija ir streikai ėmė skleisti anarchiją tuštėjančios valdžios sąskaita, o reikalus lemtingai pasuko ne pastangos suvaldyti situaciją duodant įsakymą šaudyti į minią, kaip tai nutiko per 1905 m. revoliuciją, o kareivių atsisakymas tokį įsakymą vykdyti. Autoriteto stoka atsidengė ir apsinuogino, ir tai tik plito ir plito.
Formali valdžios buveinė Taurijos rūmai buvo paimti be pasipriešinimo, tačiau ten valdžios nebuvo rasta. Rusijos Dūma, į kurią tarsi kreipėsi demonstrantai, nenorėjo valdžios imtis, kaip ir jos suburtas specialus komitetas. Nikolajus II atsisakė sosto, tarsi tik ir laukęs suirutės, it bijodamas patirti, kad ir jo tiesioginio įsakymo įvesti tvarką nebus paisoma. Vietoj sergančio sūnaus sostą turėjęs perimti caro brolis tokios dovanos atsisakė ir absoliučios valdžios tuštumas staiga liko absoliutus.
Į tą jau revoliucinę tuštumą buvo įstumti du žaidėjai, kurie veiksnumo kratėsi kaip įmanydami, – Laikinoji vyriausybė ir Tarybos Ispolkomas. Beveik visi socialdemokratai iš pradžių nenorėjo dalyvauti „buržuazijos valdžioje“, o tos buržuazijos valdžios kaip ir nebuvo. Kunigaikštis Lvovas sutiko pabūti premjeru iš geraširdiškumo, tad, išskyrus keletą ministrų (Aleksandrą Kerenskį ir Pavelą Miliukovą) ir keletą Tarybos komiteto narių menševikų, niekas neprisiėmė net laikinos atsakomybės už Rusiją.
O kaip bolševikai? Jie tiesiogine žodžio prasme (išskyrus Vyborgo rajono vietos aktyvistus, būsimuosius trockistus) revoliuciją (t. y. autokratijos subliuškimą ir anarchijos triumfą) pramiegojo, jų reakcija buvo pasipiktinimas ir blaškymasis, ypač pradėjus grįžti tovariščiams iš tremties užsienyje ir Sibire.
Kai nėra tikro autoriteto, kai legali tvarka remiasi įsivaizduojamu palaikymu, esama galimybių sustiprėti jos sąskaita tiems, kurie grasina viską sugriauti, panaikinti, atimti.
Bolševikai nežinojo, ką daryti, nors ir jų gretos ėmė gausėti (nuo 25 000 iki maždaug 50 000 per porą mėnesių), tegul ir ne taip stipriai kaip tų, kurie buvo matomesni. Ko tikrai negalima daryti, žinojo tik Šveicarijoje tuo metu rezidavęs Vladimiras Leninas, – tą jis suvokė iš karto, vos tik patyrė šokiruojančią žinią apie valdžios pokytį Rusijoje. Pirma jo reakcija buvo keiksmai ant Tarybos Ispolkomo ir menševikų (dėl bendradarbiavimo su buržuazija, t. y. Laikinąja vyriausybe), tačiau jo laiškais ir publikacijomis pasiūlytas kursas (revoliuciją versti socialistine ir plėsti į visą Europą) nuosekliai kilo iš jo ankstesnių žodžių ir minčių.
Leninas apsisprendė kuo greičiau grįžti į Rusiją ir imtis reikalų, o pagrindinis reikalas buvo ardyti taip netikėtai užgimusią nacijos vienybę, kurti ir gilinti susipriešinimą (klasių kovą). Griauti struktūras, ardyti saitus, kelti nepasitikėjimą, nesantaiką, neviltį: tokias žinias, dar prieš ruošdamasis į kelionę namo, skleidė laiškais Leninas, ir mažai kas iš Rusijoje veikusių bolševikų lyderių jį suprato ar palaikė. Nenuostabu, kad tokios jo idėjos patiko Vokietijos imperijos politikos formuotojams, sutikusiems lenininį desantą pamėtėti traukiniu iki Suomijos sienos.
Vis dėlto tai buvo balsas iš toli, ir nepakankamai konkretus. Visą kelią iki Švedijos Leninas rašė, nuo Švedijos skaitė rusiškus laikraščius ir atvyko į Petrogrado geležinkelio stotį kupinas konkrečių pasiūlymų, apie kuriuos jau minėjau.
