Tikrai maniau, kad be gydytojų pagalbos nebeišsiversiu. Pėdos beveik nebejaučiau, todėl susitaikiau su mintimi, kad po susirėmimo reikės nueiti į lauko ligoninę.
Tą naktį su kolega Vidmantu Balkūnu spaudėmės tarp Maidano kovotojų, kurie šturmavo vadinamuosius Ukrainos namus, stūksančius Kijevo Kreščiatiko ir Hruševskio gatvių sankryžoje. Pastate buvo užsibarikadavęs „Berkut“ pareigūnų būrys, kuris turėjo užimti pozicijas Maidano barikadų užnugaryje.
Prie Ukrainos namų šėlo chaosas. Į pastatą ir pareigūnus švilpė fejerverkai, krito plytos, dužo langai, minioje mačiau kaukėtų vaikinų, ginkluotų pistoletais ir pneumatiniais šautuvais.
Riksmų, aimanų ir sprogimų fragmentai švilpė minioje kaip dūžtančių stiklų šukės. Statinyje užspausti „Berkut“ pareigūnai surėmė plieninius skydus ir bandė neįleisti per langus byrančių Maidano protestuotojų.
Per susišaudymą iš šturmuojamo pastato parskrido garsinė granatą, kuri nukrito visai šalia manęs. Sprogimas tvojo per galvą kaip lizdą ginančio erelio sparnas, todėl prireikė laiko, kad atsipeikėčiau. Kol bandžiau suvokti, kas vyksta, ant kūno pasipylė ledinio vandens čiurkšlė, kurią paleido užsibarikadavę „berkutininkai“. Tą naktį buvo labai šalta, todėl drabužiai ir batai akimirksniu apsitraukė šerkšnu, o kūną čaižė smarkus vėjas.
Buvau visiškai sutraukęs savisaugos pančius. Iki šiol niekada nepatyręs tokių stiprių emocijų, užvaldytas jaunatviškai buko smalsumo ir adrenalino bangų. Tą naktį visame kūne, kaip ir visame Maidane, siautė tokia sumaištis, kad norėjosi bėgti nuo barikados prie barikados ir godžiai srėbti kunkuliuojančias emocijas. Paragauti ašarinių dujų, guminių kulkų, baimės, skausmo, pipirinių ašarų, bent akies krašteliu pažiūrėti į „Berkut“ šaulius, kurių snapai blizgėjo ant tamsios kalvos šalia Nacionalinio dailės muziejaus.
Norėjau paragauti visų produktų, iš kurių verdama revoliucija. Nesinorėjo tik mirties, kuri, šiaip jau, buvo svarbiausias šitos košės ingredientas.
Tai nutiko 2014 metų sausį, kai Maidane lankiausi pirmą kartą. Ukrainos namų šturmas baigėsi paryčiui, kai pavargę „Berkut“ pareigūnai pasidavė sukilėliams. Iš nusiaubto pastato išėjo nuleidę galvas ir žengė per gyvą koridorių, kurį sudarė šimtai vienas kitam į parankes įsikibusių ukrainiečių.
Paryčiui į Maidaną paršlubavo luoša ramybė.
Tą naktį „Berkut“ pareigūnai eilinį kartą bandė išvalyti Maidaną, tačiau prarado dar daugiau teritorijos Kijevo centre.
Hruševskio gatvėje, kurioje spurdėjo žvakutės nužudytiems jaunuoliams, išdygo naujos barikados. Pareigūnai atsitraukė dar arčiau Aukščiausiosios Rados rūmų.
Sausio ir vasario mėnesiais tokie naktiniai šturmai buvo Maidano kasdienybė. Bandymai išvalyti barikadas ir išvaikyti sukilėlius kartojosi kiekvieną savaitę. Tačiau kaskart pareigūnams pavykdavo išplėsti tik nužudytų ir sužeistųjų žmonių sąrašus, o ne kontroliuojamą teritoriją.
* * *
Pirmasis bandymas šturmuoti Nepriklausomybės aikštę įvyko 2013 metų gruodžio 11 dieną. Tada Maidanas jau buvo ne masinis protestas, bet gerai veikianti sukilėlių organizacija.
