Dabar mums žinomos kaip I.Kanto, D.Poškos ir J.Gruodžio gatvės anksčiau buvo Totorių priemiestis ir vadintos Didžiosios totorių bei Mažosios totorių gatvėmis.
I.Kanto, D.Poškos ir J.Gruodžio gatvių „trikampis“ – Totorių vartų bokštas, žymėjęs istorinio Kauno totorių priemiesčio pradžią. Šis bokštas anuomet buvo sudėtinė miesto sienos dalis, už kurios saugumą buvo atsakingi čia gyvenę totoriai. Būtent šioje vietoje šiemet minint totorių metus buvo atidengta atminimo lenta. Ji – tarsi raginimas pasidomėti miesto istorija ir įvertinti tai, ką istorinės aplinkybės pavertė griuvėsiais, bet neištrynė iš atminties.
Apie buvusį totorių priemiestį Kaune 15min sutiko papasakoti Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius.
Į Kauną atvedė chanai
Kauno totorių istorija prasideda 1396–1397 m. „Tuo laiku Kauno pilis, kurią Vytautas Didysis pastatė prie kelio į Vilnių, jau buvo, gyvenimas aplink ją intensyviai vyko – į Kauną atvykdavo žmonių iš viso pasaulio. Tikėtina, kad tuo metu iš pietų į Kauną atvyko ir pirmieji totoriai – mūsų protėviai, kuriems kunigaikštis Vytautas suteikė teisę gyventi šalia pilies esančioje teritorijoje – dabartinėse I.Kanto, D.Poškos ir J.Gruodžio gatvėse. Rašytiniuose šaltiniuose dar galima surasti, kad Šv. Gertrūdos bažnyčia buvo šalia totorių priemiesčio“, – pasakojo K.Z.Šafranavičius.
Deja, nėra žinoma, kiek tiksliai totorių gyveno XIV a. Kauno totorių priemiestyje – šaltiniuose tokių duomenų neišliko. Kur kas daugiau rašytinių šaltinių galima rasti apie vėlesnius laikus. Iš jų matyti, jog nemažai naujų totorių Kauną pasiekė sekdami paskui čia ilgiems metams dėl vienokių ar kitokių aplinkybių apsistojusius chanus (chanas – daugiausia viduramžiais paplitęs Azijos šalių valdovo arba vienas aukščiausių diduomenės titulų – aut. past.)
„Yra rašytinių liudijimų, kad Didžiosios ordos totorių (Krymo) chanas, Tochtamyšo vaikaitis, Sejidas Achmatas buvo įkalintas Kaune ir čia mirė 1455 m. Kovose prie Kijevo pralaimėjęs jis pateko į nelaisvę ir buvo perduotas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijas. Tuomet Kazimiero Jogailaičio įsakymu perduotas kalėti Lvove, Vilniuje ir Kaune. Beje, 1502–1523 m. čia buvo kalinamas ir dar vienas – Aukso ordos chanas Šach Achmatas. Tik jis buvo daugiau garbės kalinys: totorių chanai, kaip žinoma, turėjo plačias šeimas ir gimines, dėl ko vėliau vykdavo nuolatinės tarpusavio kovos. Todėl į LDK įvairiais būdais buvo pakliuvęs ne vienas chanas ir jo aplinkos žmogus“, – savo tautos istorijos sąsajas su Kaunu pasakojo pašnekovas.
Manoma, kad šie chanai greičiausiai gyveno Kauno pilyje. O totorių priemiestis buvo ta teritorija, kurioje įsikūrė chanų palyda – daugybė žmonių, aptarnaujančių, saugančių chaną ir jo aplinkos žmones, taip pat jų šeimos.
Saugojo vienus iš miesto vartų
Tuo metu pagrindinė LDK kalba buvo lenkų, todėl totorių priemiestis buvo žinomas kaip „Tatarski konec“, kas išvertus reikštų totorių pakraštys arba galas. Kodėl pakraštys? K.Z.Šafranavičius tai aiškina paprastai: Kauno totorių priemiestis kūrėsi atokiau nuo pilies ir buvo prie vienos iš miestą juosusių gynybinių sienų. Būtent čia buvo vadinamieji Totorių vartai, už kurių saugumą buvo atsakingi totoriai, kurių bendruomenėje netrūko talentingų ir profesionalių karių.
Tiesa, iki šių dienų išliko tik šios sienos fragmentai. Tačiau vieta, kur XV a. pab. – XVI a. buvo Totorių vartai, žinoma. Dabar tai I.Kanto gatvės 24 namo kiemas. Kad šioje vietoje buvo istoriniai Totorių vartai, rodo specialus žymėjimas grindinyje, taip pat šiemet rugpjūtį buvo atidengta ir atminimo lenta.
Totorių vartų buvimo vietą patvirtina archeologiniai Kauno gynybinės sienos kasinėjimai, kurie pateikė daug naujų duomenų apie XVI–XVIII a. Kauną juosusią gynybinę sieną bei atskiras jos dalis. Pavyzdžiui, patvirtintas spėjimas, kad Kauno miesto vartai buvo statomi prie svarbiausių kelių (prie kelio į Vilnių stovėjo Vilniaus ir Totorių vartai). Pagal pamatų dydį ir įgilinimą archeologai taip pat nustatė, kad būta ne žemesnio kaip 2–3 aukštų bokšto, kuris dengtas plokštinėmis čerpėmis – aplink bokštą rasta daug jų gabalų. Vartų bokštas statytas tuo pačiu metu, kaip ir kitos gynybinės sienos dalys, o nugriautas apie 1774–1795 m.
