Labas vakaras, mano senieji draugai! Mano jaunieji draugai, geri pažįstami, mano mieli neringiečiai, ponios ir ponai!
Aš tik dabar pastebėjau, kad ant staliukų nėra lėkščių su juoda duona, tai turbūt šįvakar kalbėsiu per vienintelį čia esantį mikrofoną.
Būtent to manęs dažnai klausinėja: kada aš pirmą kartą atsisėdau prie mikrofono? Ir aš visuomet atsakau: „Neringoje“.
Aš gerai prisimenu, kaip ir kada aš pirmą kartą užėjau į šią kavinę dar nežinodamas, kad ji taps mano antraisiais namais. Tai buvo 1960 metų vasarą, kai aš dar neturėjau keturiolikos metų. Prieš tai aš su savo bendraklasiu lankydavausi kavinėje „Ledai“, šalia buvusios Černiachovskio aikštės.
Ten kaip pavyzdingi sovietiniai moksleiviai mes gerdavome pieno kokteilius ir kavą glasse. Tačiau kai vieną sykį kavinę uždarė, mano klasiokas pasiūlė nueiti į naują kavinę Lenino prospekte, kurioje neseniai buvo apsilankę jo tėvai ir jiems labai patiko.
Galite netikėti, bet aš labai gerai prisimenu savo pirmąjį staliuką „Neringoje“. Štai čia.
Nuo tos dienos praėjo daugiau kaip 50 metų. Pasakoti neringiečiams apie „Neringą“ yra nepaprastas dalykas, juk kiekvienas iš mūsų čia tarsi užaugo.
Tada čia nebuvo jokio skirtumo, ar tu lietuvis, ar žydas, rusas ar lenkas. Tada buvo tik dvi „Neringos“ lankytojų kategorijos. Vieni – tai tie, kurie skaitė Kobo Abę ir Friedrichą Durrenmattą, ir kiti – kurie neskaitė. Tie, kurie klausėsi Johną Coltrane'ą ir Milesą Davisą, ir tie, kurie nesiklausė. Tie, kurie suprato, kuo skiriasi kubizmas ir konstruktyvizmas, ir tie, kurie nesuprato.
Tie, kurie nesuprato, ateidavo čia tik pavalgyti. Tie, kurie suprato, skubėjo kas vakarą į savo jaukų debatų klubą, maždaug kaip Anglijos Oksfordo universitete.
Taip, čia susirinkdavo rimti, dvasiškai turtingi žmonės. Ir štai dabar aš, pagyvenęs daugiau kaip 40 metų užsienyje, apkeliavęs beveik visą pasaulį, galiu atvirai pasakyti: tokių išsilavinusių ir mąstančių žmonių, kaip sutikau „Neringoje“, nedažnai galėtum sutikti kitose šalyse.
„Neringa“ mus išlaisvino ir užaugino būti amžinais disidentais, kurie naudojasi savo protu ir kurie niekada nepriimdavo ir nepriims jokių plačiai paplitusių tiesų kaip Dievo žodžio.
Laikai keičiasi. Dabar, kai aš kartais užsuku į „Neringą“, man darosi liūdna. Toks jausmas, kad šį kadaise dvasinį ir intelektualinį gigantą apleido siela.
Jauni žmonės pastaruoju metu pasitraukė iš „Neringos“. Nieko nepadarysi, dabarties jaunimas tikriausiai turi savo „Neringą“, dabar ji vadinasi feisbuku ar internetu. Bet ir ten galima surasti daug login ir slapyvardžių su baziniu žodžiu „Neringa“. Savojo jums neišduosiu. Ir, jei tikėtume Edwardu Snowdenu, ten irgi daug lėkščių su juoda duona.
Grustno (Liūdna – rus. k.)
Deja, jau yra nemažai neringiečių – mūsų senųjų draugų, – kurie anksčiau laiko paliko „Neringą“ ir šį mūsų pasaulį. Bet aš tikiuosi, kad šį vakarą jie yra čia, visai šalia, kartu su mumis.
„Neringa“ visada mums buvo lyg antrieji namai, o savo namų neįmanoma pamiršti. Ačiū broliams Nasvyčiams, kurie sukūrė mūsų nepamirštamus namus – „Neringą“. Ir ačiū „Neringai“, kad sukūrė mane tokį, koks aš esu. Dėl to negėda buvo gyventi. Ačiū.
