Paprastai tariant, karas veikia kaip egzistencinis katalizatorius: „Jis yra terpė, kurioje žmogus gali pakilti virš savo normalios būklės, peržengti savo kasdienį egoizmą ir pirmą kartą pasiekti tokią būklę, kurioje politinis kūnas susipranta turintis savo tapatybę“12.
Tokia tendencija įžvelgti pamatinę karo reikšmę visuomenės raidai yra labai būdinga vokiško mąstymo tradicijai. Pradėta romantikų, perimta Friedricho Hegelio, Leopoldo von Ranke‘s ir pratęsta Maxo Weberio, Otto Hintzes ir Carlo Schmitto ši tradicija pabrėžia ne tik griaunamąjį, bet ir pozityvų karo efektą – ji leidžia identifikuoti Kitą ir taip reflektuoti save13.
Būtų netikslu teigti, kad šiais laikais Vakarų valstybėse egzistencinis karo lygmuo yra nežinomas, kad JAV ar Didžioji Britanija ignoruoja savo karinę praeitį ir jos svarbą formuojantis valstybėms ir tautoms. Tačiau šis supratimas mažėja ir nyksta. Anglosaksiškuose kraštuose (ir ne tik juose) tautinį argumentą vis labiau įveikia kosmopolitinis žmogaus teisių argumentas.
