Informacija apie vis naujus teisinius procesus būdavo atmiešiama pranešimais apie jo sveikatos būklę. Čiliečiai lažindavosi, ar buvęs diktatorius išgyvens iki teismo ir atsakys už tūkstančių bendrapiliečių žūtį bei kančias. Net ir dabar, kaip rašo lenta.ru, nuo jo mirties prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, čiliečiai nėra abejingi Pinochetui: vieni jo aršiai nekenčia, kiti – nuoširdžiai juo didžiuojasi.
Politinis testamentas
Į buvusio diktatoriaus Augusto Pinocheto gimtadienį susirinko apie 200 draugų ir bendražygių. Po kurio laiko nuo šventės pradžios į salę neįgaliojo vežimėliu buvo įvežtas ne per daugiausiai jėgų turintis 91 metų senis. Nepaleisdamas mylimos žmonos Lucíos Hiriart rankos jis paslaptingai šypsojosi ir žvelgė kažkur į tolį. Ji perskaitė kreipimąsi, kuris buvo adresuotas ne tik susirinkusiesiems, bet ir visiems čiliečiams. Kaip netrukus paaiškėjo, tai buvo atsisveikinimas – prabėgus vos porai savaičių nuo šventės buvęs tironas mirė.
„Aš niekam nejaučiu pykčio (…). Socialistinio prezidento Salvadoro Allende režimo nuvertimas 1973 metais buvo neišvengiamas žingsnis, sustabdęs Čilės žlugimą ir pavertęs mūsų šalį pagrindine Lotynų Amerikos veikėja“, – buvo sakoma kreipimesi. Pinochetas taip pat pasmerkė savo šalininkų persekiojimą, pabrėždamas, kad „šių žmonių narsa ir ryžtas pavertę Čilę turtingiausia regiono šalimi“.
-
Dvigubas Fidelis: ką nuo savo tautos slėpė komandantė
-
Elegantiškas rasistas: diktatorius Rafaelis Trujillo mėgo apkūnias mulates, kaklaraiščius ir ginklus
-
Albanijos stalinas: diktatorius E.Hoxha tupėjo ant raudono unitazo ir visą šalį vertė statyti bunkerius
-
Juodasis fiureris valgydavo savo priešų smegenis
Vis dėlto šiame kreipimesi tikėtasi išgirsti kažką panašaus į atgailą. Iš dalies taip ir įvyko: buvęs diktatorius pareiškė, kad prisiima visą politinę atsakomybę už tai, kas vyko šalyje jo valdymo metais, tačiau čia pat pridūrė, kad tikisi, jog „istorija objektyviai įvertins mūsų darbą, kai nurims visos politinės aistros“. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad ainiai išteisins jį ir pripažins jo, kaip valstybės veikėjo, nuopelnus. Vietoje to diktatoriui buvo pareikšta 140 ieškinių dėl nužudymų, kalinių kankinimų, finansinių aferų, korupcijos ir prekybos narkotikais.
Jo valdymo metai lieka apipinti gandais ir sukelia daugybę ginčų. Pinocheto gerbėjai įsitikinę, kad jis sugebėjo išgelbėti tautą, pademonstravęs, kad šalies modernizavimas įmanomas net ir vykdant autoritarinę politiką. Diktatoriaus priešininkai tvirtina, kad neigiamos jo valdymo pasekmės juntamos ir dabar.
Niekas neneigia, kad tironas vykdė ekonomines reformas ir jo valdymo metais šalies ekonomika net augo. Tačiau šių rezultatų kaina itin didelė: Pinocheto režimo laikotarpiu buvo nužudyta ir be žinios dingo per 3 tūkstančiai žmonių, dar 30 tūkstančių patyrė kankinimų. Emigracijoje gyvena per milijonas čiliečių.
