Baltutėlio smėlio ir žydros jūros paplūdimiais pagarsėjusiame Haityje kadaise dėjosi įvykiai, iki šiol stulbinantys savo žiaurumu. Vieną iš vargingiausių pasaulio šalių prieš šešis dešimtmečius valdyti pradėjęs François Duvalier pasirodė besąs negailestingas diktatorius. Jis išgrobstė šalies iždą, kankino ar nužudė per 50 tūkst. žmonių, rašo lenta.ru. Jo valdymo metais klestėjo prekyba vergais ir vaikais. Įbauginti vietos gyventojus jam padėjo vudu ritualai. Haitiečiai buvo įsitikinę, kad net JAV prezidentą Johną F.Kennedy nužudė būtent Duvalier.
„Viena iš pavojingiausių vudu dvasių vadinama Baronu Šeštadieniu (kreol. – Bawon Sanmdi). Tikima, kad ši dvasia pasiunčia mirusiųjų sielas į mirusiųjų pasaulį, tačiau taip pat gali paversti jas zombiais. Haitiečiai mano, kad ši dvasia rengiasi kaip dendis: vilki stilingą juodą fraką, nešioja cilindrą ir brangius akinius. Stengdamasis pamėgdžioti šią dvasią, taip visada rengdavosi ir Haičio diktatorius François Duvalier. Maža to, norėdamas kuo labiau supanašėti su Baronu Šeštadieniu, jis ir kalbėti stengdavosi kaip jis – pašnabždomis“, – pasakojama vienoje buvusio šalies lyderio biografijoje.
Kaimo gydytojo valdžios receptas
Duvalier gimė Haičio sostinėje Port o Prense. Jo tėvas Duvalis Duvalier buvo taikos teisėjas, žurnalistas ir profesorius, motina Ulyssia – kepėja. Baigęs medicinos mokslus, François išvyko dirbti į kaimą, vėliau aptarnavo karinę JAV misiją ir stažavosi Mičigano universitete.
1939 metais būsimasis šalies vadovas vedė medicinos seserį Simone Ovide: ji pagimdė jam tris dukteris ir sūnų, kuris vėliau taip pat paliko kruviną pėdsaką savo šalies istorijoje.
Inteligentišku daktaru didžiavosi visa šeima, tačiau staiga jis metė mediciną ir stačia galva nėrė į didžiąją politiką: 1946-aisiais šalies prezidentu tapo juodaodis prezidentas Dumarsais Estimé (anksčiau tokius aukštus postus šalyje užėmė tik mulatai). Naujasis prezidentas Duvalier iš pradžių paskyrė darbo viceministru, o vėliau atidavė jam sveikatos apsaugos ministro portfelį.
Vėliau visą dešimtmetį šalį krėtė politiniai perversmai, kurių metu Duvalier grįžo dirbti gydytoju, pasitraukė į šešėlį, tačiau neatsisakė politinių ambicijų.
Patekęs į nemalonę bei slapstydamasis nuo naujos šalies valdžios jis gilinosi į Niccolò Machiavelli traktatą „Valdovas“ ir svajojo apie neribotą valdžią. Toks šansas jam pasitaikė 1956-aisiais po eilinio perversmo šalyje. Netikėtai visiems jis iškėlė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jo oponentai – rinkimų lenktynių favoritas Danielis Fignolé ir advokatas Clement'as Jumelle'is – nelaikė Duvalier rimtu priešininku ir šaipėsi iš savimi pernelyg pasitikinčio išsišokėlio. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo.
François nenuleido rankų ir ėmė organizuoti neramumus šalyje. Duvalier savo šalininkams davė užduotį šalies piliečiams sukelti panikos jausmą. Rinkimus laimėjo Fignolé, tačiau valdžioje jis išsilaikė vos 20 dienų – kariuomenė jį areštavo ir išsiuntė iš šalies. Protestai šalyje buvo žiauriai nuslopinti ir paskelbta naujų rinkimų data, kuriuos šį kartą jau laimėjo Duvalier.
Naujasis šalies lyderis ėmė kruopščiai slopinti bet kokį pasipriešinimą: oponentus imta šaudyti ir sodinti į kalėjimus, šalyje buvo uždraustos visuomeninės organizacijos ir partijos, išskyrus prezidentinę, uždaryti liberalūs laikraščiai, nelojalių verslininkų turtas buvo nacionalizuotas. Imta persekioti katalikų bažnyčią, dvasininkai net buvo priversti pakeisti liturgines apeigas. Pavyzdžiui, malda „Tėve mūsų“ tapo adresuota ne į Dievą, o asmeniškai į Haičio lyderį. Pagrindine Haičio religija tapo vudu kultas.