Po gruodžio 8-ąją įvykusio „Milijono maršo“ protestuotojai užėmė administracinius pastatus Kreščiatiko, Michailovsko, Instituto gatvėse, o į Maidaną pradėjo plūsti žmonės, pasiryžę stovėti iki galo. Iki tos akimirkos, kai korumpuotų valstybės vadovų galvos tėkšis į grindinį kaip tėškėsi Lenino paminklas.
Akmeninio sovietų veikėjo smūgis į žemę tarsi pažadino Ukrainos patriotus. Į Maidaną plūdo visokiausių sričių specialistai.
Inžinieriai statė barikadas, padėjo gaminti Molotovo kokteilių katapultas, įrenginėti palapinių miestelius.
Gydytojai ir medicinos studentai po darbo lopė sužeistuosius ir slaugė sergančius. Kulinarai sudarinėjo maisto produktų sąrašus ir gaminamų patiekalų receptus. Vaikinai iš „Pravyj Sektor“ ir „Spilna Sprava“ organizacijų užėmė priešakines pozicijas ir tapo barikadų sargais. Net vaikai ir garbaus amžiaus žmonės turėjo darbo: nešiojo arbatą, dalijo skrajutes, skaldė ledo gabalus, iš kurių vėliau buvo statomos barikados.
Po „Milijono maršo“ net strateginiu matymu nepasižymėjęs V.Janukovyčius suprato, kad tai jau ne stichiškas piliečių pasipiktinimas, bet revoliucija.
Galiu tik spėti, bet po „Milijono maršo“ net strateginiu mąstymu nepasižymėjęs prezidentas V.Janukovyčius suprato, kad tai jau ne stichiškas piliečių pasipiktinimas, bet revoliucija.
Į Kijevą iš visos šalies, ypač iš Rytų Ukrainos, pradėjo plūsti įvairūs Ukrainos vidaus reikalų ministerijos pulkai. Pareigūnai iš spintelių ištraukė jau ne tik gumines lazdas, bet ir skydus, granatas, šautuvus. Prie Maidano atriedėjo net riaušių malšinimo mašinos.
Tačiau po kiekvieno „Berkut“ bandymo išvalyti Maidaną protestuotojai tapdavo dar ryžtingesni. Neišgąsdino jų ir tai, kad gruodžio 19 dieną buvo nužudyti trys jauni žmonės. Maidane iškilo dar daugiau vėliavų, dar daugiau savanorių ir dar daugiau suodinų kovotojų prie barikadų.
2014 metų sausio 16 dieną V.Janukovyčiaus režimas ėmėsi dar vienos negudrios taktikos. Regionų partijos valdoma Aukščiausioji Rada priėmė vadinamuosius antiriaušinius įstatymus. Ukrainos politikai taip nesuprato padėties rimtumo, jog pareikalavo, kad protestuotojai nusiimtų kaukes, nusiginkluotų ir paklustų pareigūnų reikalavimams.
Režimas jau buvo nužudęs tris žmones, šimtus išstūmęs į ligonines ir areštines, bet vis tiek tikėjosi, kad išstūmimas už įstatymo ribų privers maidancus pasiduoti.
Tai įsiutino Maidaną. Sausio 19 dieną protestuotojų šimtinės pradėjo atakuoti „Berkut“ pozicijas Hruševskio gatvėje, netoli futbolo klubo „Dynamo“ stadiono.
Kovotojai priešakinėse pozicijose į pareigūnų linijas paleisdavo akmenis ir plytas, o tada – Molotovo kokteilius. Užnugaryje savanoriai ardė Kreščiatiko gatvės grindinį ir iš rankų į rankas siuntė plytas į mūšio lauką. Hruševskio gatvėje buvo užimtas pastatas, kuriame buvo įkurta ligoninė. Beveik iki Maidano pabaigos tai buvo didžiausias žaizdų lopymo konvejeris.
Turbūt tada pirmą kartą pasaulis pamatė liepsnojančio Maidano nuotraukas, kurios vėliau tapo ukrainiečių kovos simboliu. Per tą mūšį sukilėliai sudegino vidaus pulko šarvuotą transporterį, o tai smarkiai įkvėpė kovotojus.
