Tiesa, neatmestina ir galimybė, kad paimtas iš kitur, nes lietuvių kalba neturi mažybinės priesagos -ka, būdingos rusų kalbai. Pirmieji Aliaskos tyrinėtojai rusai, susipažinę su ilgais aleutų laivais, vadinamais nig aalax, rusiškai pavadino juos baidaromis, o pamatę trumpesnius aleutų kajakus – mažosiomis baidaromis, t. y. baidarkomis. Anglų kalbos terminas bidarka (irgi iš rusų-aleutų) yra specifiškesnis, nes nurodo Arkties tautų kajaką, dengtą oda. Tarp pirmųjų keliautojų iš Vakarų, susipažinusių su Arkties tautomis, buvo čiukčių geografų, o dar anksčiau – mongolų, kidanių, tiurkų. Todėl terminas įsitvirtino ir kinų, mongolų, totorių kalbose, turėdamas tą pačią reikšmę (totorių baidarka – „baidarė“).1
Lietuvių ir lenkų istorikai, kalbėdami apie mongolus, žodį baidar tikriausiai lengviau susietų su Baidar Chanu, Čingischano anūku, kuris 1241 m. kirto Vyslą, apiplėšė Sandomiero miestą ir užkariavo Vroclavą. Mat žodis baidar yra populiarus tarp tiurkų (sakydamas tiurkų, turiu omenyje ne turkų kalbą, o Altajaus kalbų grupę). Baydar – dažna pavardė Turkijoje, Baidar – dažnas vietovardis Kryme, Libane, Tatarstane ir t. t. Įdomu, kad įvardydami valtį, išrastą Ramiojo vandenyno tautų, lietuviai pasiskolino mongolišką-tiurkišką terminą, įgavusį rusišką išraišką. Tačiau šis terminas yra tik vienas iš daugelio, liudijančių, kad tame dideliame areale, kurį XVI–XVII a. istorikai, pavyzdžiui, Aleksandras Gvanjinis turbūt vadintų Sarmatija, gyveno sena, tarpusavio ryšių saistoma bendruomenė. Tokias istorines bendruomenes, kurioms būdinga bendra kultūra, bendra kalba (language), bet daug skirtingų šnektų (speech), kalbininkai vadina Sprachbund arba linguaculture.
Tačiau kaip nustatyti šios bendruomenės ribas vakaruose ir pietuose? Tai skatina išplėsti lingvistinę diskusiją – aptarti vienų kalbų įtaką kitoms, net bendros kalbinės kultūros egzistavimą, kitaip tariant, Sprachbund. Štai čia ir kyla pagrindinė problema, nes požiūris, kad egzistuoja ne vien valstybinė, nacionalinė, bet ir bendra kalbinė kultūra „tarp tautų“, prieštarauja tam pseudomokslui, kuris tarnauja siauriems nacionaliniams interesams, kai tapatybė kuriama, atmetant viską, kas sieja su kitais, aukštinama tai, kas nuo jų atskiria. Be to, jeigu tie „kiti“ yra skitai, turkai ar mongolai, gyvenantys Azijos Sarmatijoje, kalbėti apie kokius nors tarpusavio ryšius nepriimtina, esą tai biblinės Gogo ir Magogo tautos. Nepaisydama šių išlygų, atmesdama tabu, kalbotyra kartu su nepriklausoma istoriografija galėtų daug išsamiau apibūdinti ir tą bendruomenę, kuriai priklausome, ir tą arealą, kuriame gyvename.
