Vieni iki šiol visa esybe nekenčia jos už tai, kad ji gyveno prabangiai. Tvirtinama, kad Imelda turėjo kelis tūkstančius brangakmeniais puoštų batelių porų ir mėgo tualetinį popierių, pagamintą iš plonyčio šilko. Kiti žavisi jos manieromis, rafinuotumu ir grožiu. Lenta.ru paskaičiavo, kur dingo iš vargingos šalies biudžeto pagrobti milijardai dolerių.
Pabėgėliai atvyko
„Tada atrodė, kad jie su savimi išsigabeno beveik visą Filipinų biudžetą. Nuo į valdžią atėjusios opozicijos ir įsiutusios minios pabėgusi Marcosų šeima į aviacijos bazę Havajuose atskrido privačiu lėktuvu su įspūdingu kiekiu bagažo: 23 medinės skrynios, iki viršaus prikimštos brangių daiktų, 12 didžiulių lagaminų ir krepšių, šimtai dėžučių su įvairiausių prabangių prekių ženklų rūbais, per 400 juvelyrinių dirbinių, tarp jų 70 porų brangakmeniais inkrustuotų marškinių sąsagų ir kūdikėlio Jėzaus statulėlė iš dramblio kaulo, papuošta briliantų vėriniu ir sidabro mantija. Vienoje dėžėje buvo pirmosios ponios Imeldos dovana vyrui: 24 aukso luitai, ant kiekvieno iš jų puikavosi jautrus užrašas „Mano vyrui 24-ųjų vestuvių metinių proga“, – prisimena amerikiečių muitininkas, kartu su kolegomis pasitikęs buvusio Filipinų prezidento šeimą.
Prireikė net 23 lapų aprašyti viską, ką iš gimtinės 1986 metais sprukdamas išsivežė nuverstas diktatorius Ferdinandas Marcosas ir jo žmona Imelda. Tada tai atrodė sunkiai įtikima, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šios vertybės – tai viso labo tik viena šeši šimtai penkiasdešimtoji dalis turto, priklausiusio porai.
Su savimi Marcosai taip pat turėjo grynųjų pinigų smulkioms išlaidoms – 27 milijonus Filipinų pesų, kurie pagal tuometinį kursą buvo verti 15 milijonų JAV dolerių. Beveik pusė Filipinų gyventojų tuo metu turėjo verstis už mažiau nei du dolerius per dieną.
Diktatoriaus kasdienybė
Ferdinando ir jo Imeldos meilės santykiai vystėsi žaibiškai: skurde užaugusi „Mis Filipinai“ ir turtingų tėvų sūnus įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio ir jau po 11 dienų susituokė. „Ši moteris man padėjo pasiekti visko, apie ką tik galėjau svajoti“, – paprastai kalbėdavo Ferdinandas.
Imelda viena iš pirmųjų palaikė jo sprendimą mestis į didžiąją politiką. 1965-aisiais, pažadėjęs filipiniečiams aktyviai kovoti su korupcija, jis tapo prezidentu. Faktiškai suėmęs į savo rankas absoliučios valdžios vadeles jis netrukus pradėjo pildyti savo kišenes. Turėdamas teisininko išsilavinimą, Ferdinandas veikė atsargiai: visos jam priklausiusios kompanijos buvo įformintos statytinių vardais.
Įsismaginęs prezidentas ėmė savintis ne tik grynuosius pinigus, bet ir ištisas kompanijas. Kartais naudoti ir niekšiški metodai. Pavyzdžiui, kai Marcosas užsinorėjo kompanijos MERALCO, kuri priklausė vienam iš turtingiausių šalies žmonių Eugenio Lopezui, jo sūnus buvo areštuotas ir apkaltintas rengęs pasikėsinimą į prezidentą. Vaikinui geriausiu atveju grėsė keli dešimtmečiai už grotų, o blogiausiu – mirties bausmė.
Marcosas verslininkui kilniaširdiškai pasiūlė sandorį: mainais į kaltinimų sūnui panaikinimą parduoti kelis šimtus milijonų dolerių vertą kompaniją už kelis šimtus. Į Jungtines Valstijas pasitraukęs verslininkas buvo priverstas sutikti su padiktuotomis sąlygomis, tačiau Marcosas sulaužė duotą žodį – Eugenio Lopezo sūnus liko už grotų. Tiesa, po ketverių metų Eugenio Lopezui jaunesniajam pavyko pasprukti iš labiausiai saugomo kalėjimo ir išvykti į JAV.
