Tai galima pailiustruoti „naujųjų karų“ pavyzdžiu. Vakarų pasaulį šokiravo tai, kas dėjosi Balkanuose ir Afrikoje pastarąjį XX a. dešimtmetį. Etniniai valymai, genocidas, masinis moterų prievartavimas, – visa tai netilpo į standartinį Vakarų instrumentinį karo sampratos modelį.
Todėl tokie mokslininkai kaip Martinas van Creveldas ar Mary Kaldor argumentavo, kad Šaltojo karo laikų požiūris į karą kaip kontroliuojamą ir ribotą fenomeną tiesiog nepajėgia paaiškinti ir sustabdyti kylančių konfliktų. Jie ir pasiūlė šiuos karus vadinti „naujaisiais“ (new wars).
Tačiau jeigu pažvelgtume į tai egzistencinės karo sampratos požiūriu, „naujuosiuose karuose“ iš tiesų nelabai ką nauja teatrastume. Karų priežastys Balkanuose buvo senos ir gerai žinomos: religija ir tapatybė. Kariavimo metoduose taip pat, deja, nieko nauja. Tačiau pats faktas, kad senus ir žinomus dalykus mokslininkai pradėjo vadinti naujais, daug pasako apie procesus Vakarų visuomenėse ir jų požiūrį į karą14.
Po Šaltojo karo JAV, vėliau ir kitose Vakarų šalyse vis dažniau ir plačiau imta kalbėti apie revoliuciją karo reikalų srityje, mat dėl naujausių technologijų karai ateityje bus greiti, tikslūs, be netikėtumų ir be aukų (puolančioje pusėje)15. Šios idėjos tapo pagrindu reformoms, žinomoms „karinės transformacijos“ pavadinimu. Prasidėjusios JAV, jos buvo perimtos ir kitų NATO aljanso šalių, tarp jų ir Lietuvos16.
Akivaizdi technologijų svarba karyboje mokslininkus skatina kalbėti apie karo atkerėjimą (eliminuojant metafizinius aspektus) ir kario sielos praradimą (žmogaus sujungimą su mašinomis)17, apie karo virtualizaciją ir smurto estetizaciją18, apie tai, kad karas virsta sporto reginiu, spektakliu19, vartotojiškos kultūros elementu20. Čia jau galima būtų įžvelgti karo kaip instrumento nuvertinimą, degradaciją iki žaislo.
Net ir neatlikus empirinių tyrimų, nuojauta kužda, kad paprastam lietuviui būtų sunku paaiškinti, jog karas esąs pramoga, produktas, kurį naudojame laisvalaikiu.
Visa tai turėdami galvoje, atsigręžkime į savąjį karo suvokimą. Net ir neatlikus empirinių tyrimų, nuojauta kužda, kad paprastam lietuviui būtų sunku paaiškinti, jog karas esąs pramoga, produktas, kurį naudojame laisvalaikiu. Tik pradėjus galvoti apie lietuvišką karo vaizdinį, galvoje iškart pradeda suktis Maironio eilės. Jose labai aiškiai matyti egzistencinė karo samprata. Čia kova yra liūdnas, bet didis dalykas, kuris lemia ne individualų pasitenkinimą, o tautinį išlikimą.
Lietuvos istorija – tai karų istorija, o lietuviai – karių tauta. Perskaičius Adolfo Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją, iš tiesų susidaro įspūdis, kad pagrindinė lietuvių veikla buvo karyba. Karai su kryžiuočiais, Maskva, Švedija. Saulės, Durbės, Oršos, Klecko, Ūlos, Salaspilio mūšiai įrašyti didžiosiomis raidėmis. O Pilėnų ir Žalgirio vaizdiniai tam tikra prasme yra tapę sudėtine lietuviško geno dalimi21. Paklauskime savęs: ar galime įsivaizduoti lietuvišką tapatybę be šių dviejų vaizdinių?
Šį karinį Lietuvos istorijos suvokimą lengva pagrįsti. Jeigu kalbame apie Lietuvos istoriją nuo Mindaugo laikų iki Vytauto Didžiojo, tai čia niekas nesiginčys, kad karas buvo dominuojanti veikla, visų procesų variklis. Kol kovos su Vokiečių ordinu Vakaruose ir plėtra Rytuose nesustoja, tol didžioji dalis šalies resursų, energijos yra skiriama kariniams dalykams.
Pripažindami šį faktą, istorikai savo tyrimuose kalba apie „kariaunų politiką“, „karinę monarchiją“22. Tačiau problemų kyla tada, kai šis laikotarpis tampa (įsivaizduojamu) aukso amžiumi, kai juo remiantis imamas kurti visuminis šalies istorijos pasakojimas. Tokiu atveju visi Lietuvos istorijos siužetai ir motyvai yra įrėminami karo istorijos naratyvo. Ūkio, visuomenės, kultūros istorijos yra antrinės, jos yra užgožtos karinės-politinės istorijos. Kodėl susiklostė tokia situacija? Ir kaip ji veikia mūsų požiūrį į karą?
Pasak Alfredo Bumblausko, „moderniųjų laikų lietuvių istorinė savimonė formavosi XIX a. romantizmo idėjų pagrindu“ ir jos „klasikinį modelį sukūrė [...] Jonas Basanavičius“23. Šio modelio centras – pagoniška kunigaikščių Lietuva, kuri pasiekia liūdną pabaigą priėmus krikščionybę. Atsižvelgiant į Basanavičiaus epochos specifiką ir prasidėjusį tautinį atgimimą, nelabai stebina antilenkiškas šio pasakojimo dėmuo. Tačiau Basanavičius žengia toliau ir kritikuoja pačios krikščionybės įtvirtinimą Lietuvoje. Tam tikra prasme kryžiuočiai ir lenkai jo tekstuose yra sutapatinami, nes abu nešę į Lietuvą krikščionybę, siekdami ja sugriauti Lietuvą. Vieni tai darė ginklu, kiti – žodžiu.