Visų srovių socialistų susirinkime Petrograde balandžio 4 d. jo tezės skambėjo kaip iš kosmoso: sustabdyti karo veiksmus, paleisti kariuomenę, perduoti visą valdžią taryboms, nacionalizuoti žemę, suvalstybinti bankus ir pramonės gamybą paimti valstybės kontrolėn. Tai buvo konkrečios idėjos apie sprendimus, veiksmus ir jų rezultatus. Tai buvo revoliucinės idėjos, kurių esmė – chaosas. Chaoso likę visų spalvų socialistai nenorėjo, ir būtent dėl to pirmo įspūdžio („pamišėlis!“) Lenino galimybes taip mažai kas tevertino, net ir spalį, kai bolševikų įžūlumas (pastebimumas ir įtaka) didmiesčiuose stipriai išaugo.
Ką tokio padarė Leninas ir jo bendrai, kad bolševikai per pusmetį taip sustiprėjo? Pirmiausia jiems pavyko pritraukti tuos, kurie buvo linkę kliautis ne diskusijomis, o darbais, tuo, ką galima padaryti.
Bolševikai aktyviai verbavo šalininkus tarp abiejų sostinių jaunų darbininkų ir ypač – kareivių, ir tikėtina, kad didžiąją dalį naujųjų šalininkų patraukė ne (išties neaiškus) turinys, o forma: profesionalus revoliucinis veikimas, kad ir ką tai reikštų.
Antra, nuolatinis esamybės (Laikinosios vyriausybės valdžios, demokratinės tvarkos) legalumo neigimas (ir realumo ignoravimas) kaip muses šūdai traukė visus nelegalius, kriminalinius elementus, pasirinkusius kumščio ir tiesioginį problemų sprendimų kelią vietoj teisinio ar teisėto. O tai padėjo sukaupti tam tikruose taškuose (vietos sovietuose, jų komitetuose, ypač Petrograde ir Maskvoje) realią jėgą, su kuria skaitytasi, nes bijota.
Kai nėra tikro autoriteto, kai legali tvarka remiasi įsivaizduojamu palaikymu, esama galimybių sustiprėti jos sąskaita tiems, kurie grasina viską sugriauti, panaikinti, atimti.
Trečia, ir svarbiausia, bolševikai nuo vasaros pasirodė esantys vienintelė jėga, kuri siekia ne ko kito, o valdžios, valdžios kaip tokios. Tą klasikiniu būdu per pirmąjį visos Rusijos Tarybų suvažiavimą (kur bolševikai gavo aštuntadalį vietų) parodė Leninas, išstojęs kaip paprastas kalbėtojas ir nutraukęs išties populiaraus menševiko, pašto ministro (nuo 1918 m. – susikūrusios Gruzijos Demokratinės Respublikos vieno vadovų) Iraklijaus Ceretelio kalbą. Šiam konstatavus, kad „nesą Rusijoje politinės partijos, kuri būtų pasirengusi visiškai perimti valstybės valdžią“, Leninas išrėžė: „Yra. [...] Mūsų partija yra pasirengusi bet kurią minutę perimti visą valdžią“. Taigi valdžios siekis pritraukia atitinkamus šalininkus (čia ypač minėtinas Levas Trockis su savo mežrajonininkų įspūdingo dydžio grupe), ir nebūtinai tik aktyviuosius: dalis žmonių tiesiog remia tuos, kurie nori valdžios ar ją turi ir tai efektyviai parodo (plg. paramą Leninui praėjus kelioms valandoms po perversmo per visos Rusijos Tarybų II suvažiavimą, kuris, tiesa, nebebuvo demokratiškai išrinktas).
Ketvirta priežastis daugeliui gali pasirodyti svarbiausia, bet ji turbūt ne tiek būrė šalininkus ar palaikytojus, kiek kūrė palankią atmosferą bolševikams stiprėti: tai yra jų reikalavimas visą valdžią perduoti taryboms, nedelsiant nutraukti karą ir konfiskuoti visą dvarų, Bažnyčios ir valstybės žemę.
Tai turbūt pirmiausia suveikė jau jiems paėmus valdžią, paskelbus pirmuosius dekretus, kaip išankstinis kreditas: pažiūrėkim, gal šitiems pavyks išspręsti problemas, – juk iš kažkur turėjo atsirasti tie 10 milijonų bolševikų rinkėjų (24 procentai balsų) jau per visos Rusijos Steigiamojo susirinkimo rinkimus, praėjus dviem savaitėms po valdžios paėmimo.