Gyvųjų numirėlių naktis
Kadangi haitiečiai mėgo savo prezidentams sugalvoti įvairias pravardes, Duvalier užbėgo už akių ir pravardę sau skyrė pats – Papá Doc (liet. – Tėtušis Daktarėlis). Taip jį švelniai mėgo vadinti pacientai, kai jis dar dirbo kaime. Vėliau Duvalier sau priskyrė ir daugybę kitų titulų: „neginčijamas revoliucijos lyderis“, „nacionalinės vienybės apaštalas“, „vargšų geradaris“, tačiau „Tėtušis Daktarėlis“ tapo populiariausias ir visame pasaulyje žinomas jo vardas.
Jis taip pat nepamiršo paskelbti savęs vienos iš niūriausių vudu panteono dvasių, loa, kapinių valdovo įsikūnijimu. Šalyje atsirado nauja nacionalinė vėliava, kurios spalvos atitiko vudu simboliką.
Tėtušis Daktarėlis ne itin pasitikėjo maištauti mėginusia kariuomene, tad suorganizavo savo asmeninę. Pagrindiniu naujojo diktatoriaus ramsčiu tapo sukarinti pusiau kriminalinių veikėjų – tonton makutų – būriai. Jiems nebuvo mokama jokio atlyginimo iš biudžeto, tad tonton makutai vertėsi plėšdami vietos gyventojus.
Pavadinimas tonton makutai kilo iš haitietiško kreolų mito apie dėdę (Tonton), kuris grobia ir baudžia neklusnius vaikus, įkišdamas juos į maišą (Macoute) ir po to juos suėsdamas. Iš kreolų kalbos išvertus, pavadinimas reikštų „dėdė su džiuto maišu“. Ši sąvoka taip pat siejama su vudu zombio archetipu.
Visuomenės sąmonėje tonton makutai įkūnijo jėgą, žiaurumą, nenugalimumą (neįmanoma nužudyti zombio), o taip pat savotišką iškreiptą teisingumą ir vado, kuriam jie buvo besąlygiškai atsidavę, atpildo neišvengiamumą. Tonton makutai kultivavo „vieningos Tėtučio Daktarėlio šeimos“ principus, kuriuos stiprino aktyvi vudu ritualų praktika.
Kasdienė prezidento rutina
Tonton makutams vadovavo vudu burtininkai, kėlę siaubą neraštingiems vietos gyventojams. Jie rengdavosi baltais apsiaustais ir akis slėpdavo akiniais nuo saulės. Žmonėms dirdavo odą, juos skandindavo, degindavo gyvus, užmėtydavo akmenimis, moteris žagindavo. Haitiečiai vieni kitiems pasakodavo istorijas apie tai, kad tonton makutų neįmanoma papirkti arba užmušti, nes jie „zombiai, paklūstantys tik Duvalier“.
Kiekvienas Duvalier rytas prasidėdavo nuo susitikimo su slaptosios policijos viršininku, kuris raportuodavo jam apie bausmės nusipelniusius kitaminčius. Po to prezidentas kiekvieną dieną pasirašydavo sąrašus tų, kuriuos būdavo būtina areštuoti ir nuteisti myriop.
Buvo sukurta ištisa kalėjimų ir koncentracijos stovyklų, kuriose laikyti įtariami nelojalumu, sistema. Pačių pavojingiausių priešų laukė specialus kalėjimas prezidento rūmų rūsiuose. Ten naudojamos kankinimų įrangos būtų galėję pavydėti net Viduramžių inkvizitoriai. Be klasikinių įrankių, ten buvo naudojamos ir šios srities technikos naujovės. Vietos žiniasklaida pastoviai spausdindavo fotoataskaitas su nukirstomis galvomis ir išdarkytais kūnais.
Milijonai už kraują
Tuo metu šalies ekonomika dideliu tempu ritosi į dugną. Tik 10 procentų gyventojų buvo raštingi, likę nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Duvalier ir jo šeima kaupė milijonus dolerių, kurie vėliau buvo pervesti į Šveicarijos bankus, o haitiečiai mirė nuo bado ir pardavinėjo savo vaikus į vergiją, tikėdamiesi, kad šeimininkai bent jau maitins juos.
Ypatingai Duvalier praturtėjo pardavinėdamas kraują. Vietos gyventojai buvo verčiami tapti kraujo donorais, o vėliau jų kraujas būdavo parduodamas JAV: du kartus per mėnesį į Vašingtoną būdavo išgabenama iki 2,5 tūkstančio litrų kraujo. Už jį gauti pinigai nuguldavo diktatoriaus kišenėse. Asmenine Duvalier taupykle tapo vadinamasis „prezidento fondas“, į kurį būdavo pervedami milijonai dolerių. Apmokestinama būdavo praktiškai viskas, net degtukai.
Kennedy žudikas
Nuslopinęs 1958 metais surengtą perversmą diktatorius suteikė sau ypatingus įgaliojimus ir tonton makutų būrių rankomis pradėjo masinį terorą. Per François Duvalier valdymo laikotarpį šalyje mirties bausmė buvo įvykdyta per 50 tūkstančių žmonių. Iš šalies pabėgo dar 300 tūkstančių.
