Šį patriarchalinį lietuviškos istorijos akcentą kiek kitu kampu ir kitokiais argumentais sustiprino Maironis savo Lietuvos istorijos interpretacijoje. Jeigu Basanavičius krašto istoriją aptarė žvelgdamas iš kultūros perspektyvos, tai Maironio apžvalga buvo labiau politinė24. Visi, bent minimaliai susipažinę su Maironio poezija, lengvai nuspėtų, kas yra pagrindiniai jo istorinio pasakojimo veikėjai – tai didieji kunigaikščiai, kai kurie jų ištikimi bendražygiai, ir iš turtingųjų, ir iš prastuomenės sluoksnių.
Maironio pasiūlytas istorinio pasakojimo modelis padarė didžiulę įtaką jaunajai prieškario Lietuvos istorikų kartai. Bumblauskas yra teisus sakydamas, kad ši istorijos versija „per Alekną nuėjo iki Adolfo Šapokos ir tapo iki šiandien akademinių Lietuvos istorijos tyrimų programos pagrindu“25.
Maironio Lietuvos istorija – kunigaikščių, taigi elito, valstybininkų istorija. Tačiau kartu tai ir istorija karų bei mūšių, kuriuose gimsta Lietuvos valstybė ir tauta. Šioje istorijoje karas yra tragiška, tačiau garbinga ir prasminga veikla (tai tikrai primena Clausewitzo egzistencinę karo sampratą).
Kita vertus, būtų sunku tikėtis kitokios interpretacijos, jeigu atsižvelgtume į to meto istoriografijos madas, kurias diktavo vokiečių istorikai26. Žinia, prieškario profesionalių istorikų veiklos negalima traktuoti ir matyti kaip vienmatės bei vienaplanės27, tačiau juk istorinė savimonė priklauso ne vien nuo to, ką parašo istorikai. Pats tragiškai klostęsis mūsų valstybės ir tautos likimas nutraukė daugiamatės istoriografijos tradicijos formavimąsi ir mes likome įstrigę „karinėje“ istorijoje.