Konservatyvaus diktatoriaus portretas
Pinocheto biografai jį apibūdina kaip vieną konservatyviausių savo laikotarpio žmonių. Nepriekaištingai apsirengęs, užsisagstęs visas sagas, jis griežtai laikėsi dienos režimo, negėrė, nerūkė, nemėgo žiūrėti televizoriaus. Derantis dėl interviu jis iškeldavo sąlygą, kad jį kalbinsiantis žurnalistas vyras turėtų būti tvarkingai apsirengęs ir kruopščiai nusiskutęs. Labiau už viską diktatorius negalėjo pakęsti auskarų vyrų ausyse. Pats jis atrodė maždaug taip: mažos akys, šaltas ir tyrinėjantis žvilgsnis, siauros tvirtai suspaustos lūpos, reti priglostyti plaukai.
Būsimasis Čilės tironas 1915 metais gimė muitinės valdininko ir namų šeimininkės šeimoje. Jis buvo vyriausias iš šešių poros vaikų. Augusto tėvai patys buvo tikintys ir įskiepijo meilės katalikų bažnyčiai jausmą savo sūnui.
Būsimasis diktatorius nuo mažumės buvo gabus mokslams. Jis daug skaitė ir klausė muzikos, vėliau parašė ne vieną mokslinį darbą geografijos, geopolitikos ir karo istorijos temomis. Fiziškai berniukas buvo gana silpnas, nepasižymėjo jėga, drąsa ir tvirta sveikata. Tačiau jis su dideliu užsispyrimu lankė plaukimo ir bokso treniruotes. Jau tada jis suvokė, kad jeigu nori ko nors pasiekti, reikia eiti į kariuomenę. Ten jis ėmė kopti karjeros laiptais ir galiausiai tapo vienu iš artimiausių prezidento socialisto Salvadoro Allende aplinkos žmonių.
Pinocheto vaikystė prabėgo Didžiosios depresijos laikotarpiu, tad jis ne iš nuogirdų žinojo, kas yra ekonomikos žlugimas. Būtent dėl to jam nepatiko Allende vykdoma ekonominė politika. 1973 metais infliacija Čilėje viršijo 600 procentų. Mėgindama taupyti vyriausybė karštligiškai mažino atlyginimams ir socialinėms išmokoms skiriamas lėšas. Galiausiai masinių streikų apimtą valstybę ištiko techninis defoltas.
Ekonomikos stebuklas tūkstančių gyvybių kaina
Mėgindamas apsidrausti nuo to, kad kariuomenė gali imtis antivyriausybinių veiksmų, Allende didelį autoritetą tarp kariškių turintį Pinochetą paskyrė Čilės kariuomenės vyriausiuoju vadu. Patikinęs prezidentą savo ištikimybe generolas jau greičiau nei po trijų savaičių surengė pučą.
Perversmas į šalies istoriją įrašytas kaip vienas iš baisiausių ir pareikalavusių daugiausiai kraujo. Prezidento rūmai La Moneda buvo paimti šturmu. Nenorėdamas pasiduoti išdavikams Allende nusižudė. Buvo nužudyta 2,2 tūkstančio prezidento šalininkų ir atsitiktinių praeivių, savo nelaimei atsidūrusių netinkamoje vietoje netinkamu metu. Daugelis iš jų – itin žiauriai.
Valdžia atsidūrė karinės chuntos rankose, tačiau jau kitais metais aukščiausiuoju nacijos lyderiu, o po to prezidentu tapo Augusto Pinochetas.
Visų pirma jis ėmėsi reformuoti ekonomiką: liberalizuotos kainos, panaikinti verslo apribojimai, įvykdyta privatizacija, sukurta kaupiamoji pensijų sistema. Į šalį plūstelėjo užsienio investicijos, atsinaujino bendradarbiavimas su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis. Valstybės ekonomika ėmė augti dideliu tempu.
Net aršiausi Pinocheto kritikai neneigia jo nuopelnų kuriant Čilės „ekonomikos stebuklą“: diktatorius įveikė valstybės biudžeto deficitą ir likvidavo juodąją rinką, klestėjusią Salvadoro Allende valdymo metais.
Be to, 1978 metais Čilėje buvo priimtas politinės amnestijos įstatymas, pristabdęs represijas. Prasidėjo dialogas su opozicija, kuris nenutrūko ir po to, kai prokomunistinio judėjimo smogikai surengė pasikėsinimą į diktatorių. Kita vertus, tirono nuopelnų nederėtų pervertinti: kol elitas pasakiškai lobo, darbininkų kvartalai skendo skurde. 30 procentų darbingo amžiaus šalies gyventojų neturėjo darbo.