Po trejų metų jis paleido parlamentą. Per rinkimus į svarbiausią šalies postą rinkėjams buvo pasiūlytas vienintelis kandidatas pavarde Duvalier. Suskaičiavus balsus paskelbta, kad haitiečiai „savanoriškai išrinko jį naujai kadencijai“.
Nors ir matydami, kas dedasi saloje, amerikiečiai Šaltojo karo įkarštyje rėmė Duvalier, manydami, kad net ir tokia diktatūra geriau už nestabilumą Haityje, esančiame visai greta Kubos, kurioje 1959-aisiais valdžią užėmė Fidelio Castro revoliucionieriai. Tačiau naujasis JAV prezidentas J.F.Kennedy nutraukė finansinę pagalbą vudu diktatoriaus režimui. Duvalier įsiuto, pagamino JAV lyderio lėlę ir surengė viešą burtų ritualą: ėmė badyti lėlę adata ir žadėti amerikiečių prezidentui baisią mirtį.
Tokie Duvalier veiksmai daugeliui sukėlė tik sarkastišką šypseną, tačiau jau po šešių savaičių J.F.Kennedy buvo nušautas Dalase. Tada daugelis haitiečių patikėjo, kad jų lyderis yra visagalis, ir dar labiau paniro į siaubo ir nuolankumo savo vadovui atmosferą. Kiti JAV prezidentai nusprendė nežaisti su likimu ir tęsė pagalbos Haičiui srautus.
Kad nebereikėtų daugiau vargintis su rinkimais, Duvalier 1964-aisiais surengė referendumą, kuriame buvo klausiama, ar pripažinti jį prezidentu iki gyvos galvos. Į klausimą „Ar sutinkate?“ didelėmis raidėmis buvo atspausdintas vienintelis tinkamas atsakymas „Taip“. Tie, kas norėjo atsakyti „Ne“, turėjo tokį atsakymą įrašyti savo ranka, o tai reiškia, rizikavo tapti persekiojimų auka.
Prekyba narkotikais ir organais
1970-aisiais Haityje įvyko sukilimas, kurį Tėtušis Daktarėlis žiauriai numalšino. Maištas pakirto ir taip jau sunkiai diabetu bei širdies ligomis sirgusio diktatoriaus sveikatą. Jam neliko nieko kito, kaip tik savo įpėdiniu paskelbti savo devyniolikmetį sūnų.
Jeanas-Claude'as Duvalier, kuris gavo pravardę Bébé Doc (liet. – Vaikelis Daktarėlis), vietoje savo tėvo priiminėjo kariuomenės paradą 1971-ųjų balandį. Po poros dienų buvo pranešta apie prezidento mirtį. Kaip rašė vietos laikraščiai, į diktatoriaus karstą buvo įdėta jo paties knyga „Vadovo memuarai“ ir krucifiksas.
Valdžią šalyje perėmęs Vaikelis Daktarėlis tapo jauniausiu prezidentu pasaulyje, gyveno plačiai, krovėsi turtus iš prekybos narkotikais ir mirusių haitiečių organų pardavimo. Per pasaulį nuskambėjo jo vestuvių istorija: iškilmėms buvo ištaškyta tuo metu rekordinė suma – trys milijonai dolerių.
Vis dėlto sūnelis nepateisino tėvo vilčių – neišlaikė valdžios: 1986-aisiais jis buvo nuvertas, tačiau sugebėjo su šeima pasprukti į Prancūziją, su savimi prigriebdamas 800 milijonų dolerių. Didesnę šių pinigų dalį vėliau iš jo per teismą po skyrybų atėmė buvusi žmona Michèle Bennett.
Beveik tris dešimtmečius trukęs tėvo ir sūnaus Duvalier valdymas padarė nepataisomą žalą šalies ekonomikai – Haitis iki šiol nesugeba atsitiesti ir atsistoti ant kojų. Tėtušis Daktarėlis ir Vaikelis Daktarėlis bendromis pastangomis Haitį pavertė viena vargingiausių ir labiausiai atsilikusių pasaulio valstybių.
-
Diktatorius Benito Mussolini dievino jaunas meilužes ir greitus automobilius
-
Nieko naujo: Basharas mokėsi iš tėvo Hafezo, žiauriai išžudžiusio tūkstančius sirų
-
Maršalas Mobutu su leopardo kailio kepure, pavogęs visą savo šalį
-
Pulkininko Muamaro Kadhafi nekaltos mergelės, auksas ir ginklai
-
Diktatorius F.Marcosas kankino ir žudė, o jo žmona taškė milijonus tualetiniam popieriui
-
Raudonasis vampyras: diktatoriaus N.Ceaușescu rūmai, povai ir auksinės vonios
