Juos gelbėjo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus senienų konservatorius Pranas Baleniūnas, kartu su keliais kitais drąsiais muziejininkais, kurie ryžosi tą daryti, rizikuodami ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybėmis.
Šiais metais dar prieš sausio 27-ąją, kai visas pasaulis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė valstybės vadovus, kitus politikus, švietimo bendruomenę ir visus Lietuvos gyventojus prisiminti ne tik Holokausto aukas, bet ir jų gelbėtojus, „dar kartą padėkoti tiems drąsiems žmonėms, kurių daugelio jau nebėra gyvų, už drąsą ir žmogiškumą, parodytą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, o visuomenė žydų gelbėtojus turi prisiminti ir vertinti kaip tolerancijos, atjautos, drąsos pavyzdį.“ LŽB pirmininkė apgailestavo, kad Lietuvoje iki šiol nėra paminklo nei Holokausto aukoms, nei žydų gelbėtojams: „Neturime vietos, kurioje galėtume uždegti atminimo žvakę už tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis liko ištikimi žmogiškumo vertybėms. Paminklas parodytų ir valstybės poziciją pagerbti ir įamžinti tuos asmenis, kurie net sudėtingiausiais laikotarpiais žmogaus gyvybę kelia aukščiau už baimės, neapykantos ir mirties šešėlius.“1
Atsiliepdama į šį kvietimą, norėčiau priminti vieną skaudžią Holokausto istoriją.