Puolimas baigėsi tuo, kad Maidanas vėl išplėtė savo teritoriją, o Hruševskio gatvė tapo gerai įtvirtinta priešakine pozicija. Ten patekti galėjo tik kovotojai, medikai ir žurnalistai. Visi kiti nebuvo įleidžiami, nes sukilėliai saugojosi provokatorių „tituškų“.
Tiesiogine šio žodžio prasme buvau apsvaigęs, kai pirmą kartą įžengiau į priešakines pozicijas Hruševskio gatvėje. Svaigino deguonies trūkumas.
Siauroje teritorijoje tarp aukštų barikadų degė dešimtys padangų, prie kurių šildėsi ir kosėjo suodini sukilėliai. Padangų dūmai smaugė gerklę labiau nei tvirtai suvežti šalikai. Nuo laužaviečių tekėjo išsilydžiusi guma, kuri siurbėsi prie padų, o įkaitusios vielos rangėsi aplink kojas.
Priešakinės barikados buvo pastatytos iš sudegusių karinių ir lengvųjų automobilių, sutvirtintos padangomis ir bulvių maišais, prikimštais ledo. Kaukėti barikadų sargai dieną ir naktį lazdomis plakė į sudegusių mašinų stogus savo karo ritmą. Tai buvo Maidano širdies dūžiai, kuriuos kartais pertraukdavo iš šimtų krūtinių išsiveržęs „Šlovė Ukrainai! Šlovė Didvyriams!“.
Pareigūnai buvo išsidėstę už pusšimčio metrų. Užsilipęs ant priešakinės barikados galėjai matyti netgi uniformų antsiuvus. Lyg senovės romėnai surėmę skydus jie sudarė kelių šimtų metrų ilgio plieno liniją, kuri atkartojo kalvotos Hruševskio gatvės nelygumus.
Už jų nugarų stovėjo automobilis su vandens patranka. Mašina pildavo vandenį į buferinę zoną, todėl tas gatvės lopinėlis buvo pasidengęs storu ledo sluoksniu, kuris primimė rūdžių varveklius ant „Titaniko“.
Tą sausio mėnesį per kovas Hruševskio gatvėje žuvo 6 ar 8 kovotojai. Šimtai buvo sužeisti, 21 dingo be žinos, 70 buvo suimta.
Iki šiol spintoje saugau lapelį, kurį man perdavė viena jauna savanorė. Ten buvo surašyti teisininkų patarimai, ką reikėtų daryti, jeigu valstybinėje ligoninėje bandytų suimti teisėsauga.
Areštai buvo ne tik Maidano, bet ir viso Kijevo kasdienybė.
* * *
Maidano kasdienybė buvo varginanti. Iš dalies dėl didelės įtampos, kurią kėlė susirėmimai, provokacijos, sužeistųjų vaitojimai, po Nepriklausomybės aikštę nešiojami žuvusiųjų kūnai. Iš kitos pusės, Maidane spaudė žvarbus šaltis, trūko miego, todėl energija tirpo greičiau nei barikadų ledas.
Pamenate bebaimį lenkų žurnalistą Bartlomiejų Maslankiewiczių? Per vieną mūšį Hruševskio gatvėje vaikinas priėjo prie pat „Berkut“ linijų ir piktai suriko: „Ką čia darote! Ar jūs norite ką nors užmušti?“.
Vėliau sutikome Bartlomiejų žiniasklaidos centre, kuris buvo įkurtas Profsąjungų rūmuose. Žurnalistas buvo labai pavargęs, lyg nusivylęs ir sakė, kad tas jo poelgis buvo kvailas nuovargio rezultatas.
Visi Maidane buvo pavargę. Ir kovotojai, ir rėmėjai, ir medikai, ir žurnalistai, ir opozicinių partijų politikai. Niekas nežinojo, kada šita kova baigsis, tačiau visi, su kuriais bendravau, sakydavo: stovėsime, kiek reikės.
2014 metų vasario 18 dieną atrodė, kad viskas gali baigtis netikėtai. „Berkut“ pradėjo nuožmų puolimą ir visą dieną sėkmingai valė Maidaną, artėdami prie Nepriklausomybės aikštės.
