Labai greitai supratome, kokioje vis dėlto trapioje aplinkoje egzistuoja mūsų šalis ir kaip greitai galima visko netekti. Kartu šių neramių minčių veikiami ir vedami socialiniuose tinklapiuose, įvairiose žiniasklaidos priemonėse pradėjome reikšti nusivylimą, pasipiktinimą lėta, neužtikrinta, minkšta Vakarų valstybių reakcija.
Vienur kitur buvo galima išgirsti apie Miuncheno sąmokslo ir nuolaidžiavimo diplomatijos scenarijaus pasikartojimą. Kiti labiau akcentavo Vakarų verslo įtaką politikams ir nenorą nutraukti pelningų ryšių su Maskva2.
Visos šios skirtingos ir prieštaringos reakcijos yra atspindžiai kur kas fundamentalesnės dilemos, kurios esmė yra labai paprasta: mes skirtingai suprantame, kas yra karas. Nuo to, kaip mes apsibrėžiame karą, jo prigimtį, priklausys ne tik sprendimai, kaip jis turėtų būti kariaujamas, bet ir politinių sprendimų priėmimo procesas.
Vakaruose karas suprantamas instrumentiškai, o Rytų Europoje jis turi labai aiškią egzistencinę pusę. Pirmu atveju karas matomas kaip įrankis, kurį kontroliuoja, numatytuose rėmuose išlaiko ir riboja politika. O antru atveju karas gali būti suprantamas kaip tikslas savaime, leidžiantis pasiekti „socialinį ir dvasinį katarsį“3.
Nuo to, kaip mes apsibrėžiame karą, jo prigimtį, priklausys ne tik sprendimai, kaip jis turėtų būti kariaujamas, bet ir politinių sprendimų priėmimo procesas.
Šiuo atveju Lietuva yra labai geras pavyzdys, parodantis, kokių įtampų kyla, kai susikerta šios dvi skirtingos karo sampratos.
Viena vertus, dėl mūsų sparčios integracijos į Vakarų politinę sistemą, ypač Europos Sąjungą ir NATO, esame priversti perimti instrumentinį požiūrį į karą.
Tačiau tuo pat metu dėl tarpukario laikus siekiančių dominuojančių nacionalinių istorinių naratyvų, sovietinio mentaliteto palikimo ir fiziškos Rusijos kaimynystės mūsų krašte labai stipri egzistencinė karo samprata. Tad pabandykime į tai pažvelgti plačiau.
Žvelgiant į sociologines teorijas ir politinę filosofiją, nėra sudėtinga pastebėti, kad karas yra vienas esminių reiškinių ir būklių, įkvėpusių ištisas mąstytojų kartas. Vieniems karas, jo baimė ir griaunamoji galia buvo sociumą struktūruojanti ir organizuojanti jėga. Kitiems, priešingai, karas buvo didžiausia kliūtis pagrindinei varomajai jėgai – prekybai – skleistis ir veikti4. Tokios skirtingos pozicijos padarė karą iš esmės ginčytina sąvoka5, kai rasti bendrą poziciją ar bent ašį yra sudėtinga.
Mąstytojas, kurį vieni kaltina dėl šios painiavos6, o kiti ieško jo tekstuose atsakymų ir sėkmės formulių, yra Carlas von Clausewitzas7. Net jeigu būtų abejojančiųjų šio Prūsijos generolo idėjų8 gilumu, nuo jų būtina pradėti kiekvienam, kuris nori bent kiek išsamiau susipažinti su šių dienų Vakarų karo mintimis ir politika. Jis siekė apžvelgti ir pabandyti suvokti karą kaip socialinį reiškinį, išsiaiškinti jo vaidmenį žmonijos istorijoje.
Tad mėginsime suvokti Clausewitzą kaip socialinės teorijos, o ne siauro karinio traktato kūrėją. Kartu plačiau, atsižvelgdami į socialinę funkciją, traktuosime ir abi mūsų išskirtas karo sampratas. Politikos mokslų terminais tariant, turime klausti, ar karas yra priklausomas, ar nepriklausomas kintamasis, kai kalbame apie politijų ir bendruomenių susikūrimą, tolesnę jų raidą.
