Paversti žmogų skaičiumi yra šiuolaikinio politinio mąstymo norma. Tačiau problema ta, kad skaičius paliekamas toks, koks yra. Skaičiais galime tik konstatuoti – pensininkai balsuoja už vieną, jaunimas palaiko kitą partiją, moterys uždirba mažiau, vaikai rūko vis daugiau ar pan.
Toks politinis mokslas nesuteikia pagrindų įvertinti, kas šiuose faktuose yra blogo ar gero. O juk tikroji politinė filosofija siekia ne tik atrasti šių reiškinių vertinimą, bet ir geriausią būdą jiems įprasminti. Visuomenės gyvenimo faktai tėra medžiaga, kuriai tikras politikos filosofas siekia surasti geriausią formą. Politikos filosofas (o ne mokslininkas) pradeda ne nuo skaičių, o nuo politinės patirties – jam akivaizdu, kad vykstantys dalykai yra žalingi ir todėl reikia rasti jiems tinkamą sprendimą.
Demokratinė santvarka arba politinė forma, kurioje dabar gyvename, kaip ir bet kokia kita, turi savo privalumus ir trūkumus. Jie yra atskleidžiami tik politikos filosofijos ribose.
Todėl Lefortas nuolat įspėdavo nepamiršti politikos filosofijos ir nepasiduoti konformizmui, kuriuo seka šiuolaikinis politikos mokslas.
Tai reikia daryti ne tam, kad abejotume pačia demokratine santvarka, bet priešingai, kad išvengtume grėsmės vėl tapti totalitaristinio rėžimo dalimi.
Filosofiškai žvelgdami į demokratiją, matome, kad ji yra ydinga: pirmiausia ji neturi tvirto bei nekintamo pagrindo. Niekada nežinome, kas ateis į valdžią po metų, niekada nežinome, ką nuspręs išrinkti valdantieji, kokias koalicijas sudarys ar kokius atstovus iškels.
Demokratija yra istoriška ir nuolatos kintanti, todėl negali turėti aiškaus tikslo ar projekto. Nuolatos matome, kaip po rinkimų nutrūksta seniai pradėti projektai, keičiasi strategijos, vyksta nuolatinės „reformos“. Be to, demokratijoje valdžia neturi kūno.
Imperatoriaus, monarcho kūną išstumia biurokratiniai mechanizmai, tušti mandatai, atstovai. Todėl dažnai sunku suprasti – kas padarė nusižengimą? Kas atsakingas už politines klaidas? Demokratijoje valdžia yra „tuščia vieta“, neturinti jokio atsakingo kūno.
Imperatoriaus, monarcho kūną išstumia biurokratiniai mechanizmai, tušti mandatai, atstovai. Todėl dažnai sunku suprasti – kas padarė nusižengimą? Kas atsakingas už politines klaidas? Demokratijoje valdžia yra „tuščia vieta“, neturinti jokio atsakingo kūno.
Lefortas įspėja – dėl šių dalykų demokratinėse visuomenėse gali kilti totalitaristiniai sentimentai. Žmonės gali išsiilgti garantuoto tikrumo, visos valstybės projekto ir tvirto ideologinio pagrindo.
Pažiūrėjus į už lango vykstančią popierizmo košę, gali pasidaryti nebeaišku, kam apskritai reikalinga tokia valdžia? Ar nebūtų geriau, jei ateitų vienas valdantysis ir sustatytų viską į vietas? Pasakytų, kur mes visi judame ir ką mums reikia daryti? Jo žodis būtų tikrasis žinojimas, tikrasis įstatymas ir tikroji galia. Be to, jis turėtų kūną, kuriuo galėtume gėrėtis, džiaugtis, pasikabinti jo portretą savo miegamuosiuose ir žinoti, kad kitą rytą atsikelsime tokioje pat valstybėje, kokioje užmigome.
Žinoma, tokie sentimentai veda ne kitur, o į masinio naikinimo mašinas, kuriomis buvo nusėtas dvidešimtas amžius. Lietuvoje turime dar labai gyvą to atmintį ir geriau, nei kiti, suvokiame šių sentimentų grėsmę.
Trokštamas valdovo kūnas ne taip seniai buvo vos su trijų vyrų pagalba pastovintis Brežnevas, o tikrumo išsaugojimo priemonės – elektrošoko psichiatrinės ir tremtinių stovyklos. Jau nekalbant apie genocido iškrypimus.
Tačiau įsiklausant į Leforto žodžius, reikia išmokti pamoką – nebūkime naivūs, neapsimeskime, kad šiuolaikinėje demokratijoje išvarėme bet kokius totalitarizmo likučius. Visada yra žmonių, kurie laukia progos išnaudoti demokratijos silpnybes, žmonių sentimentus tikrumui ir sukurti dar vieną žinojimo-galios-įstatymo drakoną. Nereikia pamiršti, kad Hitleris į valdžią atėjo visiškai demokratiniu būdu.
Mokykliniuose vadovėliuose rašoma, kad mūsų santvarkai pagrindus padėjo Didžioji Prancūzijos Revoliucija – neva jos metu iš valdžios buvo išvarytas karaliaus demonas, jo kūnas buvo sunaikintas ir sugriauta religinė-monarchinė valdžios struktūra.
Monarchijos sąlygomis, karaliaus asmenyje susijungia žmogaus galia ir Dievo galia – karaliaus nurodymai yra tarsi Dievo meilės išraiška ir kiekvienas jo veiksmas yra lydimas apvaizdos.
Monarchijos sąlygomis, karaliaus asmenyje susijungia žmogaus galia ir Dievo galia – karaliaus nurodymai yra tarsi Dievo meilės išraiška ir kiekvienas jo veiksmas yra lydimas apvaizdos. Nukirtus karaliui galvą turėjo paaiškėti, kad Dievas nesaugo nei jo, nei šventos monarchijos.
Anot Leforto, tai dar viena migdanti dogma. Karaliaus, kaip tikrumo, pastovumo, kūniškumo idėja ir troškimas išliko ir ko gero visada išliks demokratinėse valstybėse. Tai kelia didelį pavojų – istorija rodo, kad Didžiajai Revoliucijai būtą daugybės totalitaristinių kontrrevoliucijų.
Tai realus pavojus, kurio reikia paisyti ir kurį turi atskleisti politinė filosofija, svarstanti politinio gyvenimo formą. Toks yra tikrosios politinės filosofijos uždavinys.
O jeigu žiūrėsime tik į skaičius, kaip liepia daryti šiuolaikinė paradigma, ir neįvertinsime demokratijoje užkoduotos totalitaristinių sentimentų grėsmės, greitai vėl prieš klasę didžiuosimės, kad giminaitis atsiuntė trintuką iš Amerikos ir nežinosime, kur vieną naktį pradingo seneliai.
