1915 metų balandžio 22 dieną Vokietijos pajėgos, siekdamos persilaužimo poziciniame kare, paleido chloro dujas link sąjungininkų pozicijų į šiaurės rytus nuo mažo Belgijos miesto Ipro.
Dujos nužudė apie 1 500 karių, šimtai kitų nukentėjo, tačiau ši mirtina ataka nepakeitė karo eigos, vokiečių pajėgoms nesugebėjus perimti iniciatyvos pasinaudojant pražūtingu chaosu, kurį jos sukūrė.
Maždaug 250 moksleivių dalyvavo trečiadienio ceremonijoje Ipro centrinėje aikštėje, kuri karo metu buvo visiškai sugriauta, tačiau vėliau rūpestingai atstatyta.
Belgijos karalius Philippe'as dalyvavo atminimo ceremonijoje dujų atakos vietoje ir prie jiems skirto paminklo pagerbė Kanados karius, kurie krito prie Ipro, papildę dujų atakos išretintas pajėgas.
„Pirmoji ataka... davė pradžią ne vieną mėnesį vykusioms kovoms, per kurias buvo surengtos dar penkios dujų atakos ir kurios žinomos kaip Antrasis mūšis prie Ipro“, – sakė Flandrijos regiono vadovas Geertas Bourgeois.
„Kitas žingsnis buvo cheminio ginklavimosi varžybos, per kurias visos šalys kūrė nuodingąsias dujas – vienas nuodingesnes už kitas“, – sakė jis.
„Praėjus šimtui metų po šių žiaurių įvykių tokie ginklai tebenaudojami. Visai neseniai cheminiai ginklai buvo panaudoti Sirijos pilietiniame kare“, – pridūrė G.Bourgeois.
Chloro dujų ir kitų cheminių ginklų, tokių kaip garstyčių dujos, kurios buvo pavadintos ipritu po to, kai buvo pirmą kartą panaudotos vokiečių prie Iprito miesto 1917 metais, atakų padariniai, kaip paaiškėjo, buvo sunkiai prognozuojami bei neretai pavojingi ir pačioms puolančiosioms pajėgoms, be to, turėjo didžiulį psichologinį poveikį.
Vis dėlto šios atakos nusinešė nedaug gyvybių, palyginti su milijonais žmonių, žuvusių nuo artilerijos ar kulkosvaidžių ugnies.
