G.Motuzaitė Matuzevičiūtė yra Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslininkė, Vilniaus universiteto docentė, šiuo metu vadovaujanti bioarcheologijos tyrimų centrui, į kurį patenka kasinėjimų metu surinkti botaniniai ir zoologiniai mėginiai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kai kurių Ukrainos vietovių.
Pašnekovė paaiškino, kad bioarcheologija yra mokslas, tiriantis seniau gyvenusių žmonių palaikus, iš kurių galima spręsti apie įvairias patologijas, ligas, gyvenimo būdą, taip pat žmonių paliktus organinius pėdsakus, vadinamus ekofaktais, pavyzdžiui, gyvūnų kaulus ar jų kitus audinius, augalų liekanas ir panašiai. Ekofaktai – mokslui tiek pat reikšmingas informacijos šaltinis, kaip ir archeologinių tyrimų metu randami artefaktai. Todėl, anot jos, nepaprastai svarbu atlikti kompleksinius archeologinius tyrimus, siekiant kuo daugiau sužinoti apie mūsų praeitį.
Ekofaktuose slypi informacija, padedanti suprasti žmogaus praeitį, pavyzdžiui, žemdirbystės kilmę ir jos plitimo kelius, apie ką su G.Motuzaite Matuzevičiūte ir kalbėjomės.
-
„NY Times“: V.Putino požiūris į Ukrainos istoriją prasilenkia su faktais
-
A.Bumblauskas: lietuviai buvo geriausi imperialistai Ukrainos istorijoje
-
Pažinti Ukrainą: istoriko Serhijaus Plokhyjaus knyga „Europos vartai. Ukrainos istorija“
-
Pirmieji Ukrainos gyventojai, indoeuropiečių pėdsakai ir paveldą naikinantis Rusijos karas
Prieš pradedant pokalbį pašnekovė smalsiai palinko prie mikroskopo. Ant jos darbo stalo – tik ką iš Ukrainos atkeliavę pirmųjų žemdirbių bendruomenių palikti ekofaktai – į mažus užspaudžiamus maišelius tvarkingai sudėtos sėklytės. G.Motuzaitė Matuzevičiūtė pasakojo, kad ukrainietis kolega dr. Serhijus Teliženko jas surinkto Karpatų kalnuose esančioje senųjų žemdirbių gyvenvietėje, ūkinėje duobėje, į kurią būdavo metamos maisto atliekos. Žvilgtelėjusi vos akimirką mokslininkė pasako, kad tarp šių sėklų yra senovinių dvigrūdžių kviečių rūšių bei lęšių, tačiau, žinoma, laukia išsamesnis tyrimas.
15min kalbinta G.Motuzaitė Matuzevičiūtė tiria paleomitybą, kitaip tariant, ką žmonės valgė praeityje, o tai labai plati sritis. Ji domisi, kaip keitėsi bioįvairovė, kodėl vienus augalus iš savo raciono žmonės išstumdavo, o kitų ne; kaip prisitaikė prie kintančių gamtinių sąlygų, kaip bendruomenes paveikė medžiotojų rankiotojų gyvenimo būdą pakeitusi žemdirbystė.
„Aš Ukrainoje tyrimus vykdau nuo 2006 metų, kai įstojau į doktorantūrą Kembridžo universitete. Mano disertacijos tema – Žemdirbystės pradžia Ukrainoje ir jos geografinė kilmė“, – pasakojo ji ir paaiškino, kad tyrime kėlė klausimus, į kuriuos tuo metu dar nebuvo aiškaus atsakymo: iš kur ir kada žemdirbystė atkeliavo į Ukrainos teritoriją? Iš vakarų, per Karpatų priekalnes, ar per Kaukazo kalnus iš ankstyvųjų žemdirbystės centrų Artimuosiuose Rytuose, o gal iš Kinijos per Centrinę Aziją?
Anot G.Motuzaitės Matuzevičiūtės, Ukrainos teritorija įdomi ir tuo, kad tai regionas, kuriame nusidriekusios stepės tapo jungtimi tarp Rytų ir Vakarų, savotišku Eurazijos „greitkeliu“.
„Buvo labai įdomu pasižiūrėti, kaip kultūriniai augalai plito per Ukrainą į Europą, nes tai buvo savotiški mūsų vartai. Norėjosi paanalizuoti tą teritoriją, kuri, nors užima didelę Europos dalį, tuo metu buvo mažai tyrinėta, trūko duomenų“, – mokslinės karjeros pradžią prisiminė pašnekovė.