Bet turbūt svarbiau konstatuoti, kad nuolat tam tikrus dalykus kalantys (ir atitinkamai besielgiantys) bolševikai tiesiog pratino mielus Rusijos žmones, kad fikcija gali būti realesnė už tikrovę (čia bus prisidėjusi ir penktoji priežastis – Vokietijos pinigai, padėję iškelti į aukštumas Pravdos ir bolševikinės agitacinės lektūros tiražus).
Savąja visiškai su realybe prasilenkiančia demagogija bolševikai prisidėjo prie susiklostymo būklės, kai žmonės, dauguma jų, tiesiog nebežino, ką galvoti, kuo tikėti, kai viskas atrodo įmanoma ir kartu – labai nestabilu ir netikra. Tiesą sakant, turbūt didžioji dalis partijos narių ir net dalis vadų nuoširdžiai tikėjo, kad bolševikai siekia realios Tarybų valdžios, o ne absoliučios partinės diktatūros, karo nutraukimo, o ne jo išplėtimo į pasaulinį gaisrą. Kaip nutiko, kad absoliuti dauguma Rusijos žmonių galiausiai perėmė bolševikinį pasaulio matymą, – jau kita istorija. Geriausia pradėti į ją gilintis nuo Aleksandro Solženicyno Gulago archipelago.
Pamėginkime šį šimtmečio lūžio aptarimą apibendrinti: kodėl bolševikams pasisekė paimti valdžią? Tenka pirmiausia pakartoti tai, kas sakyta apie Vasario revoliuciją: subliuškus autokratijai ir deržavai, liko didžiulis valdžios ir galios vakuumas, kurį tik menkai teužpildė Laikinoji Vyriausybė ir Tarybos, o jų potencialas, visiems (išskyrus bolševikus) laukiant rinkimų į Steigiamąjį susirinkimą, visai sumenko. Ir bolševikai su besislapstančiu Leninu pradėjo nuo rudens tiesiog „susirinkinėti“ tą valdžią įvairiose, kad ir išgalvotose, susikurtose vietose. Taip, jie „ėmė“ tiltus, paštą, telegrafą, bet ir kūrė galios centrus, pavyzdžiui, Petrogrado ir Maskvos Karinius revoliucinius komitetus.
Sąlygomis, kai po monarchistinio generolo Kornilovo maišto Laikinosios vyriausybės galva Kerenskis paskelbia respubliką (1917-09-01) ir visi (įskaitant dalį bolševikų partijos) rengiasi visuotiniams rinkimams, Leninas planuoja valdžios paėmimą ir imasi veiksmų. Galima sakyti, kad Karinio revoliucinio komiteto politinių komisarų apsišaukimas vyriausia įsakymų davėja kareiviams ir buvo lūžis šiame kelyje.
Kerenskis galėjo reaguoti politiniu, legaliu autoritetu, galėjo pasikliauti aukštesniųjų karininkų parama ir neutralizuoti bešliaužiančią bolševikų uzurpaciją. Bet jis bijojo monarchistų perversmo, todėl įsakyti karininkams pažaboti bolševikinį komitetą vengė, o Lenino grėsme – netikėjo. Kai patikėjo, jau buvo per vėlu: Petrograde dauguma kareivių klausė bolševikų išgalvotų ir sukurtų politinių komisarų, o ne tiesioginės vadovybės. Tikrovės ir fikcijos santykis išsisprendė pastarosios naudai.
Visi – menševikai, eserai, kadetai, monarchistai, tautinės ir religinės mažumos – tuo metu rūpinosi realiomis Rusijos ir jos žmonių problemomis: kaip pabaigti karą netampant visiškai nugalėta ir sąjungininkų atsižadėta šalimi; kaip sustabdyti dezertyravimą ir socialinę anarchiją; kokią politinę santvarką kurti; kaip spręsti pamatinį žemės klausimą; kaip pažaboti dvarų plėšimą ir deginimą; ką daryti su imperijos palikimu; kaip sugrąžinti žmonėms viltį, kad įmanoma teisinga valstybė? Visi (gal net ir dauguma bolševikų) norėjo ką nors pagerinti, apsaugoti, išgelbėti, atitaisyti: viešojoje erdvėje (laikraščiai, susirinkimai) dominavo bendras interesas, kurį iškėlė viešumon Vasario revoliucija ir kuris buvo pagrindinis Rusijos laimėjimas.
Bolševikų valdžia legalizavosi pati: per visų konkurentų, kritikų, priešininkų, nepaklusniųjų, ignorantų, potencialių priešininkų ir dirvos potencialiam pasipriešinimui naikinimą.
