Tame pat amžiuje gyvenęs romėnų istorikas Quintas Curtius Rufusas pasakojo apie indo žonglieriaus pasirodymą Aleksandrui Makedoniečiui jo žygio į Indiją metu.
Graikų rašytojas, istorikas, biografas, eseistas ir filosofas Plutarchas prisiminė, kaip mimas, rodęs painų vaidinimą su daugybe veikiančiųjų asmenų, įvedė šunį, kuris gestikuliavo pagal scenoje vykusį veiksmą. Ypatingai savo talentą šuo atskleidė nunuodijimo scenoje. Jis suėdė duoną, į kurią, tariamai, buvo įdėta nuodų, staiga pradėjo suktis vietoje ir virpėti. Paskui išsitiesė tarytum nugaišęs. Reikiamu momentu šuo, tarsi atsibusdamas po gilaus miego, sujudėjo ir ėmė žvalgytis aplink.Visa tai labai stebino publiką ir pasirodymą stebėjusį Romos imperatorių Titusą Flaviusą Vespasianusą.
Egipte išliko žonglierius vaizduojantys piešiniai ant uolų, atlikti 3500 metų prieš mūsų erą. Berlyne saugomas senovės Egipto Vestkaro papirusas, rašytas 2900 metų prieš mūsų erą, kuriame pirmąjį kartą kalbama apie iliuzijos meną. Vienas padavimas pasakoja apie magą ir dresuotoją Veba – Aner, kuris sugebėdavo mažytę vaškinę krokodilo figūrėlę publikos akyse paversti gyva, didžiule, agresyvia reptilija. Kitas magas, Džedi, mokėjo „prilipdyti“ nupjautą žąsies galvą ir paukštį atgaivinti bei priversti bet kurį liūtą nuolankiai sekti iš paskos. Ilgai buvo manoma, jog Džedi galėjęs būti pirmasis žmonijos istorijoje žinomas iliuzionistas. Tačiau neseni tyrimai atskleidė kito, prieš 3000 metų iki mūsų eros Senovės Egipte gyvenusio, mago vardą – Uba-Oner. Deja, garsiajame papiruse beveik nieko nepasakojama apie šio žmogaus pasirodymų repertuarą.
Graikų vazų piešiniai, Senovės Egipto sienų tapyba, Senovės Persijos istoriniai paminklai leidžia mums suprasti tų laikų žonglierių, sunkiaatlečių, akrobatų, magų ir kitų darbą. Kiek vėliau literatūroje galima rasti aprašytus ištisus cirko vaidinimus – ant lyno šokančius akrobatus ir stebuklingus akrobatus, kurie, pasak I mūsų eros amžiaus pabaigos romėnų poeto ir astrologo Marcuso Maniliuso, „paeiliui šokinėdavo nuo paaukštinimų taip, kad kai vienas krito, kitas, kildamas aukštyn, perskrisdavo per ugnies žiedą...“
Kasinėjant Pompėjos griuvėsius, rastas sienos piešinys, rodantis šokėją ant rutulio „deivės Fortūnos poza“. Daugeliui pažįstamos 1037 metais sukurtos Kijevo Sofijos soboro freskos vaizduojančios ekvilibristus su kartimis... Sankt Peterburgo (Rusija) „Ermitažo“ muziejuje saugomas Bizantijos imperatoriui Anastasijui I (517 m. e. a.) priklausęs diptikas iš dramblio kaulo, vaizduojantis cirko artistų pasirodymą.
Akrobatiniai žaidimai su jaučiais
Garsusis antikos poetas Homeras savo poemos „Odisėja“ IV giesmėje pasakoja, kaip puotos dalyvius linksmina šuolininkai. Tiesa, lietuviškajame Antano Dambrausko vertime jie kiek nutolo nuo akrobatikos:
„Linksminos, džiaugės, jiems dieviškas dainius, pritardamas kanklėm,
Šventišką giesmę giedojo, o du strapakojai šokėjai
Asloje kraipėsi, trypė, giesmės palaikydami taktą.“
O Graikijos Kretos saloje 1500 metais prieš mūsų erą buvo labai populiarūs akrobatiniai žaidimai su jaučiais, įamžinti Knoso rūmų freskose ir reljefuose. Egipto akmenyse iškalti piešiniai, menantys taip pat 1150 metus prieš mūsų erą, liudija, jog šios šalies akrobatai mokėjo stovėti ant galvos, ant rankų, šokinėti nuo rankų ant kojų bei per aštrius kardus. Graikų istorikas, karvedys ir politinis veikėjas Ksenophonas aprašė Sirakūzų šokėją, demonstravusią „kūno išsilenkimus ir vartymąsi“. Ji taip pat šokinėjo per aštrių peilių prismaigstytą lanką.