1988 metais Čilėje įvyko referendumas, per kurį gyventojų klausta, ar jie sutinka, kad Pinochetas liktų prezidento poste iki 1997 metų. Diktatorius pralaimėjo, nebemėgino laikytis įsitvėręs posto ir atsistatydino. 1990-aisiais į Čilę grįžo demokratija. Tačiau visa valdžia faktiškai liko Pinocheto rankose: jis dar aštuonerius metus liko sausumos kariuomenės vadu, o taip pat užsitikrino senatoriaus iki gyvos galvos titulą.
Begaliniai teisiniai procesai
1998 metų rudenį 83-ejų Pinocheto gyvenime prasidėjo naujas etapas: Ispanijos teisėjo prašymu jis buvo areštuotas Anglijoje, į kurią buvo atvykęs gydytis. Po to prasidėjo nesibaigiantys teisminiai procesai Čilėje ir kaltinimų lavina. Jis įtartas nesumokėjęs 4 mln. dolerių mokesčių nuo 1998 iki 2003 metų, klastojęs dokumentus (tarp jų 12 pasų, kuriuos buvęs diktatorius panaudojo atsidarydamas sąskaitas užsienio bankuose), slėpęs informaciją apie nekilnojamąjį turtą, priklausiusį jo šeimai.
Aukščiausios teisminės instancijos tai atimdavo iš Pinocheto parlamentaro neliečiamybę, tai uždrausdavo jo persekiojimą už nusikaltimus, padarytus karinės chuntos valdymo metais. Pavyzdžiui, Santjago teismas panaikino buvusio diktatoriaus teisinį imunitetą ir leido pareikšti jam kaltinimus dėl mokestinių nusikaltimų bei finansinių aferų. Tačiau tas pats teismas vos po kelių valandų dėl silpnos kaltinamojo sveikatos nutraukė baudžiamąjį generolo persekiojimą pagal „Kondoro“ operacijos bylą.
Slaptoji Čilės policija šią operaciją, nukreiptą prieš Lotynų Amerikos šalių diktatūroms besipriešinančius opozicionierius, surengė kartu su Argentinos, Bolivijos, Paragvajaus, Urugvajaus ir Brazilijos specialiosiomis tarnybomis. Per šią operaciją buvo sunaikinta šimtai čiliečių, po 1973 metų karinio perversmo mėginusių rasti prieglobstį kaimyninėse šalyse.
Diktatoriaus advokatai nuolat įtikinėjo, kad jų nusenęs klientas kenčia nuo silpnaprotystės, diabeto, nutukimo, artrito, hipertonijos ir dėl to negali būti teisiamas.
Mirties akivaizdoje
Pinochetas 2006 metų gruodį mirė Santjago karo ligoninėje. Šalyje jau seniai sklandė gandai, kad buvusio diktatoriaus sveikatos būklė yra labai prasta. Netrukus po gimtadienio jį ištiko širdies priepuolis, 91 metų politikas buvo išgabentas į ligoninę, jam buvo atlikta širdies operacija. Šeimos nariai paprašė, kad jam būtų suteiktas Paskutinis patepimas.
Pinochetas mirė taip ir nenuteistas už režimo nusikaltimus. Čiliečiai daug tikėjosi iš naujos prezidentės, atėjusios į valdžią 2006-aisiais, – socialistės Michelle Bachelet, kurios tėvai taip pat nukentėjo nuo represijų tirono valdymo metais. Tačiau ir ji buvo priversta veikti labai atsargiai, kad neužsitrauktų tiek Pinocheto šalininkų, tiek ir priešininkų įniršio.
Dėl tos priežasties Pinochetas buvo palaidotas su valstybinėmis iškilmėmis, nors viešai ir buvo aiškinama, kad taip buvo pagerbiamas buvęs vyriausiasis kariuomenės vadas, o ne šalies prezidentas.