Marcosas savinosi ir iš Japonijos gaunamas reparacijas, ir ekonominės JAV pagalbos lėšas, o taip pat nesivaržydamas naudojosi tarptautinių bankų kreditais, skiriamais jo šaliai. Pinigų jo kišenėse nusėsdavo tiek daug, kad jis pats nebežinojo, ką su jais daryti, tačiau jau nebegalėjo sustoti ir vogė vis daugiau.
Vagysčių schema buvo ištobulinta iki smulkmenų: kiekvieną savaitę bankų darbuotojai į prezidento rūmus atveždavo maišus su grynaisiais pinigais, kurie vėliau būdavo pervedami į ofšorines kompanijas. Vien Šveicarijoje prezidentas turėjo 69 sąskaitas. Kiek pastatų ir butų Marcosai turėjo visame pasaulyje, sunku suskaičiuoti. Gali būti, kad ir jie patys nebeprisiminė, kokį nekilnojamąjį turtą valdė. Vien tik Manhatane jiems priklausė keturi dangoraižiai. Ką jau kalbėti apie dešimtis asmeninių lėktuvų, sraigtasparnių, mersedesų ir kitas prabangą simbolizuojančias transporto priemones.
Be viso kito, Marcosų šeima dievino meno kūrinius. Jų kolekcijoje buvo dešimtys Michelangelo, Francisco Goya, Claude'o Monet, Édouard'o Manet, Georges'o Braque'o, Camille'io Pissarro ir daugelio kitų pasaulinio garso dailininkų šedevrų. Tuo metu, kai valstybės vadovas laužė galvą, kur rasti papildomų pajamų šaltinių, jo žmona Imelda buvo susirūpinusi, kur išleisti nesuskaičiuojamus pinigus.
Pirmosios ponios užmojai
„Mūsų šeimai priklauso Filipinai“, – mėgdavo girtis ji. Apie Imeldos švaistūniškumą buvo kuriamos legendos, dabar jau sunku atskirti, kur tiesa, o kur išmonė. Pavyzdžiui, filipiniečiai vienas kitam pasakodavo, kad pirmoji ponia nesinaudos tualetiniu popieriumi, jeigu jo ritinėlio kaina mažesnė nei kelios dešimtys dolerių. Toks popierius būdavo gaminamas Tailande iš plonyčio šilko ir ištapomas rankomis. Viskas, kas supo Imeldą, turėjo būti persunkta prabanga.
1983-iaisiais ji vos per dvi dienas Niujorko parduotuvėse išleido 5 milijonus dolerių. „Aš pavargau klausytis priekaištų: čia milijonas, ten milijonas (…) Pagalvok, milijonas! Koks smulkmeniškumas!“ – gynėsi pirmoji ponia.
Ji iš tiesų mokėjo gyventi gražiai. Prisimenama istorija, kaip Imelda įsakė atvežti smėlio iš Australijos į vieno naujo Filipinų kurorto paplūdimį. Kiek tai kainavo šalies biudžetui, buvo nutylėta.
Daugiausia pasakojimų susiję su Imeldos Marcos pomėgiu gražiems bateliams. Derėtų prisiminti, kad tuo metu 40 procentų filipiniečių vaikščiodavo basi, tačiau pirmoji ponia turėjo per tris tūkstančius porų. Kai sutuoktiniai pabėgo į JAV, jų rūmuose liko maždaug trečdalis šios avalynės kolekcijos. Vėliau filipiniečiai atidarė batų muziejų, kuriame galima pamatyti įvairiausius auksu ir brangakmeniais išpuoštus Imeldos Marcos batelius.
Dar viena diktatoriaus žmonos aistra buvo papuošalai. Mėgstamiausiu iš jų buvo 25 perlais papuošta ir deimantais įrėminta tiara, kažkada priklausiusi paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II šeimai, atsiėjusi Imeldai 4 milijonus dolerių. Kaip vėliau rašė vietiniai laikraščiai, pardavus vieną tokią brangenybę būtų galima apmokėti 4 tūkstančių Filipinų jaunuolių mokslus universitete.