Bet buvo ir jėga, kuri visiškai ignoravo tą bendrąjį interesą, kuri tesirūpino galimybe pasidaryti vienintele realia galia. Jie, Leninas su sėbrais, ėmėsi veikti visai nepaisydami tikrovės, nes tikrovė juk yra tai, ką galima padaryti. O padaryti galima viską: darė ir padarė, siekė ir pasiekė.
Kiti, turėję tam teisę ir galimybių, tiesiog laiku neužkirto tam kelio. Šešėlis nugalėjo ir išlindo į paviršių. Ir tai buvo šešėlis, nuo pirmų galios valandų ėmęs sėti smurtą ir baimę: išprievartautos Žiemos rūmų gynėjos, padegami namai, žudomi oponentai, deginami laikraščiai ir siaubiamos jų redakcijos. Караул устал.... – ...учредилку разгоните, а завтра разберемся: beraščio komisaro įsakymu buvo išvaikytas bolševikų paskirtos sargybos faktiniu įkaitu laikytas legalus valdžios organas – Steigiamasis susirinkimas, Rusija galutinai panyra į tamsą.
Sovietų valdžia: (ne)esmė ir nepaliaujama statyba
Temą iš esmės išlukštenome, liko trys baigiamieji etiudai apie komunizmo branduolį, poveikį, išliekamumą. Pradėkime nuo branduolio. Bolševikai, tik paėmę valdžią, pradėjo pildyti susiklosčiusį didžiulį valdžios vakuumą.
Pirmiausia jie tai darė tuo būdu, kurio stokojo visi, susiję su valdžia nuo pat Vasario revoliucijos: jie įjungė smurtą ir represijas. Dar iki uzurpacijos jie Petrogrado, Maskvos ir kai kurias kitas (darbininkų ir kareivių) Tarybas pavertė sovietais, t. y. statytinių, parinktųjų dominuojamais organais.
Pirmasis visos Rusijos Tarybų suvažiavimas 1917 m. vasarą, kuriame bolševikų idėjos, retorika, veiksmai susilaukė atmetimo, buvo demokratijos (diskusijų, svarstymų, planų ir projektų) kulminacija. Antrasis visos Rusijos Tarybų suvažiavimas, pradėjęs darbą prieš pat Lenino perversmą, jau buvo nebe visos Rusijos, daugiau Sovietų nei Tarybų, ir ne suvažiavimas, o aklamacijos vieta ir legalizacijos širma: buvo patvirtinta ir palaiminta viskas, ko reikalavo Leninas.
Tas suvažiavimas nepadarė bolševikų valdžios legalia „darbininkų ir kareivių“, kaip juoba nepadarė jos tokia visos Rusijos mastu ir jau bolševikų prasidėjusio teroro sąlygomis vykę Steigiamojo susirinkimo rinkimai (sako, vis dėlto nevaržomi, nors daugiau nei pusė galimų rinkėjų nebalsavo, – tikėtina, kad jie buvo monarchistai arba bent sąmoningi krikščionys stačiatikiai).
Bolševikų valdžia legalizavosi pati: per visų konkurentų, kritikų, priešininkų, nepaklusniųjų, ignorantų, potencialių priešininkų ir dirvos potencialiam pasipriešinimui naikinimą (čia vėl rekomenduočiau nepranokstamą Solženicyno Gulago I tomo II skyrių „Mūsų kanalizacijos istorija“), kartu geometrine progresija sėdama tokio naikinimo baimę. Visi oficialūs valdžios organai nuo tos akimirkos, kai buvo suimti Laikinosios vyriausybės ministrai ir tarybos paverstos sovietais, – išskyrus Leniną ir jo bendrų ratelį, – tapo ir 70 metų išliko fikcija.
Vienintelė valdžia yra tų, kurie ja disponuoja: kuriems paklūsta kiti. O kiti paklūsta tiems, kurie įsako taip, tarsi jų visi turi klausyti. Valia valdyti, ją materializuojantis vykdomasis klusnumas; juntama nežabotos galios jėga viršuje ir baimė visur kitur; struktūrų ir santykių ardymas bei funkcijų steigimas ir plėtimas; nuolatinis judėjimas ir penkiakampiškai organizuotas chaosas – tokia buvo ta besikurianti sovietų/bolševikų valdžia. Yra bergždžia mėginti rasti jos pirmavaizdžių ar analogų, netgi Prancūzų revoliucijos jakobinų diktatūros modelis čia veikė kaip įkvėpimo, o ne mėgdžiojimo šaltinis.