2014 metų vasario 18 dieną atrodė, kad viskas gali baigtis netikėtai. „Berkut“ pradėjo nuožmų puolimą ir visą dieną sėkmingai valė Maidaną.
Niekas negali tiksliai pasakyti, nuo ko tai prasidėjo. Versiją, kuria aš tikiu, papasakojo vienas užsienietis diplomatas.
Jis teigė, kad tą dieną įsiaudrinę maidancai mieste užpuolė vieną Regionų partijos politiką, smarkiai sumušė ir padegė būstinę, esančią netoli prezidentūros.
Tada režimas pratrūko.
Tą dieną į Maidano barikadas skriejo ašarinės dujos, garsinės granatos, guminės kulkos. Sprogimai ir dujos sukilėlius privertė trauktis. Režimą ginančios teisėsaugos kolonos veržėsi į priekį per visą Maidano plotą – Hruševskio ir Instituto gatves, blokavo tiekimo ir atsitraukimo kelius.
Kijeve vyko masiniai areštai, pareigūnai brovėsi į bendroves, kurios tiekė maisto produktus sukilėliams. Labiausiai buvo bijoma, kad kriminalinės milicijos žvalgyba išsiaiškins, į kokias privačias ligonines vežami sužeistieji.
Atrodė, kad erelių niekas nebesustabdys, tačiau antradienio vakarą puolimas išsikvėpė. Pareigūnai apsupo Nepriklausomybės aikštę ir padegė Profsąjungų rūmus, kuriuose buvo įkurtas svarbus Maidano štabas, ligoninė, sandėliai, spaudos centras. „Berkut“ linijas ir sukilėlius skyrė jau ne tvirtos barikados, bet kelių metų ugnies juostos, į kurias vis krito ir krito padangos.
Maidanas degė. Smarkus vėjas siuntė ugnį tai į sukilėlių, tai į pareigūnų pusę, o per liepsnas ritosi emocingos oratorių kalbos.
Tai buvo klaikiai keista naktis. „Berkut“ jau stovėjo prie pat Maidano širdies, tačiau Nepriklausomybės aikštėje tvyrojo ne baimė, o kažkoks žodžiais nenusakomas susijaudinimas. Protestuotojų akys buvo pritvinkusios nuožmios motyvacijos, atrodė, kad kiekvienas iš jų galėjo ryžtis vienas pats ištaškyti plienines „Berkut“ kolonas.
Sukrėstų žmonių gomuriuose užstrigo suvokimas, kad tądien žuvo apie pusšimtį bendražygių, kurių kūnai buvo suguldyti šalia „Kozacky“ viešbučio, tačiau tąnakt Maidanas iš visos širdies traukė: „Didvyriai nemiršta!“.
Didvyriai nemirė. Didvyriai pakilo į lemiamą kovą vasario 20 dieną. Nepriklausomybės aikštėje užspausti protestuotojai ištraukė visus savo ginklus ir perėjo į puolimą visu frontu.
„Berkut“ traukėsi Kreščiatiko, Hruševskio ir Instituto gatvėmis. Ant kalvos šalia „Ukraina“ viešbučio buvo dislokuoti rusai snaiperiai, kurie vieną po kito guldė atakuojančius protestuotojus, tačiau puolimo tai nesustabdė.
Nuo kalvos, ant kurios stūkso Ukrainos valdžios rūmai, ritosi plytos, granatos, šovinių tūtos, o paramedikai vieną po kito nešė žuvusius ir sužeistuosius.
Vienas patyręs karo žurnalistas, regėjęs mūšius nuo Čečėnijos iki Sirijos, apie tos dienos chaosą sakė: čia dirbti yra neįmanoma.
Tai pasakė žmogus, kuris buvo tarsi neperšaunamas. Tačiau vasario 20-ąją Maidane nebeveikė įprastos savisaugos taisyklės. Visa teritorija buvo kiaurai prašaudoma, nes aiškios fronto linijos nebuvo.
