Buvęs Jugoslavijos lyderis Slobodanas Miloševičius savo paskutiniuosius penkerius gyvenimo metus praleido Hagos karo nusikaltimų tribunolo kalėjime. Vokietijos Demokratinės Respublikos Komunistų partijos sekretorius Erichas Honeckeris griuvus Berlyno sienai pabėgo į Maskvą, o vėliau į Čilę. Masinių protestų iš posto nuverstas dvidešimtį metų Filipinus valdęs diktatorius Ferdinandas Marcosas patogiai įsikūrė Havajuose. Vos 25-erių sulaukęs ir karinį perversmą Siera Leonėje įvykdęs bei šalį bemaž ketverius metus valdęs Valentine'as Strasseris po nuvertimo iš posto 1996-aisiais tapo Anglijos Varviko universiteto teisės studentu. Šiemet, po ilgų metų tremtyje Prancūzijoje, į tėvynę sugrįžo buvęs Haičio diktatorius Jeanas-Claude'as Duvalier.
„Jazminų revoliucijos“ iš sosto nušluotas Tuniso lyderis Zine El Abidine Ben Ali, kaip spėjama, su maždaug pusantros tonos aukso kroviniu pabėgo į Saudo Arabiją. Virš ilgamečio Egipto vadovo Hosni Mubarako, kaltinamo protestuotojų žudynėmis ir korupcija, galvos pakibusi mirties bausmė. Libijos sukilėliams skaičiuojant paskutiniąsias Muamaro Kadhafi režimo sekundes, pradėjo spręstis ir šio, per keturis dešimtmečius šalį valdžiusio, diktatoriaus likimas. Politikos apžvalgininkai ir teisininkai įsitikinę: kitaip nei daugelis diktatorių, kitų alternatyvų nei slėptis arba būti nužudytas, M.Kadhafi faktiškai neturi.
Išeitis – tremtis
Istoriškai susiklostė, kad iš posto nuversti diktatoriai savo ar ne savo noru pabėga į užsienio valstybę, sutinkančią garantuoti jiems saugų prieglobstį. Dažniausiai pabėgimas tampa įmanomas po to, kai supratęs, kad nebeišlaikys šalies kontrolės savo rankose, jos lyderis sutinka užbaigti valstybę siaubiančius neramumus. Šios praktikos šaknys siekia dar antikos laikus. Antai iš posto Atėnuose nuverstas graikų tironas Peisistratas buvo ištremtas į šiaurinę Graikijos dalį. Čia jis subūrė kariuomenę ir dar sykį užkariavo miestą. Viduramžiais škotų monarchai dažnai būdavo ištremiami į Prancūziją.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Protestai Tunise |
Šalis, į kurią buvęs diktatorius nusprendžia pasitraukti, dažnai priklauso nuo jo asmeninių santykių su tos šalies lyderiais. Kartais – ir nuo praeityje padarytų paslaugų. Leidimas įvairiais nusikaltimais – pradedant civilių žudymu ir baigiant korupcija – įtariamiems diktatoriams tyliai sprukti iš šalies, turi savo logiką. „Jei akivaizdu, kad ilgametis valstybės vadovas neturi galimybės iš jos pabėgti, suvokiama, kad vienintelė jo alternatyva – kovoti iki galo, – „15min“ aiškino politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Kęstutis Girnius. – Tuomet kyla klausimas: ar verta, kad kovose žūtų dar 500 žmonių vien tam, kad galėtum nubausti vieną diktatorių? Todėl kartais tikima, kad geresnė alternatyva – suteikti prieglobstį nuverstam lyderiui ir taip nutraukti kruvinas kovas bei užkirsti kelią daugiau aukų.“
Panašiai mano ir dienraščio „The Washington Post“ žurnalistas Jacksonas Diehlas, analizavęs ne vieno diktatoriaus likimą: valstybės piliečiai daugiausiai laimi tada, kai nuverstas tironas iš gimtinės išnyksta tyliai ir be smurto. Savo mąstymui pagrįsti, žurnalistas kaip pavyzdį pateikia Iraką. Pernelyg greitas ir prastai vykdytas S.Husseino teismas bei po jo sekusi egzekucija, prisidėjo prie šalyje kilusio atskirų grupių karo. J.Diehlo įsitikinimu, pirmiau nei mąstyti apie tai, kaip nubausti M.Kadhafi, Libijos sukilėliai turėtų pasirūpinti stabilumo užtikrinimu šalyje.