Ką darė bolševikai savaip? Ogi viską. Ardė ir naikino tai, kas tvėrė ir buvo kultivuota šimtmečiais (pavyzdžiui, nuosavybę), steigė dalykus ir struktūras, kurios ligi tol neegzistavo net vaizduotėje. Jie kalbėjo tam, kad visi žinotų, ką reikia galvoti apie tai, kas vyksta, ir jie pažodine prasme, ką Internacionalo giesmė tik poetiškai deklaravo, naikino seną ir kūrė naują pasaulį.
Paimkime kaip pavyzdį kad ir pirmuosius dekretus, kuriais prasidėjo Lenino gaujos valdymas Rusijoje. Taikos dekretas galiausiai atvedė į karo Europos Rytuose pabaigą (ir bolševikų kapituliaciją), bet... kartu, iš esmės – į nuolatinį bolševikų karą su likusiu pasauliu Rusijoje ir kitur, į nuolatinį rengimąsi karui, jo vykdymą visais frontais.
Permanentinis karas už tai, kas paskelbta, ir prieš tai, kas paskelbta esant prieš. Klasių kova visada ras savo taikinį ir siekinį, tai nepaliaujamas ir nesustabdomas procesas. Tas pat galioja ir kalbant apie žemės dekretą: tai, ko troško absoliuti dauguma Rusijos žmonių, tapo iš principo nepasiekiama niekam (žemės nuosavybė Rusijoje buvo legalizuota tik praėjus 2 metams po SSRS subyrėjimo).
Todėl visai neprasminga objektyviai aiškintis, kiek Lenino valdžią ir tvarką pratęsė (ar „iškreipė“) Stalino valdžia, kiek pamatinė buvo Chruščiovo destalinizacija; kiek tvari buvo brežnevinė stabilizacija, kuo tikėjo Andropovas ar Gorbačiovas. Klestėjo sovietų valdžia ar puvo, atgimdavo ar transformuodavosi, – visa tai klausimai, kuriuos kelia tie, kurie mano, kad Rusija išliko Rusija, azijietiška barbarybė – azijietiška barbarybe. Bet bolševikų valdžia visada yra daugiau, nei tai, kas yra, tik ji neturėjo esmės, o vien judėjimo kryptį, kuri buvo įsigalėjimas, įsitvirtinimas, išsilaikymas „viduje“ ir pasaulyje kuo didesnio kiekio žmonių atžvilgiu.
Tai grynoji valdžia, galia prieš žmones, žmonėms, jų atžvilgiu. Pirmiausia, žinoma, žmonių Rusijoje, toliau bendrų žmogiškų reikalų kaip tokių atžvilgiu. Todėl nenuostabu, kad žmonių, kuriems tokie reikalai rūpi, kurie turi nuosavybės, darbą, padėtį, įsipareigojimų, planų, pirma reakcija yra – bėgti.
Nuo bolševizmo žmonės bėga, todėl pirmas realus bolševizmo darbas užgrobus valdžią yra tą bėgimą stabdyti. Uždaryti sienas, kur jos yra, statyti, kur nėra. Ir tada uždarytuosius pajungti savo valdžion. Pajungti, žinoma, sėjant baimę, įtarumą, nepasitikėjimą, priešiškumą. Ardant bet kokius socialinius saitus ir trukdant atsirasti naujiems, pastovesniems.
Žmonių neturi niekas jungti kitaip nei per valdžios vertikalę: žinoma, tokią distopiją įgyvendinti baisiai sunku, todėl ir skiriasi formos ir būdai – stalininis, chruščiovinis, maoistinis, polpotinis, netgi hitlerinis. (Taip, net ir nacių režimas, kad ir atitolusiu būdu, ne per tiesioginę paveldėjimo liniją, veikiau kaip atoveiksmis ir simuliakro simuliakras, irgi yra „Lenino pavainikis“.)
Komunizmo statymas buvo dėl mobilizacijos, toks socialinis eksperimentas, kiek galima išmėginti, damušti žmones, palaužti jų bendražmogišką solidarumą. Nužmoginti juos. Turbograndioziniai Дом Советов nei turėjo, nei galėjo būti pastatytas, kaip ir Nikolajaus Nosovo 1958 m. išgalvotas komunistinis Солнечный город. Беломор канал niekaip nesujungė dviejų jūrų baseinų, BAM taip ir netapo važiuotinu geležinkeliu per Sibirą. Tai vis sienos tarp žmonių, tarp žmogaus vidaus ir išorės, tarp vieno ir kito.