15min kalbinta bioarcheologė pasakojo, kad yra tyrinėjusi senovės gyvenvietes įvairiose Ukrainos srityse, dalis jų šiuo metu okupuotos Rusijos arba prorusiškų separatistų. Pasak jos, Luhansko srityje vykdytų kasinėjimų medžiaga visiškai sunaikinta, nes įsiveržę okupantai muziejus sudegino.
„Taip pat tyrinėjimus vykdžiau Kryme. Tai apskritai labai įdomi teritorija, kur randamos seniausios Europoje neandertaliečių liekanos. Seniausios žemdirbystės liekanas Kryme pavyko identifikuoti 5,5 tūkst. metų senumo Ardych Burun gyvenvietėje, esančioje tiesiai ant Juodosios jūros kranto. Tai labai neįprasta, nes ši vietovė nebuvo palanki žemdirbystei, o seniausių augalų suanglėjusios liekanos rastos senovės gyventojų suvalgytų ir išmestų jūrinių moliuskų geldelių sluoksnyje“, – pasakojo ji.
Mokslininkė pasakojo, kad yra kasinėjusi ir centrinėje bei pietinėje Ukrainoje.
„Vienas iš įdomių archeologinių objektų buvo prie Pietinio Bugo, netoli nuo Vinycios miesto – Gardo ir Vinohradnij Sad gyvenvietės“, – sakė ji.
Rizikuoja gyvybėmis bandydami išgelbėti paveldą
Rusijai pradėjus karą Ukrainos paveldo objektai atsidūrė pavojuje. Vietos muziejininkai ir archeologai rizikuodami savo gyvybėmis bando paveldo objektus ir muziejuose laikomas vertybes gelbėti, tačiau labai daug jų sunaikinta.
Būna, kad kolekcijų išgelbėti nepavyksta, pavyzdžiui, Mariupolyje, kur buvo labai svarbi antropologinė medžiaga.
„Daug kas vietoj to, kad pasiimtų savo asmeninius svarbiausius daiktus ir bėgtų iš okupantų užgrobtų miestų, pasikrauna muziejaus kolekcijas į savo mašinas ir veža į Kyjivą, į saugią vietą. Tokių atvejų yra daug. Būna, kad kolekcijų išgelbėti nepavyksta, pavyzdžiui, Mariupolyje, kur buvo labai svarbi antropologinė medžiaga, fantastiški skitų, antikinio laikotarpio artefaktai, daug radinių iš povandeninės archeologijos tyrimų... Viskas sunaikinta į muziejų rusams paleidus raketą“, – pasakojo G.Motuzaitė Matuzevičiūtė.
Pasak jos, statant Azovstalio gamyklą buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, toje vietoje rastas senovinis kapinynas su labai svarbia antropologine medžiaga, apimančia laikotarpį nuo mezolito iki pirmųjų indoeuropiečių – Jamnos kultūros žmonių. Karą pradėjusi Rusija visa tai sunaikino, nieko neliko.
Anot pašnekovės, Ukrainos archeologai net ir karo sąlygomis tęsia savo tyrimus: „Raketos krenta, vyksta karas, o mano kolega toliau kasinėja, atlieka archeologinių objektų, kuriems gresia suardymas, gelbėjimo darbus, siunčia mėginius archeobotaniniams tyrimams, kuriuos prieš mėnesį iškasė.“
„Daug paminklų yra naudojama apkasams. Įsivaizduokit, yra didžiulis skitų pilkapis, įrengtas ant aukštos kalvos. Dabar tos kalvos yra pati geriausia strategiškai vieta, kurioje įrengiami apkasai. Būna, kad kasant apkasus randamos gražiausios graikiškos amforos, nes skitai glaudžiai kontaktavo su antikiniu pasauliu. Daug tokių objektų yra suardyta, jau nekalbant apie tai, kiek nuniokota muziejų, paveldo objektų…“, – kalbėjo ji.
Kada Ukrainoje atsirado žemdirbystė
15min paklausta, kas buvo pirmieji žmonės, dabartinės Ukrainos teritorijoje pradėję verstis žemdirbyste, bioarcheologė pasakojo, kad galima išskirti du aiškius plitimo kelius. Taip pat verta įsiminti, kad pirmosios žemę dirbusios bendruomenės kūrėsi tik vakarinėje ir pietvakarinėje šalies dalyse.