Išliko duomenų apie garsųjį 15 amžiaus Vidurinės Azijos dresuotoją Bobo-Džamilį, apie nuostabius jo „kupranugario, ožio ir paukščiuko fokusus“.
1599 metais pasirodė pirmieji moksliniai cirko srities darbai – garsiojo prancūzų akrobato Tucarro „Salto – mortale vadovėlis“ ir „Trys dialogai apie šuolių ir voltižavimo ore pratimus“.
Ne tik rodė vaidinimus, bet ir plėšikavo
11 amžiaus viduryje Rusijoje atsirado unikalus skomorochų judėjimas.
Taip teigti leidžia 1037 metais ant Kijevo Sofijos soboro sienų nutapytos freskos. Tai buvo savamoksliai aktoriai, dažnai kartu dainininkai, šokėjai, dresuotojai, muzikantai. Nors labiausiai šis reiškinys išplito XV – XVII amžiais. Požiūris į klajojančius artistus Rusijoje buvo labai griežtas, cerkvė šių klajoklių pasirodymuose įžvelgė pasileidimą ir nuodėmes, tikrųjų tikėjimo tiesų ignoravimą.
Todėl skomorochai ėmė jungtis į dideles grupes po 70–100 žmonių, kurios neretai ne vien rodė vaidinimus, bet ir plėšikavo. 1648, vėliau ir 1657 metais caro Aleksejaus Michailovičiaus įsakais skomorochų veikla uždrausta.
Kaukėmis ir specialiais karnavaliniais kostiumais pasidabinę, skomorochai su humoristinėmis dainomis, trumpomis pjesėmis, socialine, o neretai ir politine, satyra pasirodydavo gatvėse, aikštėse, įjungdami publiką. Palaipsniui iš šio judėjimo išsirutuliojo lokininkai, lėlininkai, mugių linksmintojai.
Prancūzijoje atsirado tokie pat klajojantys aktoriai žonglieriai (jongleur), Vokietijoje špilmanai (spielman), Anglijoje – menestreliai (minstrel). Klajodami po Europą, jie vieni iš kitų perimdavo akrobatikos, gimnastikos elementus, mokėsi žongliuoti, vaikščioti lynu, rodyti iliuzijos triukus. Vėliau šis pradžiamokslis pagimdė atskirus cirko žanrus ir iškėlė daug šaunių profesionalių cirko meistrų. Tačiau, vis dėlto, pirmiausiai šie klajokliai – tai aikštės, liaudies meno atstovai, pačia primityviausia forma linksminę paprastus žmones.
Gimnastas Julesas Lėotardas pirmą kartą pasaulyje pademonstravo oro skrydį.
1768 metais anglas Philipas Astley'ius Londone įkūrė pirmąjį savo amfiteatrą ir pradėjo šlovingą moderniojo cirko istoriją. Tik šios sąvokos autorystę reikia priskirti jo konkurentui Charlesui Hughesui, kuris 1782 metais Londone atidarė „Karališkąjį cirką“ („Royal Circus“).
Nors tikroji cirko istorija siekia antikos laikus, kai Romos stadionuose ir amfiteatruose buvo rengiami įspūdingi renginiai žiūrovams. Pagaliau, ir „cirko“ terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio circus (ratas).
1826 metais amerikietis Aaronas Turneris surengė pirmąjį vaidinimą kilnojamojoje palapinėje – šapito. 1853 metais Tulūzoje prancūzų gimnastas Julesas Lėotardas pirmą kartą pasaulyje pademonstravo oro skrydį, kuris stipriai įtakojo visą gimnastikos raidą. Oro skrydžiams atlikti pradėta kurti naujas lubų konstrukcijas – kupolus.
Daiktai klauso žmogaus
1873 metais JAV Ph.T.Barnumas įsteigė didžiausią pasaulyje – bemaž dvylikos tūkstančių vietų – trijų maniežų kilnojamąjį „Barnum and Bailey Circus“ (nuo 1907 metų – „Ringling Brothers, Barnum and Bailey Circus“), 2017 metų gegužės mėnesį dėl finansinių problemų baigusį savo pusantro šimto metų gyvavimą.
Senas tradicijas turintį cirko meną visada mėgo ir paprasti žmonės, ir aukštuomenė. Nes tai sava, maža galaktika, kur viskas paversta sąžiningu žaidimu.