Kaip užbaigti komunistinį eksperimentą? Komunizmą gali užbaigti, uždaryti, nutraukti tik tiesa apie jį. Ji turi būti norima pažinti, pažinus – įsisąmoninta, įsisąmoninus – pranešta, pranešus – išgirsta, išgirdus – vėlgi įsisąmoninta.
Ryškiausiu komunizmo simboliu išlieka net nesovietinėje erdvėje, o paribyje pastatydinta Berlyno siena. Kad žmonės niekur (net į izoliuotą laisvės plotelį vergijos dykrose) nuo statomo komunizmo nepabėgtų, reikia juos aptverti. Ir statyti per juos, su jais, jiems ir juose komunizmą, fikciją vietoj tikrovės. Sieną, kuri gina žmones ne tik nuo laisvės, bet ir nuo galimybių būti normaliais žmonėmis.
Jei pirmas bolševikų darbas ir nuolatinė pastanga yra siena (ten, kur jų nereikia; sienos tarp privačių erdvių, tarp privačios ir viešosios turi būti negailestingai ploninamos, net naikinamos, gyvenimą komunaliniame būste išdalijant pagal įkvepiamo oro kubinių metrų tūrį), tai koks galėtų būti paskutinis darbas, po kurio bolševizmas taptų istorija? Kaip užbaigti komunistinį eksperimentą? Komunizmą gali užbaigti, uždaryti, nutraukti tik tiesa apie jį. Ji turi būti norima pažinti, pažinus – įsisąmoninta, įsisąmoninus – pranešta, pranešus – išgirsta, išgirdus – vėlgi įsisąmoninta. Kažkurie darbai kažkur kažkada jau padaryti...
Ekspansija ir atpažinimas: „O aušra atėjo iš rytų“
Nebijokite. Nepasakosiu apie komunizmo sklaidą pasaulyje – tai tikrai buvo ilgas ir spalvingas procesas. Tiesiog ligšioliniam pasakojimui labai trūko tokio lietuviško akcento: komunizmą mes čia, Lietuvoje, gavome dovanai iš išorės, su įtvirtinimu tik per trečią, jei ne ketvirtą kartą (1919–1920, 1939/1940, 1944). Sunkiai jis statėsi Lietuvos žemėje, kad ir kaip jos ribas apibrėžtume, su Vilniumi ar be, su Klaipėdos kraštu ar be. Sunkiai jis skynėsi kelią į Lietuvos (kaip ir kitų buvusių Rusijos imperijos pakraščių) žmonių širdis.
Nors, tiesą sakant, ne širdys čia svarbiausia. Viena didžiausių tiesų apie komunizmą yra ta, kad jis siekia visai ne įtikėjimo juo, ir net ne teritorijų užkariavimo. Jis yra nusitaikęs, kaip tai sėkmingai kadaise suformulavo Liudas Dovydėnas, į „kiekvieno žmogaus minties ir valios kastraciją“. Dovydėnas (1906–2000), talentingas lietuvių rašytojas, Lietuvos valstybinės premijos laureatas, pakliuvo į bolševikų ideologijos (finansų?) pinkles dar bolševikinės okupacijos išvakarėse, buvo aktyvus talkininkas, pareigūnas sovietizuojant Lietuvą 1940 m. vasarą. Po to kiek atitoko, naciams okupavus Lietuvą atgailavo, karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Ten parašytuose publicistiniuose memuaruose jis braižo bolševizuojančio ir bolševizuoto žmogaus eskizus:
„Mes buvom pratę turėti savo nuomonę apie žvaigždžių sritį ir apie bato užkulnio struktūrą. Tai žmogiška ir kūrybiška, nes miręs tas žmogus, kuris negali mąstyti ir spręsti. Tarybinis žmogus gali mąstyti, bet ir tą tik, apie ką galima tyliai. Tačiau ir tokiam mąstytojui gresia nelaimė netyčia ir sapne prasitarti savo mintis. Juk tai pavojinga ir nenaudinga, todėl geriau, jei visai nemąstyti. Tikrai geriau, nes žinojimas – pavojus, kančia. Geriausia gyventi Sovietų Sąjungoje išsiauklėjusiam ar išmokusiam tik klausyti, girdėti, bet pačiam negalvojant, nesvarstant. [...] Per 45 tarybinio gyvenimo metus iš lėto, bet nuosekliai mirė piliečio mintis, valia, t. y. žmogaus aš.“(Mes valdysim pasaulį, 1970, p. 347)
Tapimo sovietiniu žmogumi Dovydėnas neaprašo, jam kiek pristigo – gal drąsos, gal talento, gal įžvalgos atskleisti, kaip įvyksta tas valios ir minties praradimas. Kaip įvyksta ne užvaldymas (per propagandą, indoktrinaciją, ideologizaciją, teroro baimę), o pasidavimas jam, paklusimas, nusilenkimas. Užtat tą yra gerai aprašę kiti, ir iš autorių, kuriuos galime laikyti savais, čia ryškiausi – Józefas Mackiewiczius ir Czesławas Miłoszas. Pastarasis knygoje Pavergtas protas (1954) aiškiai skiria išorinį poveikį – Murti-bingo tabletes, paralyžiuojančias valią ir atnešančias nusiraminimą, ir diamato Metodo įsisavinimą iš vienos pusės, ir vidujį veiksmą, pa(si)teisinimą – iš kitos.