„Viena, ką pavyko nustatyti savo tyrimuose, pirmoji banga – patys seniausi žemdirbiai – ateina su Linijinės juostinės keramikos kultūra, paplitusia visoje centrinėje Europoje. Tai pirmieji žmonės, atnešę žemdirbystę į visą centrinę Europą, pvz. dabartinę Vokietijos, Austrijos, Lenkijos teritoriją. Jie buvo plačiai paplitę ir yra kildinami iš kitos – Starčevo-Kriš kultūros Balkanų regione, iš kur žemdirbystė ir pradėjo plisti po visą kontinentinę Europos dalį.“
Ji atkreipė dėmesį, kad anksčiau, kalbant apie žemdirbystės plitimą, Ukrainos teritorija tarytum likdavo nuošalyje, tačiau dabar jau gerai žinoma, kad tai svarbi žemdirbystės atsiradimo Europoje procesų dalis, kurios nepažinus sunkiau suprastume likusius Europoje vykusius procesus. Tai patvirtina faktas, kad archeologinių tyrimų metu, nesvarbu, ar jie vykdomi kur nors Reino žemupyje, ar vakarų Ukrainoje, aptinkama šiai kultūrai būdingi specifiniai ilgieji namai, tokia pati puodų lipdymo technologija ir ornamentika, tokios pačios domestikuotų gyvūnų ir kultūrinių augalų rūšys.
„Ankstyviausias naminių gyvūnų rūšis Ukrainoje dažniausiai sudarė ožkos, avys, galvijai, o iš kultūrinių augalų tai lęšiai, linai, žirniai, kelių rūšių lukštiniai kviečiai ir miežiai. Ankstyviausios žemdirbių gyvenvietės Ukrainos teritorijoje yra 7400 metų senumo“, – teigė ji.
Pasakodama apie Europoje ir Ukrainoje anuomet plitusią žemdirbystę mokslininkė nekalba apie dabartinės Lietuvos teritoriją: „Žemdirbystė čia atkeliavo vos ne vėlyvajame bronzos amžiuje, net 4 tūkst. metų vėliau nei į Ukrainą, kodėl taip vėlai, tai jau visai kita tema.“
Vėliau, 15min pasakojo mokslininkė, Linijinės juostinės keramikos archeologinė kultūrą Ukrainoje pakeitė Tripilės kultūra, kuriai taip pat būdinga unikali keramika – sudėtingomis technologijomis ornamentuoti indai. Gyvenvietėse aptinkama motinos deivės simbolika, apie kurią daug yra kalbėjusi archeologė ir archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Šiai kultūrai taip pat priskiriami seniausi Ukrainos teritorijoje randami protomiestai.
Antrasis žemdirbystės plitimo kelias į Ukrainą stepėmis nusidriekė iš rytų, iš kur atkeliavo soros.
„Labai įdomu, kad soros buvo sukultūrintos šiaurinėje Kinijoje, dabartinės vidinės Mongolijos dalyje. Bronzos amžiaus viduryje soros labai staigiai išplito po Europą. Mokslininkai stebisi, kas tuo metu įvyko ir kodėl sorų liekanų pradedama aptikti nuo Ukrainos iki Britanijos, nuo pietų iki pat šiaurės Europos. Ukrainoje randamos soros – seniausios Europoje“, – kalbėjo mokslininkė.
Anuomet gausiai augintos soros ant mūsų stalo šiandien atsiduria taip retai.
Beje, anot mokslininkės, bronzos amžiuje soros, kaip ir miežiai bei kviečiai, buvo pagrindinės augintos kultūros ir Lietuvoje. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad anuomet gausiai augintos soros ant mūsų stalo šiandien atsiduria taip retai. Anot jos, stebina tai, kad tokia sveikatai naudinga ir ekologiška rūšis buvo pamiršta.
Klajokliai stepių gyventojai
Paklausta, ar žemdirbiai atėjo iš kitur, ar tuo pradėjo verstis vietinės, anksčiau medžiokle ir rankiojimu užsiėmusios bendruomenės, bioarcheologė paaiškino, kad Ukrainos atveju tai lėmė naujų žmonių atėjimas. Tai reiškia, kad Linijinės juostinės keramikos kultūra atsinešė jau susiformavusį sėslų gyvenimo būdą, kuriame medžioklė reikšmingos vietos neužėmė.