Totoriai vartus, esančius prie Totorių priemiesčio, prižiūrėjo ir saugojo. Tai buvo vienas iš įvažiavimų į miestą.
Anot K.Z.Šafranavičiaus, priežastį, kodėl atsirado Totorių vartai, paaiškina 1625 m. Kauno miestiečių prašymas kunigaikščiui Kęstučiui Radvilai.
„Žmonės skundėsi, kad plėšikų būriai puldinėja Kauną ir prašė apsaugoti miestą“, – sakė pašnekovas. 1655 m. miestas jau buvo apjuostas gynybinėmis mūro sienomis.
Deja, Lietuvoje nėra išlikę nė vieno šių vartų atvaizdo. „Tačiau turime viltį, kad vartų ir totorių priemiesčio vaizdai tikrai buvo įamžinti ir dabar yra kažkur Maskvos ar kitų Rusijos miestų archyvuose. Galbūt juos, kaip ir Vasario 16-osios aktą, kažkas atras atsitiktinai. Tik tikriausiai tai bus jau nebe mūsų kartoje“, – svarstė Kauno apskrities totorių bendruomenės vadovas.
Išlikę pastatai primena juose gyvenusių totorių istorijas
Kaip atrodė Kauno totorių priemiestis, koks gyvenimas jame virė? Anot K.Z.Šafranavičiaus, apie tai, kas vyko iki XIX a., galima tik spėti – rašytiniai šaltiniai faktus pateikia tik nuo XIX a. pr. O daugiausia duomenų surinkta pradedant XX amžiumi.
„Ankstesnio laikotarpio gyvenimą galima dėlioti pagal Kauno miesto kroniką. Rašydamas knygą „Lietuvos totoriai“, radau informacijos. Kauno totorių priemiestis savo dydžiu ilgai buvo panašus į tai, koks yra dabar, t. y. užėmė I.Kanto, D.Poškos, J.Gruodžio g.
Kaip ir visame tuometiniame mieste, priemiestyje vyravo mediniai pastatai, kurie nuolat nukentėdavo nuo gaisrų, karų. Mūriniai atsirado tik XIX a., išskyrus pilį, žinoma. Iš tų laikų vienas kitas pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, prieškaryje statytas namas Puodžių g. 14. Jame gyveno Aleksandras Tuhan- Baranauskas (Baranowski)“, – kalbėjo K.Z.Šafranavičius.
Kaune gimęs ir augęs vaikinas buvo Lietuvos patriotas, tragiškai žuvęs dėl savo įsitikinimų. 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu Kauno jachtklube jis, keldamas Lietuvos tautinę vėliavą, sovietų kareivio buvo nušautas. Aleksandras Tuhan-Baranauskas buvo palaidotas totorių kapinėse šalia Kauno mečetės. Kapinės tarybiniais metais buvo sunaikintos, jų vietoje įkūrus Ramybės parką.
Jo atminimas įamžintas 2017 m. – Puodžių g. 14 ant namo, kuriame gyveno A.T.Baranauskas, atidengta memorialinė lenta.
D.Poškos g. 20 – dar vienas Kauno totorių istorijai svarbus pastatas su istorija. Tai – pulkininko Dovydo Kalinos namas.
„Prieš karą jis buvo pasistatęs gana didelį namą – daugiabutį. Archyvuose randami dokumentai patvirtina, kad Kalinos šeima pastatą valdė iki 1944 m. Namas yra išlikęs, gražiai atrodo. Butai toliau gyvenami. Anksčiau ši gatvė buvo vadinama Mažąja totorių gatve“, – pasakojo K.Z.Šafranavičius.
Profesijas lėmė tradicija ir kalbų mokėjimas
„Į Lietuvą totoriai pateko kaip kariai. Čia atvykę su šeimomis jie įsikūrė ir pradėjo naują gyvenimą. Tačiau karyba niekur nedingo – beveik kiekvienoje šeimoje buvo profesionalių karių, uždirbusių pragyvenimą sau ir artimiesiems kariuomenėje. Tiek LDK, tiek caro laikais visada reikėjo profesionalių karių. Todėl galima sakyti, kad karyba ilgą laiką buvo Lietuvos, taigi, ir Kauno totorių pagrindinis amatas. Moterys, žinoma, buvo atsakingos už namus – to reikėjo, nes didžioji dalis vyrų tarnavo kariuomenėje“, – pasakojo pašnekovas.
Kiekvienoje šeimoje buvo profesionalių karių, tarnavusių kariuomenėje.
Dar viena išskirtinė Lietuvos totorių profesija buvo diplomatija. „Tai susiklostė natūraliai – nemažai mūsų protėvių, be savo kalbos, mokėjo ir arabų. Šios kalbos ypač prireikdavo LDK laikais, tačiau reikėdavo ir vėliau – tiek politikos, tiek ir prekybos srityse.
Dalis totorių anuomet Kaune atliko ir dar vieną retą darbą – buvo atsakingi už korespondenciją (laiškų rašymą, pristatymą).
„Na, ir, žinoma, jie rūpinosi miesto apsauga – budėjo prie Totorių vartų. Tai – taip pat išskirtinis darbas, kurį atliko mūsų protėviai“, – pasakojo K.Z.Šafranavičius.
Savo protėvių atmintį saugantis kaunietis jau ilgus metus renka ne tik įvairią istorinę informaciją, bet ir eksponatus. Kai kuriuos jų (pavyzdžiui, totoriškų ginklų kolekciją) dažnai galima apžiūrėti parodose Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Tačiau daugiausia sukauptų istorinių reliktų pašnekovas lankytojams gali parodyti savo kuriamame muziejuje, esančiame Kaune, „GK galerijos“ patalpose.