Tai kitai pusei aprašyti jis iš grafo de Gobineau pasiskolino ketmano sąvoką, kaip tik ir konceptualizuojančią tai, ką Dovydėnas pavadino „apie ką [mąstyti] galima tyliai“. Būtent dviveidystė, širdies „vidinės tiesos“ išlaikymas, išmokstant lūpomis ir rašikliu skelbti kas privaloma, ir buvo žmogaus komunistinio užvaldymo kelias. Daugeliui tokių užvaldomųjų ir paklūstančiųjų naiviai tikint, kad jie išlaiko „savąjį aš“, kad jie vidujai priešinasi. Veidmainystė yra melo vaikas, o kas yra melo motina, jau rašiau (tėvas, pasikartosiu, ir taip žinomas).
Kaip santykiauja tie dialektiškai susipynę „lūpų“ ir „širdies“ pasauliai, variantų gali būti daug. Miłoszas tame pat Pavergtame prote aprašo keturis pagrindinius tipus, kuriuos jis išskyrė iš (buvusių) bičiulių, bolševizuotos Lenkijos intelektualų.
Čia, Lietuvoje, gal galima rasti ir kitų variantų, bet svarbiausia, kad visi jie, tokie pasiduodantieji užvaldymui, ilgainiui susikuria fikcinį integralų pasakojimą apie save. Tas pasakojimas atsparus tiesos perskrodimui, nes jis pateikia herojišką istoriją. Pabaigai, daugiau nebemoralizuodamas ir nebedemaskuodamas, ir pacituosiu tokią heroizuotą istoriją, bolševizmą priėmusio žmogaus fikcinį pasakojimą apie save, suderinusį širdies ir lūpų tiesas.
Pasakojimas tas, tiesa, ne proza, o lyrinis, nes mes – lyrikų tauta. Ir pateiksiu jį tam, kad pailiustruočiau, kaip skvarbiai nusitaiko bolševikinis žvaigždės spindulys, kaip giliai reikia jį įsileisti, kad išgyventum susitaikymą ir ramybę:
Motina
Nuobliavo jai eglinę lentą,
Apgaubė mergautine skara...
Tai nejaugi
mirė geros rankos
Tai nejaugi
motinos nėra?
Tai nejaugi
liksiu vienų vienas,
Be namų,
Be duonos,
Be mamos?
Nebebus daugiau aguonų pieno
Ir liūdnai dainuojamos dainos.
Numirė ji.
Švintant dienai blausiai,
Geso kaime ryto žiburiai.
Kaip kasdien,
Ji mirdama paklausė:
Kaip, sūnau, ar viską... padarei?
Ir išėjo.
Žemėm ją užpylė.
Aš likau su tėvo rudine.
Kas norėjo –
tas mane paspyrė.
Kas norėjo –
koliojo mane.
Ji išėjo,
o aušra – atėjo.
O aušra atėjo
iš Rytų.
Aš užaugau.
Aš suvyriškėjau.
Ir tapau žmogum
šio to vertu.
Atsirado kampas prisiglausti.
Darbas,
duona
ir draugų būriai.
Tik nebuvo kam manęs paklausti:
Kaip, sūnau, ar viską padarei?
Buvo draugas.
Kartą likom dviese.
Ceche žaidė saulės spindulys.
O partorgas ėjo netoliese
Ir išgirdo mano skundą jis.
Vakare,
kai, švarką užsimetęs,
Po darbų
slinkau namo niūriai.
Jis staiga paplojo man per petį:
Na, sūnau! Ar viską padarei?
Kaip namo parėjom visą kelią,
Kaip susidraugavom –
nemačiau.
Tik žinau –
vienam širdies kampeliui
Pasidarė jau kur kas šilčiau.