Legendinio klouno Leonido Jengibarovo, kurį nemažiau garsus prancūzų mimas Marcelis Marceau laikė savo mokytoju, žodžiais, cirkas – vienintelė vieta pasaulyje, kur ne žmogus klauso daiktų, bet daiktai žmogaus.
Prašalaitis retai kada čia pritampa, nes cirko žmonės vengia nereikalingo viešumo ir save visiškai atskleidžia tik manieže. Čia šimtmečiais iš kartos į kartą, iš šeimos į šeimą perduodamos tradicijos, profesinės paslaptys bei prisiminimai. Ir nors cirko žmonės nėra prietaringi – net maniežo skersmuo trylika metrų – dauguma vyresnės kartos artistų be prietarų neįsivaizdavo savo gyvenimo.
Cirko artistai tikėjo prietarais
Viena pagrindinių tradicijų, kurių cirke privalu laikytis artistams bei žiūrovams ir šiandien – niekada nesėsti ant barjero nugara į maniežą, nes maniežas gali įsižeisti.
Tai – pagarbos savo darbo vietai išraiška. Cirke kategoriškai draudžiama gliaudyti saulėgrąžas, nes jeigu tu randi laiko saulėgrąžoms, vadinasi, tingi repetuoti.
Ne paslaptis, artistai ir klupdavo, ir specialiai griūdavo...
Negalima eiti į maniežą tiesiai iš gatvės, būtina persiauti batus. Draudžiama liesti svetimą rekvizitą, ypatingai prieš vaidinimą – tai susiję ir su darbų saugos reikalavimais. Negalima skaičiuoti neuždirbtų pinigų – prisišauksi traumą... Negalima prieš pasirodymą atidavinėti skolų.
Senieji cirko artistai taip pat tikėjo, kad jeigu per premjerą, eidamas į maniežą, netyčia suklupsi ar pargriūsi, laukia didžiulė sėkmė. Vėliau atsirado patikslinimas – jeigu suklupsi dešine koja, apsijuoksi, jeigu kaire – sulauksi sėkmės. Ne paslaptis, artistai ir klupdavo, ir specialiai griūdavo...
Švilpauti užkulisiuose laikoma nelaimę pranašaujančiu ženklu. Bet, matyt, ne vien cirke, nes, kaip sakydavo senoliai, kultūringas žmogus niekada nešvilpaus patalpoje.
Ilgai laikytasi tradicijos į cirko areną įžengti būtinai dešine koja.
Senus laikus menantys artistai sakydavo, kad pasirodymas bus sėkmingas, jei artistas kišenėje turės dramblio plauką. Žinoma, šis paprotys – iš pasakų srities, nes visiems neužtektų nei dramblių, nei, juo labiau, jų plaukų...
Cirke niekada neišgirsite sakant „paskutinis vaidinimas“, tik baigiamasis, finalinis ar panašiai. Paskutinysis vaidinimas būna kitoje vietoje... Negalima be reikalo vaikščioti ar žvilgčioti pro uždangą salėn per pagrindinį įėjimą į maniežą, cirke vadinamą forgangu.
Jeigu artistas stovi už uždangos pasirengęs išeiti į maniežą, kategoriškai draudžiama eiti jam skersai tako – už tai senesniais laikais buvo galima gauti ir antausį. Cirko artistai taip pat stengiasi nežiūrėti programos iki savo numerio, kad galėtų susikaupti būsimam darbui. O jeigu jau triukas nepavyko, jį būtina kartoti tol, kol pasiseks, kitaip, teigia senas prietaras, šio triuko niekada daugiau nesugebėsi atlikti...
Cirkininkais vadinti negalima
Negalima cirko artistų vadinti cirkininkais, nors, Lietuvoje tai, deja, įprastas dalykas. Mūsų krašte dažniausiai visa, kas nenormalu ar kvaila, pavadinama cirku.
Nustokime mėtytis cirko vardu ir žeminti šį meną. Jeigu visi dirbtume taip, kaip dirba cirko artistai, mūsų gyvenimas būtų kitoks.
Niekada neužmiršiu buvusio Seimo nario režisieriaus Juliaus Dautarto aštraus kreipimosi iš Seimo tribūnos į kolegas: „Nustokime mėtytis cirko vardu ir žeminti šį meną. Jeigu visi dirbtume taip, kaip dirba cirko artistai, mūsų gyvenimas būtų kitoks“.