Viltis – Teismas
Saugaus prieglobsčio užtikrinimas tam tikru metu visgi negarantuoja ateities be atsakomybės už savo ankstesnius veiksmus. Antai po to, kai Liberijos prezidentas Charlesas Tayloras 2003 metais buvo priverstas atsisakyti posto, Nigerija pajuto regioninę atsakomybę jį priimti pas save. Tačiau po kurio laiko Siera Leonei kreipusis dėl Ch.Tayloro ekstradicijos, Nigerija šį prašymą patenkino. Buvusiam Liberijos diktatoriui pateikta 11 kaltinimų karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmogiškumui, nors pats jis šiuos kaltinimus neigia.
Nemažai vilčių siejama su 1998 metais įsteigtu Tarptautiniu baudžiamuoju teismu (TBT). Tikimasi, kad ilgos, visus žemynus aprėpiančios jo rankos lems, kad pasakojimai apie susikompromitavusius diktatorius, besimėgaujančius pensija prabangiose vilose ir saulėje, pamažu tamps istorija. „Pagrindinė TBT funkcija – taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, įvykdžiusiems sunkiausius tarptautinius Teismo Statute nurodytus nusikaltimus, tokius kaip genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai bei agresija, – „15min“ aiškino tarptautinės teisės ekspertė, TSPMI dėstytoja Erika Leonaitė. – Numatyta, kad bylas dėl agresijos Teismas nagrinės nuo 2017-ųjų“.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Protestai Egipte |
Pasak jos, sprendimą pradėti nusikaltimo tyrimą šioje institucijoje priima Teismo prokuroras, gavęs kreipimąsi iš TBT Statuto šalimi esančios valstybės, Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos arba savo iniciatyva. „Tačiau TBT galios nėra neribotos, nes jis gali nagrinėti bylą tik su sąlyga, kad nusikaltimas buvo įvykdytas Teismo Statutą ratifikavusioje valstybėje arba nusikaltimu įtariamas asmuo yra Statutą ratifikavusios valstybė pilietis, – aiškino ekspertė. – Nors šiai dienai Teismo Statutą yra ratifikavusios 116 valstybių, tarp jų nėra Baltarusijos, Izraelio, JAV, Kinijos, Kubos, Libijos, Rusijos, Sudano ar Šiaurės Korėjos. Tai reiškia, kad šiose valstybėse įvykdytų nusikaltimų tyrimas Teisme galėtų būti atliekamas tik jei to paprašytų JT Saugumo Taryba.“
Nenoras bendradarbiauti
E.Leonaitė atkreipė dėmesį, kad po Saugumo Tarybos kreipimosi TBT pradėtas nusikaltimų, įvykdytų Sudane bei Libijoje, tyrimas. Valstybėms-Statuto šalims Teismo prašymai dėl asmenų suėmimo ir perdavimo Teismui, informacijos teikimo ir pan. yra privalomi. Su kitomis šalimis gali būti sudaromi susitarimai dėl bendradarbiavimo.
Tačiau TBT yra gan nauja institucija. Pirmasis arešto orderis išduotas 2006-aisiais, todėl šiandien iki galo išnagrinėtų bylų dar nėra, keturios bylos yra teisminio nagrinėjimo, dar septynios – ikiteisminio tyrimo stadijoje. Didžiausia kliūtis, su kuria susiduria TBT, yra valstybių, ypač neratifikavusių Teismo Statuto, nenoras bendradarbiauti.
„Pavyzdžiui, du arešto orderius Sudano prezidentui Omarui al-Bashirui, kaltinamam genocidu, nusikaltimais žmogiškumui bei karo nusikaltimais, priešiškai sutiko ne tik Sudano vyriausybė, bet ir Afrikos Sąjunga, Arabų Lyga, Rusija bei Kinija, – aiškino tarptautinės teisės ekspertė. – Afrikos Sąjunga taip pat yra paraginusi savo nares nevykdyti M.Kadhafi išduoto arešto orderio. Atsižvelgiant į tai, reali diktatorių ir kitų aukštas pareigas einančių/ėjusių asmenų atsakomybė didžiąja dalimi priklauso nuo valstybių politinės valios ir pasirengimo bendradarbiauti su TBT. Nors yra galimybė taikyti sankcijas valstybėms, nevykdančioms pareigos bendradarbiauti su Teismu, tarptautinė bendruomenė nėra sukūrusi universalių ir neabejotinai efektyvių mechanizmų, galinčių priversti valstybes atlikti vienus ar kitus veiksmus.“
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Libijoje švenčiamas sukilėlių įsiveržimas į Tripolį |
Pasirinkimo neturi
Visgi, kai kurių ekspertų įsitikinimu, būtent TBT, išdavęs M.Kadhafi arešto orderį, atėmė iš buvusio Libijos diktatoriaus paskutinę galimybę iš balos išlipti beveik sausam.