Tik žinau –
kai fabrikas nutyla,
Kai mieste
sušvinta žiburiai –
Draugo lūpom
partija prabyla:
Kaip sūnau,
ar viską padarei?
(Justinas Marcinkevičius, 1954,
iš rinkinio Prašau žodžio, 1955)
Vietoj epilogo: apie Aurorą, aušrą iš rytų
Vienas toks sūnus Leninas padarė viską, kad paimtų valdžią, ir tada pradėjo Rusijoje, o iš esmės ir likusiame pasaulyje, bolševikinę revoliuciją. Draugai (tovariščiai) tęsė reikalą, kaip sugebėdami. Ir aušra, toji Aurora, vis kildavo iš Rytų. Kilo Gruzijoje ir Lietuvoje, Vokietijoje ir Ispanijoje, Etiopijoje ir Angoloje, Kambodžoje ir Korėjoje, Meksikoje ir Čilėje. Kildavo su tankais ir lozungais, draugais instruktoriais ir draugais komisarais.
Tik nešė ji ne tai, ką sako jos vardas, anaiptol ne ryto šviesą. Ji nešė tamsą, tiksliau, jos šešėlį. Tais pačiais 1954 m., kai Miłoszas išleido Pavergtą protą, o Marcinkevičius parašė „Motiną“, „aušrą iš rytų“ ypač įtaigiai atvaizdavo Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas Žiedų valdovo II dalyje. „Mažieji žmonės“, užvaldytos širdies ir lūpų būtybės Golumo vedami hobitai Frodas ir Semas, pasiekė savo beviltiško žygio kulminaciją: jie prie Priešo šalies Mordoro sienų. Užlipę ant kalvos, pasislėpę erškėčių krūme, žvalgydamiesi pro plyšius, laukė aušros:
„Tačiau [diena] neišaušo. Tamsą atskiedė tik nesveikai rudos spalvos prieblanda. Rytuose, po žemais debesimis, tvino dulsvas raudonis, tačiau tai nebuvo aušra. Pro kuprotą slėnį į juos niūriai žvelgė Šešėlio kalnai. Jų papėdėje tebemurksojo juoda naktis, nė nemanydama trauktis. Į dangų grėsmingai kilo dantytos viršūnės, nutviekstos paslaptingo raudonio iš rytų“
(John R. R. Tolkien, The two Towers,
1954, Andriaus Tapino vertimas, 1994)
Buvęs ar nebuvęs, 1917 m. spalio 25 d. / lapkričio 7 d. įvykį ženklinantis „Auroros“ šūvis ne atveria ausis, o apkurtina. Bolševikinė aušra neatneša dienos, ji užtamsina ir viską apgaubia šešėliais. Šešėliai jau prieš 27 metus turėjo išsisklaidyti, bet gal mes juos nepakankamai ryžtingai išvaikome. Mes gal per ilgai užstrigome ties lenininiais klausimais „kas kaltas“ ir „ką daryti“, per dažnai pamiršdami, kad nėra taip, jog įmanoma „viską padaryti“, kaip tam „motinos“ sūnui. Net jei ir būtų įmanoma, nereikia. Netgi negalima: yra dalykų, kurių daryti negalima, nes jie negeri. Tuo šį negero Lenino darbo, išaugusio iš nedorų jo sumanymų ir palydėto melagingų žodžių, nedovanotinai apleidusio visus bendražmogiškus reikalus ir susitelkusio į tai, kas jiems priešinga, šimtmečio paminėjimą ir baigsiu.
Šis Nerijaus Šepečio tekstas publikuotas žurnale „Naujasis židinys-aidai“
* Šis tekstas parengtas pagal paskaitą, kuri parengta ir skaityta 2017 m. Thomo Manno XXI tarptautiname vasaros festivalyje Nidoje, kurio programa, jau ketvirtąsyk skirta Pirmajam pasauliniam karui apmąstyti, buvo pavadinta „Pandoros skrynia“. Festivalio organizatoriams maloniai leidus, NŽ-A skaitytojams siūlome paskaitos tekstą, kuris pasirodys šio festivalio medžiagą kitais metais skelbsiančiuose Nidos sąsiuviniuose.
** Čia ir toliau Lenino ir kitų to meto veikėjų citatos imamos ne tiesiogiai iš pirminių šaltinių, bet iš jais besinaudojančių dviejų pavyzdinių istorinių studijų: Hélène Carrère d‘Encausse, Lenin, München: Pipper, 2000 (orig. 1998); Catherine Merridale, Lenins Zug: Die Reise in die Revoliution, Frankfurt a. M.: S. Fischer, 2017 (orig. 2016).