„Tačiau tik rytinėje Ukrainos dalyje, į rytus nuo Dniepro dar ilgai išliko medžiotojai rinkėjai, kurie vėliau tapo gyvulių augintojais, pavyzdžiui, Sredny Stog kultūros atveju žemdirbystė buvo tik pagalbinis elementas“, – sakė ji ir paaiškino, kad šį gyvenimo būdą vėliau perėmė ir skitų gentys, kurios, nors buvo klajoklės, kai kuriuos kultūrinius augalus taip pat augino.
Mokslininkė pabrėžė, kad gyvenimo būdą diktuoja kraštovaizdis ir gamtinė aplinka, tad natūralu, kad stepių gyventojai netapo žemdirbiais dėl čia esančio juodo, sunkaus dirvožemio, kurį primityviais žemdirbystės įrankiais būtų sunku dirbti. Vis dėlto, vešli stepių žolė galėjo išmaitinti dideles galvijų bandas.
Klystame įsivaizduodami, kad senovės žmonių mityba buvo skurdi.
„O miškastepės zonoje, kur plito sėslios žemdirbystės kultūros, klimatas leido susitelkti į vieną vietą, žemė lengvesnė, ją paprasčiau apdirbti“, – atkreipė dėmesį 15min kalbinta G.Motuzaitė Matuzevičiūtė ir pridūrė, kad Ukrainos teritorija didelė ir įvairi, todėl gyvenimo būdas skyrėsi. Pavyzdžiui, rytinėje dalyje, šalia vingiuojančių upių gyvenę bendruomenės vartojo daug žuvies ir moliuskų, medžiojo laukinius gyvūnus: „Randamos krūvos išlukštentų moliuskų mezolitinėse gyvenvietėse. Gyventojai čia gausiai lipdė puodus, gyveno pusiau sėsliai, tačiau žemdirbyste neužsiiminėjo. Žmonės turėjo alternatyvų būdą, kaip prasimaitinti, tad rytų Ukrainoje žemdirbystė atsirado gerokai vėliau, nei vakaruose.“
Klystame įsivaizduodami, kad senovės žmonių mityba buvo skurdi. Bioarcheologė G.Motuzaitė Matuzevičiūtė sakė, kad senoji žemdirbystė kaip tik išsiskyrė didele bioįvairove.
Paaiškinimas, anot jos, paprastas – žmonės suprato, kad jeigu vienos kultūros bus nederlingos, kitos gali puikiai išaugti, todėl sėjo įvairius augalus. „Dabar bioįvairovė labai sumažėjusi, daugiausiai auginami duonos kviečiai, rugiai, rečiau – avižos, o ten spektras buvo gerokai didesnis“, – apibendrino mokslininkė.
Žmonijos istoriją pakeitusi žemdirbystė ir indoeuropietiškos Europos šaknys
Perėjimas prie žemdirbystės iš esmės pakeitė žmonijos gyvenimą, taip pat pasaulio ir savęs supratimą. Bioarcheologė teigė, kad pasaulėvaizda pasikeitė radikaliai.
„Su žemdirbyste labai daug reiškinių siejama, kokių anksčiau nebuvo. Be to, atsirado naujos ligos ir susirgimai. Žemdirbystės nereikia idealizuoti, pradėjus gyventi sėsliai išaugo susirgimų skaičius ir mirštamumas. Pavyzdžiui, moterys turėjo daugiau gimdyti, vidutinė jų gyvenimo trukmė gerokai sumažėjo. Aišku, derliaus kaupimo galimybė leido planuoti ateitį, žmonių populiacija augo, bet gyvenimo kokybė prastėjo. Tai taikoma apskritai visoms žemdirbių visuomenėms, ne tik Ukrainos teritorijoje“, – pasakojo ji.
Žemdirbystės nereikia idealizuoti, pradėjus gyventi sėsliai išaugo susirgimų skaičius ir mirštamumas.
„Atsirado daugiau nerimo dėl jau pasėto derliaus, dėl sukaupto turto, žmonės nerimavo ir dėl to ko, neturi, bet galėtų turėti, nes kiek žemės įdirbsi ir kiek pasėlių užauginsi priklausė tik nuo tavo pastangų. Todėl spėjama, kad įvairūs psichologiniai susirgimai irgi siejami su žemdirbystės pradžia“, – kalbėjo mokslininkė.