Prezidento sutuoktinė kelis kartus per savaitę rengdavo ištaigingus vakarėlius, kuriuose Filipinų aukštuomenės damos demonstruodavo savo apdarus. Pasak vietinių dizainerių, jie visą laiką būdavo užversti darbu ir vos spėdavo siūti naujas sukneles. Pati Imelda kas savaitę rūbams išleisdavo šimtus tūkstančių dolerių, sukneles, palaidines ir kostiumėlius jai lėktuvais gabendavo iš Prancūzijos ir Italijos. Ji ir pati dažnai skrisdavo į Europą apsipirkti.
Patekti į Marcosų šeimos vakarėlį svajodavo kiekvienas aukštas pareigas einantis Filipinų valdininkas. Tų, kas pasilikdavo nakvoti prezidento rūmuose, laukdavo prabangiai įrengti svečių miegamieji su brangiais baldais.
Išties karališką užmojį pirmoji ponia pademonstravo per savo jauniausios dukters vestuves. Specialiai šiai ceremonijai buvo pastatytas viešbutis ir nutiestas nusileidimo takas, suremontuoti dešimtys namų, pro kuriuos turėjo važiuoti jaunavedžių kortežas. Austrijoje buvo užsakytos karietos, o žirgai atvežti iš Maroko.
Atpildas
Ferdinandas Marcosas valstybę valdė du dešimtmečius – nuo 1965-ųjų iki 1986-ųjų. 1972-aisiais, po konflikto su Kongresu ir politinėmis partijomis, jis Filipinuose paskelbė ypatingąją padėtį ir sustabdė konstitucijos galiojimą, paleido parlamentą, perėmė žiniasklaidos bei teismų kontrolę ir pradėjo opozicionierių medžioklę.
Per jo valdymo metus buvo suimta per 70 tūkst. kitaminčių – studentų, kultūros ir meno veikėjų, dėstytojų, politikų. Daugelis iš jų patyrė kankinimus ir prievartą. Per 3,2 tūkst. žmonių buvo nužudyta, šimtai iki šiol laikomi dingę be žinios.
1986 metais opozicija, padedama į jos pusę perėjusių kariuomenės dalinių, nuvertė Marcosą. Rūmus apsupusi įsiutusi minia buvo pasirengusi suplėšyti diktatorių ir jo šeimos narius į gabalus, bet jiems pavyko pabėgti į JAV.
Maniloje buvo įsteigtas antikorupcinis tribunolas. Buvusiam šalies vadovui ir jo bendrininkams buvo užvesta šimtai baudžiamųjų bylų. Tačiau eksprezidentą, kurio sąskaitose susikaupė pasakiškos sumos, pričiupti nebuvo lengva. Geriausi pasaulio advokatai ėmėsi ieškoti landų įstatymuose ir vilkinti teismo procesus Filipinuose ir užsienyje.
Daugelis kaltinimų tiesiog subyrėjo, kiti irgi niekaip nepaveikė buvusio diktatoriaus likimo. Pavyzdžiui, 1989 metais prisiekusieji Sietlo teisme nusprendė, kad prezidentinė pora 1981 metais dalyvavo sąmoksle nužudyti du opozicionierius. Teismas įpareigojo nužudytųjų šeimoms sumokėti 15,1 mln. dolerių kompensaciją, tačiau jokių pinigų artimieji iki šiol negavo.
1989 metais Ferdinandas Marcosas mirė Honolulu: 72 metų politikui sutriko inkstų veikla. Prieš pat mirtį jis sugalvojo gana romantišką savo milijardų kilmės paaiškinimą. „Aš radau Tomoyuki Yamashitos (Japonijos okupacinės kariuomenės Filipinuose vadas Antrojo pasaulinio karo metu) lobį“, – pareiškė buvęs diktatorius. Sklandė legenda, kad japonų generolas kažkokioje slaptoje oloje paslėpė neįkainojamus meno kūrinius ir aukso luitus. Po karo jam buvo įvykdyta mirties bausmė, o paslaptį apie nesuskaičiuojamus turtus jis nusinešė į kapą.
