Diskusiją pradėjęs jos moderatorius Alvydas Nikžentaitis priminė jos pavadinimą „Ar įmanomas lenkų ir lietuvių dialogas Pilsudskio tema?“ Jo teigimu, jau prieš diskusiją buvo galima pasakyti – toks dialogas įmanomas.
Tai įrodo dvi dienas Vilniaus rotušėje vykusi konferencija „Be emocijų. Lenkų-lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“. Pristatęs dalyvius jis priminė paties J.Pilsudskio žodžius, kurie įrašyti paminkle Zalave, „įvesime čia lietuvišką tvarką“, taip pabrėždamas būtinybę visiems kalbėtojams gerbti kitus ir klausytojus – kalbėti trumpai ir aiškiai.
Ar J.Pilsudskis buvo lietuvis?
Pirmasis klausimas nuskambėjo žinomiausiam J.Pilsudskio tyrinėtojui Lenkijoje Wlodzimierzui Suleja – ar išties jautėsi tas J.Pilsudskio lietuviškumas?
„Klausimas sunkus. Pradėsiu nuo kito garsaus lenko, rašytojo Henryko Sienkiewicziaus žodžių, kad Bilewiczių giminė (J.Pilsudskio motinos giminė – red. past.) kilusi iš Žemaitijos. Tai buvo jo genuose, tai nediskutuotina. Tačiau kultūros prasme jis buvo lenkas. (…) Jam nuostabiausių vietų sąraše pirmoje vietoje buvo Vilniuje. Jis buvo susijęs su šia žeme, tradicija, bet kultūriškai buvo formuojamas kitaip. (…) Jis įspėjo lietuvius, nes tai jo broliai. Kad gal būsime svetimi, bet reikia daryti viską, kad ties skiriantys grioviai būtų užkasti“, – kalėjo W.Suleja.
Kalbėdamas apie J.Pilsudskio svarbą šių dienų Lenkijai Andrzejus Nowakas teigė, kad norėdamas apibūdinti jo svarbą jis vartotų vieną žodį „Nepriklausomybė“. „J.Pilsudskis nenorėjo, kad etniškai lietuviai būtų lenkais, norėjo, kad jie kartu kurtų platesnę bendriją, kaip šiandien sakytume Europos vidurio rytų sąjungą, nors šitos sąvokos J.Pilsudskis nevartoja. Jis norėjo, kad lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir lenkai išlikdami lietuviais, baltarusiais, ukrainiečiais ir lenkais kurtų bendriją, kad būtų atrasta galimybių veikti siekiant didesnio saugumo“, – teigė Lenkijos istorikas.
A.Nowako teigimu, Lenkijos didvyris numeris 1 yra Jonas Paulius II, o Lenkijos Nepriklausomybės didvyris numeris 1 yra J.Pilsudskis.
Pilsudskis ar Pilsodiškis
Tomas Venclova diskusijoje prabilo apie lietuvių stereotipus, susijusius su J.Pilsudskiu. „Pirmasis lietuviškasis stereotipas apie Pilsudskį sako, kad Pilsudskis yra tas, kuris liepė Liucijanui Želigowskiui atimti iš lietuvių Vilnių. Iš pradžių Pilsudskis tai slėpė, paskui pripažino, tai istorinis faktas, tikrai taip buvo. Bet visas tas Vilniaus klausimas nebuvo toks vienareikšmis, kaip kai kuriems lietuviams atrodo.
Kitas stereotipas – Pilsudskis buvo lietuvis. Irgi teisybė, bet reikia pasakyti, kad jis buvo senlietuvis. Ir tai man primena tokią istoriją dėl pavardės. Šiandien ar vakar, tiksliai nežinau, įvyko toks stebuklas, kurio nebuvo galima tikėtis prieš keliolika ar keletą metų, kad prie Pilsudskio širdies kapo buvo uždegtos žvakės, ten dalyvavo žymūs lietuvių veikėjai. Ir vienas iš jų – pats žymiausias žmogus (Vytautas Landsbergis – red. past.) pasakė, kad Pilsudskis iš tikrųjų tai Pilsodiškis. Tai irgi teisybė, bet tada galima prisiminti situaciją su Jerzy Giedroycu.
Tarp lietuvių vienu tarpu buvo madinga, o tam tikruose sluoksniuose ir dabar madinga, Jerzy Giedroycą vadinti Jurgiu Giedraičiu. Štai vieną kartą kažkoks lietuvis taip į jį kreipėsi, į ką J.Giedroycas atsakė: „Giedroycas yra tokia pat lietuviška pavardė kaip ir Giedraitis. Ir net geresnė.“ Aš galiu pasakyti, kad Pilsudskis yra tokia pat lietuviška pavardė kaip ir Pilsodiškis ir netgi geresnė“, – kalbėjo T.Venclova.