G.Motuzaitė Matuzevičiūtė pateikė gyvenimo sąlygas atspindintį pavyzdį – jau anksčiau minėtus ilguosius namus, kurių viename gale gyveno žmonės, o kitame gyvuliai: „Įsivaizduokite, tuo pačiu stogu dalijosi su ožkom, avim, kiaulėm, galvijais. Galbūt gyvuliai tarnavo ir kaip savotiški „radiatoriai“, išskirdami daug šilumos, tad buvo ir praktinės priežastys. Taip lengviau juos apsaugoti ir nuo vilkų, tačiau higienos prasme… Atsirado nauji parazitai ir zootropiniai virusiniai susirgimai, kurių anksčiau nebūdavo.“
O kodėl apskritai žmonija iškeitė įprastą ir jau gerai žinomą medžiotojų rinkėjų gyvenimo būdą į žemdirbystę? Anot pašnekovės, perėjimas nebuvo staigus, žmonės augalus rinko jau labai seniai.
Verta paminėti, kad prie žemdirbystės atsiradimo ir plitimo prisidėjo klimato pokyčiai, tuo metu prasidėjęs staigus Driaso atšalimas vertė žmones artimuosiuose Rytuose intensyviau rinkti laukinius miglinius augalus, nes darėsi vis sunkiau išgyventi. Taip pat spėjama, kad pakitę CO2 kiekiai žemėje irgi turėjo tam įtakos, nes laukiniai augalai subrandindavo didesnius vaisius, kuriuos rinkti buvo verta. Svarbu ir tai, pasakojo G.Motuzaitė Matuzevičiūtė, kad miglinių augalų – dabartinių mūsų kultūrinių augalų tiesioginių protėvių – plitimui poledyniniuose stepių plotuose susiformavo palanki terpė.
Kalbant apie senąją Ukrainos istoriją būtina paliesti ir indoeuropietiškos Europos kilmės klausimą. Pasak G.Motuzaitės Matuzevičiūtės, genetiniai tyrimai rodo, kad seniausi Europos kalbinį pamatą suformavę indoeuropiečiai kilę iš šiaurinio Kaukazo regionų.
„Genetikai sako, kad tai yra kažkur Kaukazo šiaurėje, Jamnos [kai kur ši kultūra vadinama Jamnaja, Yamnaya, Duobinių kapų kultūra] kultūros regionas, iš kur viena banga keliavo į šiaurės vakarus ir turime susiformavusią Virvelinės keramikos kultūrą. Jamnos kultūros žmonės buvo ne žemdirbiai, o gyvulių augintojai, bet įdomu tai, kad indoeuropiečių kalboje yra labai daug žodžių, susijusių su žemdirbyste. Tai reiškia, kad indoeuropiečių kalba formavosi daugiau į vakarus nuo šiaurinio Kaukazo, tai yra dabartinės Ukrainos teritorijoje, kur jau buvo susiformavusios gilios žemdirbystės tradicijos, ir iš ten išplito po Europą“, – 15min sakė bioarcheologė.
Kada Ukrainos laukuose sužydėjo pirmosios saulėgrąžos
Saulėgrąžos šiandien yra vienas ir ryškiausiai atpažįstamų Ukrainos simbolių, tad bioarcheologės 15min teiravosi, kada šis augalas pirmą kartą sužydėjo šalies laukuose. G.Motuzaitė Matuzevičiūtė paaiškino, kad tai nutiko jau istoriniais laikais, tačiau aplinkybės išties įdomios:
„Saulėgrąžos domestikuotos Šiaurės Amerikoje. Į Europą jos pirmą kartą laivais atplukdytos tik XVI a. pradžioje. Kaip aliejinis augalas, o ne sodų puošmena, pradėtos auginti tik XVIII a. pirmojoje pusėje. XIX a. pradžioje buvo išleistas Ortodoksų bažnytinis įsakymas, kuriame nurodyta, ko negalima valgyti pasninko metu. Ilgame produktų sąraše saulėgrąžų aliejus nebuvo paminėtas ir nuo tada pastebimas saulėgrąžų augimo bumas būtent Ukrainoje ir Rusijoje, kur gyveno ortodoksai. Dabar Ukraina yra didžiausia saulėgrąžų augintoja ir tiekėja visame pasaulyje.“
„Jeigu palyginsime saulėgrąžų kilmės arealą ir prerijų ekologiją – tai Ukrainos stepės yra gamtiškai panašios, todėl itin tinkama saulėgrąžoms auginti terpė“, – paaiškino bioarcheologė G.Motuzaitė Matuzevičiūtė.
