Apie CŽV vaidmenį nuverčiant Irano vyriausybės vadovą Mohammadą Mossadeghą buvo jau seniai žinoma, o tas perversmas tebetemdo Vašingtono ir Teherano santykius, nors praėjo jau šeši dešimtmečiai.
Tačiau George'o Washingtono universiteto nacionalinio saugumo archyvas, kuris gavo su tais įvykiais susijusius dokumentus pagal Informacijos laisvės įstatymą, skatinantį vyriausybės skaidrumą, nurodė, jog ši slapta užkulisinė istorija žymi iki šiol atviriausią CŽV prisipažinimą.
„Karinis perversmas, nušalinęs Mossadeghą ir jo Nacionalinio fronto kabinetą, buvo įvykdytas vadovaujant CŽV kaip JAV užsienio politikos veiksmas“, – sakoma dokumente, kuriame vartojama kitokia šio lyderio pavardės rašyba.
M.Mossadeghas supykdė Britaniją, mėgindamas nacionalizuoti Anglijos ir Irano naftos bendrovę, dabartinės BP pirmtakę. Londonas buvo įsitikinęs, kad Irano naftos kontrolė yra gyvybiškai svarbi pastangoms atgaivinti Britanijos ekonomiką po Antrojo pasaulinio karo sukelto didžiulio nuosmukio.
1953 metais JAV prezidento postą perėmęs Dwightas Eisenhoweris labiau palaikė britų poziciją negu ankstesnė prezidento Harry Trumano administracija, kuri skatino Amerikos sąjungininkus ieškoti kompromisų su Iranu.
CŽV istorijoje sprendimas palaikyti perversmą siejamas su Šaltojo karo padėtimi, kai buvo baiminamasi, jog Sovietų Sąjunga įsiverš į Iraną ir perims jo kontrolę, jeigu krizė dar labiau paaštrės, o Britanija pasiųs savo karo laivus.
Vidinė CŽV istorija, kurią Nacionalinio saugumo archyvas paviešino sekmadienį, minint to perversmo 60-ąsias metines, iš dalies padeda suprasti M.Mossadegho poziciją ir paneigia Vakarų žiniasklaidos pastangas vaizduoti jį kaip „beprotį“ arba „emocingą senatvinį marazmatiką“.
Nors CŽV istorijoje pripažįstama, kad Londonui buvo reikalinga nafta, ten pat pažymima, jog Britanijos politikos vadovai „iš savo patirties nebuvo pratę gerbti iraniečių, kuriuos bendrovės vadovai ir Užsienio reikalų ministerijos vadovai laikė neveikliais, korumpuotais ir savanaudžiais“.
Tačiau CŽV istorijoje sprendimas palaikyti perversmą siejamas su Šaltojo karo padėtimi, kai buvo baiminamasi, jog Sovietų Sąjunga įsiverš į Iraną ir perims jo kontrolę, jeigu krizė dar labiau paaštrės, o Britanija pasiųs savo karo laivus. Panaši padėtis susiklostė po trejų metų, dalyvaujant Prancūzijai ir Izraeliui, kai Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą.
„Tuomet Vakarų šalys būtų ne vien negrįžtamai praradusios Irano naftą, bet ir būtų buvusi pažeistas gynybos grandinė aplink Sovietų Sąjungą, kuri buvo JAV užsienio politikos dalis“, – sakoma dokumente.
Perversmas sustiprino šacho Mohammado Rezos Pahlavi, tapusio artimu JAV sąjungininku, valdymą. Monarchas buvo nuverstas per 1979-ųjų islamo revoliuciją, o naujosios Teherano vadovybės priešiškumas Jungtinėms Valstijoms tapo Irano užsienio reikalų politikos kertiniu akmeniu.
2000 metais tuometė JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright, stengdamasi pagerinti ryšius su Iranu, pripažino, kad Vašingtonas „atliko reikšmingą vaidmenį“ nuverčiant M.Mossadegho vyriausybę, o tą perversmą pavadino žingsniu atgal Irano politikos vystymesi.
Dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė panašų pripažinimą, kai užėmė šalies vadovo postą 2009 metais, irgi nesėkmingai mėgindamas susitaikyti su Iranu, kuris pareikalavo aiškaus atsiprašymo.
Kitoje vidinėje CŽV istorijoje, parašytoje perversmo planuotojo Donaldo Wilberio ir nutekintoje dienraščiui „The New York Times“ 2000 metais, sakoma, kad Amerikos agentai skatino prieš M.Mossadeghą nuteikiančius pranešimus Irano ir Jungtinių Valstijų žiniasklaidoje, siekiant sukurti tinkamas sąlygas perversmui.
JAV ir Britanijos šnipai taip pat mėgino pakurstyti Irano dvasininkų priešiškumą M.Mossadeghui, sakoma dokumente.
Ten pat nurodoma, kad praėjus kelioms dienoms po perversmo CŽV pasirūpino, kad naujajai Irano vyriausybei, vadovaujamai generolo Fazlollah Zahedi, paskirto pakeisti M.Mossadeghą, būtų išmokėta 5 mln. dolerių.
Daugelis istorikų 1953-iųjų perversmą Irane pirmuoju iš organizuotų CŽV, nurodydami, kad tie įvykiai tapo modeliu kitiems vyriausybių nušalinimams Lotynų Amerikoje ir kituose regionuose per Šaltąjį karą.
Nacionalinio saugumo archyvo direktoriaus pavaduotojas Malcolmas Byrne'as sakė, kad įslaptintos CŽV istorijos buvo rašomos vidiniam naudojimui.
Pasak jo, tie dokumentai „suteikia sistemoje dirbantiems žmonėms supratimą apie tai, kas vyko, ir tikriausiai suteikia jiems šiokį tokį kontekstą viskam kitam, ką jie galbūt planuoja“.
