Baltijos šalių kovą dėl laisvės iš arti sekęs B.Kelleris interviu BNS teigė, kad amerikiečiams ji padėjo įvertinti sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo politiką.
Pats M.Gorbačiovas lietuvius tyliai gerbė, tačiau negalėjo nuslėpti susierzinimo dėl jų nepriklausomybės siekio ir požiūrio į jį patį, sakė žurnalistas, vėliau tapęs „The New York Times“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Manau, kad M.Gorbačiovas tyliai gerbė lietuvius už jų pasiryžimą, už kultūrą, bet jį labai erzino, kad Baltijos šalių žmonės teisėtai norėjo sau laisvės
- Ar galite pasidalyti prisiminimais apie mitingą prieš 25 metus – kaip patekote į Vilnių, kaip tada atrodė jūsų darbas?
- Praėjo daug laiko ir mano atmintis šiek tiek išbluko. Prisimenu, kad demonstracija įvyko Vilniaus senamiestyje prie Šv. Onos bažnyčios. Mitingas buvo gana mažas, palyginti su vėlesnėmis protesto akcijomis. Daug žmonių dar bijojo, ko imsis valdžia. Pamenu, kad valdžia surengė įvairių nemokamų koncertų, pramogų, kad atitrauktų žmones.
Uždavėte gerą klausimą – „kaip ten patekome“, nes 1987 metų rugpjūtį korespondentų kelionės buvo griežtai ribojamos. Tiksliai neprisimenu, bet manau, kad turėjome gauti leidimą. Taigi mūsų buvimas ten buvo tam tikras valdžios gestas ar bent ženklas, kad jie norėjo parodyti švelnesnę pusę. Tuo metu demonstraciją įvertinome kaip ženklą, kad M.Gorbačiovas nenorėjo naudoti jėgos, nors vėliau jis ir ėmėsi jėgos įvairiose vietose visoje šalyje.
Maskvos, ir ypač M.Gorbačiovo, santykiai su Baltijos šalimis ir Lietuva, regis, buvo labai komplikuoti. Manau, kad dalis jo paties tyliai gerbė lietuvius už jų pasiryžimą, už kultūrą, bet jį labai erzino, kad Baltijos šalių žmonės teisėtai norėjo sau laisvės. Kartais, jam kalbant apie Baltijos šalis, balse buvo justi ypatingas susierzinimas: „kodėl negali šie vaikai palaukti, kol bus tinkamas metas“. Jis norėjo, kad Baltijos šalių žmonės jį laikytų gelbėtoju, bet to nebuvo.
1987-ieji buvo labai ilgo kelio pradžia, bet tai buvo jaudinantis dalykas. Lietuvoje praleidau daug laiko, turbūt daugiau nei bet kurioje kitoje sovietinėje respublikoje. Visuomet buvau šiek tiek skeptiškas, kaip Baltijos šalims seksis būti nepriklausomomis šalimis, nes jos neturėjo gamtinių išteklių, o didžiausia rinka buvo Rusija. Bet niekada neabejojau lietuvių pasiryžimu ir tuo, kad jie turi moralinę teisę.
Aš pats nežinojau, ko tikėtis, net lietuviai, kuriuos apklausiau, manau, nebūtų prognozavę, kad taip greitai turės nepriklausomybę.
- Publikacijoje apie mitingą rašėte, jog „tik keli iš dešimčių apklaustų (dalyvių) sakė, kad jie susirinkimą vertina kaip dalį tikros kovos už nepriklausomybę nuo sovietų valdžios“. Ar tuo metu buvo tikima, ar jūs tikėjote, kad nepriklausomybė bus paskelbta mažiau nei po trejų metų?
- Per tuos kelerius metus dalykai keitėsi labai sparčiai, vertinant sovietiniais standartais. Buvo akivaizdu – ir tai rašiau straipsnyje – kad jei Lietuvoje būtų balsavimui pateiktas klausimas dėl nepriklausomybės, jis būtų patvirtintas. Jei lietuviams būtų buvusi suteikta galimybė, jie būtų pasirinkę nepriklausomybę jau tada. Bet nemanau, kad dauguma lietuvių tikėjo gausiantys tokią galimybę artimu laiku.
Aš pats nežinojau, ko tikėtis, net lietuviai, kuriuos apklausiau, manau, nebūtų prognozavę, kad taip greitai turės nepriklausomybę.
- Tuomet įvykio vietoje buvote tik du Amerikos žurnalistai. Ar užsienio žiniasklaidos daugėjo vėliau?