Ne lietuvis, o žemaitis
Profesorius Alfredas Bumblauskas prabilo apie dar vieną dalyką – kad J.Pilsudskis buvo ne lietuvis, o žemaitis, senas žemaitis. Jo beveik visa giminė kilusi iš Žemaitijos. A.Bumblausko teigimu, dar tarpukario Lietuvoje pradėta skaičiuoti, kodėl tiek daug žemaičių vaikinų ėjo už L.Želigowskį. „Ir tai buvo ne šimtai, o tūkstančiai. Ir turėsime pripažinti, kad žemaitiškai Pilsudskis mokėjo geriau, nei lietuviškai, zanavykų tarmę mokėjo Valstybinė lietuvių kalbos komisija“, – savo teoriją dėstė A.Bumblauskas.
Provokuodamas lenkų istorikus A.Nikžentaitis paklausė, o kas, jų manymu, buvo blogo Pilsudskio asmenybėje ir veiksmuose. W.Suleja paminėjo ketvirtąjį dešimtmetį, kai J.Pilsudskis išvaikė parlamentą, taip pat – represijas politiniame priešininkams.
A.Nowakas pirmiausia pasakė, kad diskusija kiek pasikeitė, nes lenkai raginami kritikuoti Pilsudskį, o lietuviai bent kol kas kalba tik gerus dalykus apie jį. Jis pažymėjo, kad Pilsudskis kėlė grėsmę respublikoniškumui, nes jis to nesuprato, taip pat nesuprato ir pilietiškumo. „Kartais reikalingas stiprus vadas, kai kyla grėsmė iš išorės.(...) Viena vertus, žavimės Pilsudskiu, tuo lietuviu, kuris sugeba lenkus paimti už vienos vietos. Kita vertus, kita mūsų pačių dalis nenori, kad net ir Pilsudskis neturėtų jų imti už tos vietos“, – sakė A.Nowakas.
Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, paprašytas pakalbėti apie gerąsias J.Pilsudskio savybes, pabrėžė, kad Pilsudskio bėda buvo ta, kad jis aplenkė laiką vertinant politine prasme. „Ir aplenkė dvi, net tris kartas, aplenkė J.Giedroyco laiką, jis yra dabartiniame laike, konstrukcijoje, kuri garantuoja Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos valstybingumo saugų variantą. Pilsudskis matė grėsmes joms išnykti“, – sakė R.Miknys.
Viena vertus, žavimės Pilsudskiu, tuo lietuviu, kuris sugeba lenkus paimti už vienos vietos. Kita vertus, kita mūsų pačių dalis nenori, kad net ir Pilsudskis neturėtų jų imti už tos vietos, – sakė A.Nowakas.
T.Venclova, apibendrindamas diskusiją, pasakė, kad tai, jog Vilnius buvo atimtas, padėjo Antanui Smetonai ir tautininkams sukurti tokią Lietuvą, kokia ji buvo tarpukariu ir yra dabar, patinka mums tai ar ne.
Pakalbėti apie Pilsudskį be emocijų
Anot konferencijos organizatorių, per pastaruosius keliasdešimt metų Juzefo Pilsudskio asmenybė bei jo vaidmuo lenkų ir lietuvių santykiuose apaugo mitais, nesusipratimais, kaltinimais ir neigiamomis emocijomis.
„Maršalka nevienareikšmiškai vertinamas ne vien lietuvių, bet ir lenkų. Viena vertus, Pilsudskis pristatomas kaip Lenkijos nepriklausomybės tėvas, iškilus vadas, strategas ir Europos gynėjas nuo bolševikų revoliucijos, kita vertus, kaip autoritarinis politikas, susidorodavęs su politiniais priešininkais, lietuvių valstybingumo „priešas“, atsakingas už tai, kad tarpukaryje Lietuva prarado Vilnių. Prieštaringai šio iškilaus vado veikla vertinama dar ir dėl to, kad Pilsudskio pavardė praktiškai nefigūruoja lietuvių istoriniame, politiniame ir žiniasklaidos diskurse. O jei ir pasirodo, tai dažniausiai apie ją diskutuojama remiantis emocijomis, o ne pagrįstais istoriniais faktais“, – teigta konferencijos pristatyme.
Mokslinės konferencijos „Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“ tikslas, kaip teigia jos organizatoriai, yra racionaliai, pagrįstai ir nesivadovaujant emocijomis pristatyti J.Pilsudskio asmenybę lenkų ir lietuvių santykių kontekste, atskleisti jo ryšius su Lietuva bei parodyti skirtingus jo veiklos aspektus.