1991 metais tuometinė Filipinų prezidentė Corazon Aquino leido Imeldai Marcos grįžti į tėvynę. Tačiau čia ji netrukus atsidūrė ant teisiamųjų suolo. Elegantiškai braukdama skruostais tekančias ašaras Imelda verksmingai įtikinėjo prisiekusiuosius, kad ji tėra tik vargšė našlė, neturinti jokio supratimo, kuo užsiėmė jos vyras. Be to, pasak jos, nieko blogo jis nedarė, nes šalies vadovu tapo jau būdamas labai turtingu žmogumi.
Dalį milijonų valstybei pavyko atgauti
Imeldai buvo iškelta per šimtas bylų, daugelyje jų ji buvo kaltinama neteisėtu praturtėjimu, jos vyrui Ferdinandui Marcosui būnant valdžioje. 1993 metais teismas Maniloje diktatoriaus našlę pripažino kalta sukčiavus ir skyrė jai 18 metų kalėjimo. Buvusi pirmoji ponia pateikė apeliaciją ir po penkerių metų kaltinime buvo aptiktas kažkoks netikslumas, tad ji buvo visiškai išteisinta.
Iš teismo salės moteris išėjo išdidžiai pakelta galva, jos žvilgsnyje nebuvo įmanoma įžvelgti nė krislo atgailos. Po to ji net sugebėjo užsiimti politika. Ir gana sėkmingai: ji tris kartus buvo išrinkta į Atstovų rūmus ir iki šiol dirba parlamentare.
Beje, keliais atvejais Filipinų valstybei vis dėlto pavyko susigrąžinti kai ką iš to, ką sugebėjo pagrobti buvusi pirmoji šalies pora. 2004 metais per teismą pavyko atgauti 684 milijonus dolerių iš penkių banko sąskaitų Šveicarijoje. Valstybei taip pat atiteko pinigai, gauti pardavus dešimčių Marcosams priklausiusių kompanijų aktyvus, dešimtis namų, brangenybių ir paveikslų.
Nepaisant išteisinamojo nuosprendžio, Filipinuose mažai kas tiki velionio diktatoriaus ir jo žmonos nekaltumu. Filipiniečiai įsitikinę, kad sutuoktiniai išgrobstė šalies turto už maždaug 10 milijardų dolerių, kurie iki šiol saugomi įvairių pasaulio valstybių bankuose.
Organizacija „Transparency International“ 2004 metais Marcosą įvardijo kaip antrą pagal korupcijos mastą iš visų laikų lyderių – po Indonezijos diktatoriaus Suharto.
Atskiros istorijos vertas ir Ferdinando Marcoso palaikų likimas. Tik prabėgus ketveriems metams po jo mirties Havajuose tuometinis Filipinų prezidentas Fidelis Ramosas leido juos pargabenti į tėvynę.
Nuo 1993-iųjų iki 2016-ųjų buvusio diktatoriaus kūnas ilsėjosi specialioje kriptoje Filipinų Šiaurės Iloko provincijoje, kurioje buvo įrengta šaldymo įranga. Visą tą laiką našlė Imelda siekė, kad jos velionis vyras būtų palaidotas Didvyrių kapinėse sostinėje Maniloje, tačiau kiekvienąkart sulaukdavo milžiniško visuomenės, nepamiršusios visų diktatūros metais patirtų skriaudų, pasipriešinimo.
Vis dėlto 2016 metais, pritariant dabartiniam prezidentui Rodrigo Dutertei ir sulaukus teigiamo Aukščiausiojo teismo sprendimo, nepaisydami to, kad sprendimą dar buvo galima apskųsti, Ferdinando Marcoso artimieji karinių oro pajėgų sraigtasparniu pergabeno palaikus į Manilą ir privačios ceremonijos metu, vengiant didesnio viešumo, palaidojo greta iškiliausių Filipinų istorijos veikėjų. Protestuojančių opozicijos veikėjų teigimu, vagis ir buvo palaidotas kaip vagis.
-
Filipinų diktatorių Ferdinandą Marcosą leista palaidoti kaip didvyrį
-
Diktatorius Benito Mussolini dievino jaunas meilužes ir greitus automobilius
-
Nieko naujo: Basharas mokėsi iš tėvo Hafezo, žiauriai išžudžiusio tūkstančius sirų
-
Maršalas Mobutu su leopardo kailio kepure, pavogęs visą savo šalį
-
Pulkininko Muamaro Kadhafi nekaltos mergelės, auksas ir ginklai