„M.Kadhafi pasirinkimų dėl savo ateities faktiškai neturi. Realiausios dvi galimybės: likęs Libijoje jis slapstosi arba mėgina suorganizuoti pasipriešinimą sukilėliams ir atgauti valdžią, – kalbėjo K.Girnius. – Tačiau ir pasipriešinimo galimybė jau greičiausiai išseko. Net jei netikėtai atsirastų valstybė, kuri sutiktų jį priglausti, vargu ar jis iki tos valstybės sugebėtų nusigauti išvengdamas arešto tarpinėse šalyse. Dauguma Libijos kaimynių M.Kadhafi laiko įtariamu karo nusikaltėliu, kurį reikia pristatyti TBT.“
Alžyrui pareiškus, kad šalis net nesvarsto galimybės priglausti buvusio Libijos lyderio, tai padaryti galinčių šalių faktiškai nebeliko. K.Girniaus nuomone, ištiesti ranką M.Kadhafi ryžtis galėtų nebent Venesuela, Pietų Afrikos Respublika (PAR) arba kuri nors kita Afrikos valstybė. „PAR labai nepatenkinta NATO puolimais Libijoje ir kaltina Aljansą pažeidus Jungtinių Tautų rezoliuciją, leidžiančią apsaugoti civilius gyventojus, bet ne nuversti valdžią, – aiškino TSPMI dėstytojas. – Tuo tarpu Venesuelos lyderis Hugo Chavezas kiekviena proga stengiasi parodyti špygą Amerikai. Visgi galimybė pasiekti kurią nors iš šių valstybių M.Kadhafi beveik neegzistuoja.“
Politologas taip pat įsitikinęs, kad šio diktatoriaus laukia Osamos bin Ladeno likimas – jis bus nukautas, o ne suimtas. „Jei M.Kadhafi ieškos Libijos sukilėliai, jie neskubės jo suimti. Jiems veikiau bus geriau jį nukauti, nei sulaikyti“, – įsitikinęs K.Girnius.
Nepavyko pabėgti
*Buvęs Panamos lyderis Manuelis Noriega Paryžiuje atlieka septynerių metų kalėjimo bausmę už pinigų plovimą.
*Buvęs Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius 2006-aisiais mirė Hagos karo nusikaltimų tribunolo kalėjime.
*Buvęs Liberijos prezidentas Samuelis Doe buvo nukankintas ir nužudytas per pilietinį karą.
*Buvusiam Irako diktatoriui Saddamui Husseinui 2006 metais įvykdyta mirties bausmė pakariant.
*Buvusiam Irano šachui Mohammadui Pahlavi pavyko pabėgti į Egiptą, tačiau čia jis netrukus mirė.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Muamaras Kadhafi |
Muamaro Kadhafi likimas
*Alžyras, iki šiol laikytas didžiausia M.Kadhafi viltimi, pareiškė nesvarstąs galimybės suteikti prieglobsčio buvusiam kaimyninės šalies vadovui.
*Prieš keletą mėnesių skelbta, esą Libijos diktatoriui prieglobstį siūlė Uganda. Tiesa, šios Afrikos valstybės atstovas pasirodžiusius gandus paneigė.
*Anot kai kurių tarptautinių santykių ekspertų, prieglobstį M.Kadhafi gali pasiūlyti Zimbabvė, priklausanti nuo Libijos tiekiamos naftos.
*Neatmetama galimybė, kad M.Kadhafi gali pasisiūlyti priglausti ir Venesuela ar Pietų Afrikos Respublika.
*Visgi šiuo metu realiausia laikoma M.Kadhafi perspektyva – slapstymasis šalies viduje arba žūtis nuo sukilėlių rankos.