Vienas patyręs karo žurnalistas, regėjęs mūšius nuo Čečėnijos iki Sirijos, apie tos dienos chaosą sakė: čia dirbti yra neįmanoma.
Pažįstamas rusų žurnalistas gavo snaiperio kulką į šarvinės liemenės apačią, kai leidosi „Ukraina“ viešbučio laiptine.
Vėliau tas jaunas vyras sėdėjo sukrėstas viešbučio „Kozacky“ foje, žiūrėjo į vieną tašką ir sukrutėdavo tik tada, kai smalsuoliai paprašydavo parodyti „kalašnikovo“ paliktą mėlynę per visą pilvą. Vėliau jis gavo medalį. Paėmė jį iš Vladimiro Putino rankų.
Man teko didelė garbė pažinti žmogų, kuris negavo jokių apdovanojimų. Jis buvo paslaptingas didvyris, kuris naktimis ateidavo į lauko ligonines ir padėdavo operuoti mūšiuose sužeistus sukilėlius. Padėdavo patarimais, patirtimi ir rankų miklumu. Niekas nežinojo, kas jis. Žino tik tiek, kad jis yra lietuvis chirurgas Algirdas.
Jis buvo vienas svarbiausių medikų per vasario 20-osios mūšį. Prie „Kozacky“ viešbučio operavo tuos, kuriuos dar buvo galima išgelbėti, ir prisiėmė atsakomybę atrinkti didvyrius, kurie viena koja jau buvo „Dangiškoje šimtinėje“.
Taip vadinami kovotojai, kurie žuvo gindami savo įsitikinimus. Jeigu ne „Dangiškoji šimtinė“, tai Maidanas nebūtų pasiekęs pergalės. Ir ne todėl, kad žudynės atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį ir privertė išreikšti gilų susirūpinimą.
„Dangiškoji šimtinė“ buvo svarbiausia pergalės dalis, nes tie vaikinai taip išgąsdino režimą, kad korumpuoti politikai ir juos gynę pareigūnai bėgo iš miesto.
„Dangiškoji šimtinė“ buvo svarbiausia pergalės dalis, nes tie vaikinai taip išgąsdino režimą, kad korumpuoti politikai ir juos gynę pareigūnai bėgo iš miesto.
Savo akimis mačiau „Berkut“ erelius, kurie pėstute skuodė iš Kijevo, nes netilpo į milicijos autobusus.
Bėgo, nes prieš juos stovėjo jauni ukrainiečiai, kurie veržėsi į priekį, nors šalia krito kulkų tūtos ir bendražygiai.
Tokio puolimo, tokio tikėjimo, tokio ryžto ir tokios motyvacijos nesulaikė nei skydai, nei guminės kulkos, nei „kalašnikovai“. Tikiu, kad nesulaikys ir Rusijos „gradai“.
* * *
Dažnai savęs klausiu: ar tikrai Maidanas buvo tik ukrainiečių kovą už laisvę? Ar tikrai Kremliaus propaganda klysta aiškindama, kad šitą revoliuciją sukėlė vakariečiai?
Geopolitika šventai įtikėjęs V.Putinas tam tikra prasme yra teisus, kad NATO ir Europos Sąjunga pavojingai priartėjo prie Rusijos sienų. Neūžauga diktatorius yra teisus, kad Maidano pergalė kelia grėsmę V.Putino imperijai – juk Ukrainai tapus Vakarų pasaulio dalimi, anksčiau ar vėliau Kremliaus režimas sugrius.
Jokios sienos ir muitai nesustabdys vakarietiško kultūros potvynio į korumpuotą iki kaulų smegenų Rusiją.
Maidane sutikau daugybę angliškai kalbančių žmonių, kurie atstovavo politinėms partijoms, nevyriausybiniams fondams, net kai kurioms Europos Sąjungos valstybėms.
Tačiau jūs teisūs smerkdami mane už tokias abejones. Bendravau su kovotojais, jų rėmėjais, savanoriais, komendantais, šimtinių vadais, medikais, dvasininkais, ginklininkais, todėl galiu drąsiai teigti – tų žmonių pasirinkimą ateiti į Nepriklausomybės aikštę nulėmė ne užsienis, o noras pasiekti Ukrainos nepriklausomybę.