Šiuo metu Vakaruose dominuoja požiūris, kad karą kontroliuoja ir tramdo politika. Praktinė tokios pozicijos pasekmė yra labai paprasta: politikai nustato užduotis, o kariuomenė – įgyvendina9.
Šiuo metu Vakaruose dominuoja požiūris, kad karą kontroliuoja ir tramdo politika. Praktinė tokios pozicijos pasekmė yra labai paprasta: politikai nustato užduotis, o kariuomenė – įgyvendina.
Turbūt ryškiausias to pavyzdys yra vadinamoji Powello doktrina, suformuluota Colino Powello, JAV kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko 1989–1993 m.
Šios doktrinos esmę sudaro trys punktai: JAV, prieš pradėdamos bet kokią karinę operaciją, turi aiškiai pasakyti, kokie nacionaliniai interesai yra ginami (t. y. politikai turi aiškiai suformuluoti užduotį kariams); nurodyto tikslo siekiama pasitelkus reikiamą kiekį pajėgumų ir resursų; iš anksto yra žinoma atsitraukimo strategija10.
Nereikėjo ilgai laukti, kad ši JAV pozicija pradėtų veikti praktiką: ilgas delsimas įsitraukti į Balkanų konfliktus ir atsisakymas kištis į Ruandos pilietinį karą buvo stipriai to paveikti. Didelė dalis karininkų, o ilgainiui ir politikų pradėjo laikytis šios nuostatos: jeigu negali kontroliuoti karo eigos ir proceso, geriau išvis į jį nesikišti, juolab nepradėti.
Tačiau ne visi sutinka su tokia instrumentine karo, kartu ir Clausewitzo interpretacija. Pasak vieno įtakingiausio šių dienų karo teoretikų Hew Strachano, Clausewitzo knygos vertėjai į anglų kalbą Howardas ir Paretas (abu labai įtakingi karo istorikai) buvo linkę interpretuoti jo politikos sampratą žvelgdami iš savo pačių liberalios, o ne iš Clausewitzo perspektyvos11. Ši pastaba įtikinama.
Politikos samprata XX a. antroje pusėje yra visiškai kitokia nei XIX a. pradžioje. Liberalioje visuomenėje karas yra nustumtas į šoną, marginalizuotas, yra sukurta institucinė sistema, leidžianti jį kontroliuoti. Tačiau visiškai kitaip buvo Clausewitzo laikais, kai politika buvo ne tiek tramdantis, kiek revoliucijas ir konfliktus skatinantis veiksnys.
Karas ne tik tarnauja, bet ir kuria vienu metu. Politika jį veikia, tačiau su laiku karo veiksmai pradeda veikti politiką ir ją keisti. Karo ir politikos santykis yra dialogiškas. Karas gali būti egzistencinis ir sukurti politinį solidarumą, jis gali padėti sukurti tautą ir palaikyti jos tapatybę.
Kalbant apie patį Clausewitzą, jo tekste galima matyti konfliktą tarp Apšvietos atstovo ir romantiko. XX a. antros pusės karo teoretikai ir istorikai, gyvenę branduolinio konflikto grėsmės šešėlyje ir veikiami liberalių idėjų, norėjo matyti ir matė tik vieną, švietėjiškąją Clausewitzo pusę, t. y. racionaliai mąstantį teoretiką, kuris manė, kad pritaikius tinkamus politinius sprendimus, karą galima sutramdyti.
Tačiau jie ignoravo tai, kad prūsų generolui, mačiusiam, kaip prie Jenos 1806 m. buvo sutriuškinta jo valstybės kariuomenė, o pati valstybė faktiškai nustojo egzistavusi, karas galėjo reikšti ir kiek kitokius dalykus. Juk Clausewitzas buvo vienas tų, kurie, apeliuodami į vokiečių patriotizmą, agitavo burti savanorių būrius ir visais įmanomais (taip pat ir partizaniniais) būdais priešintis prancūzų okupacijai.