Įžeidžiantis kreipinys „cirkininkas“ atsirado senais laikais, kai ložėse sėdinti išsikvėpinusi publika neretai atvirai užgauliodavo linksminančius ją, ne, ne artistus, bet cirkininkus. Artistais buvo galima vadinti tik teatrų aktorius.
Ilgus metus gyvavo ir toks prietaras, tiesa, šiandien vis rečiau sutinkamas. Jeigu, cirkui atvykstant į miestą, būdavo sutinkamos laidotuvės – tai žadėdavo didelę sėkmę. Ypatingai, jeigu dar pakeliui pasitaikydavo moteris su pilnais vandens kibirais... Senuosiuose kilnojamuose cirkuose taip pat laikytasi nerašytos taisyklės pirmąjį bilietą į naujos programos premjerą parduoti būtinai vyrui...
Cirko artistai nemėgsta žodžio „pasirodymas“ – pasak jų, pasirodo moteris turguje, o cirke artistai dirba. Taip pat dauguma vengia prieš vaidinimą fotografuotis.
Po kiekvienos premjeros artistai būtinai sveikina vienas kitą su pradžia, prieš poilsio dieną su poilsio diena ir po baigiamojo vaidinimo – su pabaiga. O dresuotojai Naujųjų metų naktį, nuaidėjus šventiniam saliutui, būtinai eina sveikinti savo partnerių gyvūnų. Tokios tradicijos.
Tačiau jokiu būdu negalima sveikinti su premjera prieš vaidinimą ir, juo labiau, klausinėti artisto apie nelaimingus atsitikimus.
Ir dar. Išsiskirdami, atsisveikindami artistai būtinai sako vienas kitam: „Maniežas apvalus. Susitiksime...“
Žinoma, tai tik keletas per šimtmečius susiformavusių cirko tradicijų bei prietarų. Jų yra gerokai daugiau, kadangi tie trylikos metrų planetos gyventojai nežino kas yra fonograma, nesireklamuoja pigiuose brangių žurnalų viršeliuose.
Jie dirba sunkų darbą, neretai paremtą rizika, nors tikri profesionalai geba tą riziką sumažinti iki minimumo. Ir vis dėlto, neišvengia traumų, po šypsenos kauke slepia repeticijų prakaitą, kritimų mėlynes, plėšrūnų įkandimo randus ir tūkstančius repeticijų valandų. Dėl tų keleto minučių prožektorių šviesoje... Cirke ir gimstama, ir mirštama, cirko manieže tuokiamasi ir visam laikui atsisveikinama... Tai nuostabus pasaulis su nuostabiais žmonėmis.
Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis Garcia Marquezas gerokai nustebino kritikus ir skaitytojus, į klausimą, kaip jis atėjo į literatūrą, atsakydamas: „Rašytoju aš tapau per savo drovumą. Mano tikrasis pašaukimas – būti fokusininku“.
Legendinis dailininkas Markas Šagalas kalbėjo: “Man cirkas – tai stebuklas, kuris atsiranda ir išnyksta kaip pasaulis. Cirkas jaudina. Jis nuoširdus. Tie klounai, raiteliai ir akrobatai seniai ir visiems laikams įsitvirtino mano svajose. Kodėl? Kodėl jų išdažyti veidai, jų pokštai jaudina mane iki ašarų? Kartu su jais aš siekiu naujų horizontų. Jie gundo mane ryškiais kostiumais ir grimu, o aš mintyse piešiu naujas žmogiškas keistenybes…”
Cirką nepaprastai mėgo Onore Balzakas, Antonas Čechovas, Aleksandras Kuprinas, Čarlis Čaplinas, Pablas Pikasas ir daug daug kitų didžiausių pasaulio genijų.
Vienas moderniausių 20 a. lietuvių poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Alfonsas Nyka-Niliūnas, jau gyvendamas JAV, 1959 metų balandžio dvyliktąją savo dienoraštyje parašė: „Vėliau, išsivadavęs iš slenksčio ir durų nelaisvės, labiausiai norėjau išmokti skraidyti arba pasidaryti toks mažas, kad galėčiau pasislėpti pelės urve, kaip pasakos nykštukas; netekti svorio arba tapti nematomas. Iš čia mano ilgus metus trukusi svajonė pasidaryti cirko akrobatu ir prilygti savo tuometiniams herojams „die drei Codonas“. („Skraidantys Kodonas“ – XX a. pirmosios pusės legendinis oro skrydis, apie kurį Vokietijoje 1940 metais sukurtas vaidybinis filmas „Trys Kodonas“ – A. J.) Cirkas man ir po šiai dienai tebeturi kažkokios mistinės traukos ir žavesio.“