- Bėgant metams susidomėjimas Baltijos šalimis augo labai sparčiai. Be to, galėjome vis laisviau keliauti. Norėčiau tiksliau prisiminti, ar tuomet turėjome ginčytis dėl leidimo, ar 1987 metais jį gavome be didelių kliūčių...
Vėliau tai tapo paprasčiau, ir tuo metu, kai buvo užpultas Televizijos bokštas, korespondentai keliavo į Baltijos šalis iš Maskvos net nepranešdami valdžiai. Tai tapo paprasčiau, o ir ši istorija tapo svarbesnė, nes nepriklausomybė ėmė rodytis kaip tikra galimybė.
- Ar jūsų straipsniais iš Baltijos šalių buvo didelis susidomėjimas tarp „New York Times“ skaitytojų?
Daugumai amerikiečių Baltijos šalys buvo vienas iš būdų patikrinti, ar M.Gorbačiovas buvo rimtai nusiteikęs.
- Sunku pasakyti, tai buvo prieš internetą. Dabar turime galimybes išmatuoti, kiek žmonių skaito rašinius, dalijasi jais socialinėje žiniasklaidoje. Tuomet nebuvo galima tiksliai žinoti, kiek tuo domisi žmonės.
Be abejo, buvo didelis susidomėjimas tarp Baltijos šalių imigrantų JAV. Amerikos lietuviai, Amerikos latviai, Amerikos estai jau tada buvo stiprios bendruomenės, joms tai buvo labai įdomu.
Daugumai amerikiečių Baltijos šalys buvo vienas iš būdų patikrinti, ar M.Gorbačiovas buvo rimtai nusiteikęs, ar tai, ką jis bandė padaryti, buvo nuoširdu, ar Sovietų Sąjunga iš tiesų galėjo pasikeisti.
- Ar po to, kai palikote Maskvos biurą 1991 metais, atidžiai sekėte įvykius regione? Kaip vertinate pokyčius per 25 metus?
- 2003 metais grįžau parašyti straipsnį „New York Times“ žurnalui apie keliones. Tai buvo vienintelis kartais, kai grįžau. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip šios trys respublikos tapo normaliomis Europos šalimis.
Lietuva, Latvija ir Estija dabar gauna mažiau dėmesio nei tada, kai siekė nepriklausomybės, nes tuomet jos buvo šios didelės pasaulinės dramos centre. Bet tai, kad Lietuva ne visada aprašoma laikraščiuose, yra ženklas, jog padėtis yra normali.Žinau, kad Baltijos šalys susidūrė su ekonominėmis problemomis, kaip ir likusi Europa. Bet dabar tai normalus europietiškas dalykas.
Apie Billą Kellerį
Buvo labai įdomu pamatyti, kaip šios trys respublikos tapo normaliomis Europos šalimis.
B.Kelleris su tuometine žmona Anne Cooper 1987 metų rugpjūčio 23 dieną buvo vieninteliai JAV žurnalistai, stebėję Lietuvą sudrebinusį mitingą. Kitą dieną „The New York Times“ pasirodė išsamus rašinys apie demonstraciją, kurioje, B.Kellerio skaičiavimu, dalyvavo 500 žmonių.
Nuo 1986 metų „The New York Times“ Maskvos biure dirbęs ir 1988-1991 šiam biurui vadovavęs B.Kelleris ir vėliau ne kartą rengė reportažus iš Lietuvos, jis taip pat buvo prie Televizijos bokšto kruviną 1991-ųjų sausio 13-ąją.
1989 metais B.Kelleris buvo apdovanotas prestižine žurnalistikos Pulitzerio (Pulicerio) premija už straipsnius apie Sovietų Sąjungos žlugimą. 2003-2011 metais B.Kelleris buvo „The New York Times“ vyriausiasis redaktorius.
63 metų žurnalistas dienraščiui komentarus rašo iki šiol, B.Kelleris socialiniame tinkle „Twitter“ turi per 41 tūkst. sekėjų.
1987 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje prie paminklo A.Mickevičiui, nepaisant tuometinės sovietinės administracijos draudimo, surengtas mitingas paminėti vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, kuriais Rusija ir Vokietija neteisėtai pasidalijo Europą. Šie sandėriai sudarė sąlygas sovietams pusei šimtmečio okupuoti Baltijos valstybes ir paskirti jose marionetines vyriausybes
Pirmą antisovietinį mitingą tuomet surengė Lietuvos laisvės lyga.
