Ch.Frenkelis gimė 1851 m. Ukmergėje. Sulaukęs šešiolikos metų pradėjo mokytis Voložino ješivoje, jo tėvai norėjo, kad jų sūnus taptų rabinu, tačiau mokslus metęs nusprendė vykti į Balstogę mokytis odų išdirbėjo amato. Baigęs mokytis drauge su broliu Abraomu atidarė odų perdirbimo dirbtuvėlę Ukmergėje, tačiau jam to buvo maža, tad savo pusę broliui jis pardavė už 5000 rublių ir išvyko laimės ieškoti kitur. Jis atvyko į Šiaulius, tuo metu strategiškai patogią vietą.
Atvykęs į Šiaulius 25-erių Ch.Frenkelis įsigijo odų rauginimo dirbtuves šalia dabartinės Vilniaus gatvės, kuriose dirbo dešimt samdomų darbuotojų, odų perdirbimo amato juos Ch.Frenkelis mokė pats. Tuo metu visa gamyba buvo vykdoma rankomis, o darbas vyko mediniuose barakuose.
Ch.Frenkelis buvo eksperimentatorius ir iš Afrikos pradėjo vežti mangovės žievę, nuo kurios gausaus ekstrakto sukietėjusi padų oda įgaudavo raudoną atspalvį.
Fabrikas, per 30–35 metus iš nedidelės perdirbimo įmonės šalia kelio, išaugo į vieną didžiausių fabrikų visoje tuometinėje Rusijos imperijoje. Šiame fabrike pas Ch.Frenkelį prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau dirbo apie 1000 darbininkų. Pagrindinė fabriko veiklos sritis buvo odos išdirbimas: įmonė gaudavo odos žaliavą, kurią reikėdavo išrauginti bei išminkštinti, kad iš jos būtų galima gaminti. Dažniausiai oda buvo naudojama batų padams.
Odos rauginimui buvo naudojama vietinių eglių žievė, tačiau Ch.Frenkelis buvo eksperimentatorius ir iš Afrikos pradėjo vežti mangovės žievę, nuo kurios gausaus ekstrakto sukietėjusi padų oda įgaudavo raudoną atspalvį. Taigi galima sakyti, kad Ch.Frenkelis buvo pradininkas raudonpadžių batų, kuriuos dabar žinome kaip „labutinus“.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ch.Frenkelio odų perdirbimo fabrikas buvo pasiekęs klestėjimo apogėjų. Visas jo turtas (fabrikai, odų perdirbimo mašinos ir įvairių rūšių odos rezervai) 1914 m. buvo vertas apie 25 mln. rublių. Tad galima teigti, kad jis buvo pirmasis Šiaulių miesto milijonierius.
Deja, Pirmasis pasaulinis karas sutrikdė fabriko veiklą, ir Chaimas su šeima buvo priverstas išvykti į Vokietiją, kur verslininko sveikata sušlubavo ir į Šiaulius jis jau nebegrįžo.
Tačiau grįžęs jo sūnus Jokūbas Frenkelis kartu su giminaičiais ir kitais Šiaulių odininkais atkūrė odininkystės verslo tradicijas. 1925 metais įkurta akcinė bendrovė „Batas“ iš naujo atkūrė odininkystės verslą. Verslas plėtėsi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kilus Antrajam pasauliniam karui Jokūbas Frenkelis paliko viską ir emigravo, o jo mamos, Chaimo Frenkelio žmonos Doros, likimas – dar tragiškesnis: ji pateko į Šiaulių žydų getą ir žuvo.