Gal tie šimtai žmonių nuslėpė, kad į Maidaną atėjo dėl pinigų, vykdydami Briuselio ar Vašingtono sąmokslą? O gal tiesiog nesuprato, kad jais yra manipuliuojama? Gal revoliucijos lyderiai tik klusniai vykdė vakariečių nurodymus?
Visi šitie klausimai tampa absurdiškais, kai supranti, kad Maidanas neturėjo aiškių lyderių ir viso šito sudėtingo proceso organizatorių.
Partijų lyderiai, kurie pasirodydavo Nepriklausomybės aikštėje, Maidano veidais buvo tik žiniasklaidoje, bet ne realybėje. Tikrieji vėliavnešiai buvo vyrai, kurie vadovavo kovotojų šimtinėms, paramedikų komandoms, organizavo maisto, arbatos ir geriamo vandens tiekimą, projektavo barikadas, koordinavo Maidano apsaugą, ginklavo sukilėlius.
Šitų lyderių sąveika buvo puiki ne dėl to, kad seifuose laikė iš anksto paruoštus planus ir direktyvas – Maidanas buvo puikiai veikianti organizacija, nes tie žmonės atsisakė asmeninių ambicijų ir galvojo tik apie tai, kaip kartu pasiekti pergalę.
Tai buvo jaunoji ukrainiečių karta, kuri užaugo tarp neremontuotų sovietinių daugiabučių, nykiuose kiemuose, kur švilpavo žvarbi neteisybė. Vaikystėje jie matė korumpuotų valdininkų atžalas, kurioms mokytojai atleisdavo viską. Vėliau matė perkamus milicininkus, perkamus universitetų diplomus, nusiperkamas darbo vietas valstybės institucijose. Matė, kaip korumpuoti pareigūnai pusvelčiui išparduoda Ukrainos turtą.
Po Krymo aneksijos ir Rusijos sukelto karo Donbase jau sunku suprasti, bet triuškinanti maidancų energija buvo nukreipta ne prieš Kremlių ar rusiškumą. Jie taikėsi į riebius apsivogusių janukovyčių pagurklius.
Susipažinęs su „Pravyj Sektor“ ir „Spilna Sprava“ vaikinais, kurie mėnesių mėnesius šildėsi prie svylančių padangų, buvau sužavėtas. Tie jaunuoliai buvo ne futbolo chuliganai ar fašistai, kaip juos bandė pavaizduoti Rusijos žiniasklaida.
Tai buvo išsilavinę jauni žmonės, kurie dažniausiai norėdavo kalbėti ne apie „Berkut“ gumines kulkas, bet apie Ukrainos istoriją. Nors jų valstybę išties galima pavadinti posovietine, tačiau tie Maidano kovotojai buvo tokie patys vakariečiai kaip ir mes.
Tai buvo išsilavinę jauni žmonės, kurie dažniausiai norėdavo kalbėti ne apie „Berkut“ gumines kulkas, bet apie Ukrainos istoriją.
Pamenu savo bendraamžį Vovą, kuris priklausė šimtinei, saugančiai barikadas Hruševskio gatvėje.
Vieną naktį nusivedė mane į priešakines linijas ir pirštu parodė į apledijusius sudegusio automobilio griaučius. Sakė, kad šitoje vietoje per vieną mūšį stovėjo jis ir bičiulis gatvės muzikantas, kurį nušovė snaiperis.
Spaudė 25 laipsnių šaltis, tačiau vieną po kitos pešdami cigaretes dvi valandas kalbėjome apie Ukrainos istoriją ir santykius su Rusija. Labai gerai prisimenu Vovos frazę: aš nesu prieš Rusiją ar rusus, tiesiog, aš nenoriu būti rusas.
Ir dauguma barikadų sargų buvo tokie kaip Vova. Ukrainiečiai, norintys būti ukrainiečiais - Ukrainos šeimininkais.
Tie vaikinai buvo tarsi ant liepsnojančių barikadų tupintys paukščiai, kurie pakilo iš sovietinių narvų tam, kad praneštų apie artėjantį ukrainiečių pavasarį.
