Pats tragiškai klostęsis mūsų valstybės ir tautos likimas nutraukė daugiamatės istoriografijos tradicijos formavimąsi ir mes likome įstrigę „karinėje“ istorijoje.
Lietuvos istorija išliko herojiška. Lietuviai arba herojiškai ir finale pergalingai kovėsi (kovos su kryžiuočiais), arba herojiškai pralaimėjo, bet neprarado vilties (unija su Lenkija, padalijimai ir Rusijos imperija).
Tokį naratyvą tik dar labiau sustiprino abiejų pasaulinių karų, savanorių ir partizanų kovų, nacių ir sovietų okupacijų patirtys.
Laimėjome ar pralaimėjome – visada buvome „geriečiai“. Užtat mums taip sunku priimti Holokaustą kaip tragišką ir tamsią mūsų istorijos dalį28. Tokią istorijos interpretaciją dėl per didelės militarizmo dozės tikrai būtų sunku suderinti su Vakaruose dominuojančiu instrumentiniu požiūriu į karą.
Prieškario istoriografijos madų žinojimas juo svarbesnis, nes ši tradicija buvo sugrąžinta ir išpopuliarinta Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Prasidėjus Sąjūdžiui ir pirmais metais po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo perleisti pagrindiniai prieškario bei dalis išeivijoje rašytų istorikų darbų.
Tarp visų šių knygų išskirtinę vietą užėmė šapokinė Lietuvos istorija, kurios poveikį besivaduojančiai tautai, be jokių abejonių, galima jausti dar ir šiandien. Prieš gerus du dešimtmečius susiklostė įdomi situacija. Viena vertus, visais įmanomais būdais ir formomis buvo bandoma atsisakyti bet kokių sąsajų su sovietinio režimo palikimu, ir čia istorinis pasakojimas buvo tarp pirmųjų taikinių.
Tačiau tas pasakojimas buvo ne tik apie save, t. y. „lietuvių tautos kovą už tarybų valdžią“, jis apėmė visą Lietuvos istoriją29, ir tas sovietinio mąstymo struktūrų ir vaizdinių atsikratymas nevyko lengvai30. Trumpai apibendrindami sovietinę Lietuvos istorijos sampratą, galime teigti, kad joje buvo intensyviai kultivuojamas pagoniškos LDK siužetas.
Šis laikotarpis lengviausiai leido sujungti marksistinį-lenininį istorijos mokymą su tam tikrais nacionaliniais prieskoniais. Tai Lietuva, kuri kovoja su svetimšaliais okupantais, didžiausiais baltų ir slavų tautų priešais, vokiečiais. Tai Lietuva, kuri tuo metu labai išplečia savo valdas slaviškose žemėse, kas sudaro palankias sąlygas pagrįsti lietuviško valstybingumo tautos slavišką kilmę ir kryptį. O tokie istoriniai vaizdiniai kaip Pilėnų gynyba ir Žalgirio mūšis idealiai tiko sovietinės nacionalinės istorijos pasakojimui.
Todėl atgavus nepriklausomybę ir pradėjus skaityti iki tol draustus autorius, vis dar atrandame nemažai sąlyčio taškų su sovietmečio pasakojimais: kovos su kryžiuočiais, Žalgiris, lenkų priespauda. O jie savo ruožtu buvo papildyti išeivijoje plėtotomis idėjomis. Savaime suprantama, atsiranda ir naujų vaizdinių, kurie pirmiausia yra susiję su rusų, Maskvos priespauda ir engimu. Tačiau tikrai galima teigti, kad į 1990-ųjų Lietuvą buvo gana tiesmukai perkelti požiūriai ir sampratos, dominavusios prieškario Lietuvoje.
Reikia pagirti Lietuvos istorikų bendruomenę, kuri per 25 nepriklausomybės metus tikrai pasiekė įspūdingų rezultatų ir sumažino atotrūkį nuo vakarietiškos istoriografijos. Edvardo Gudavičiaus, Alfredo Bumblausko, vėliau iš jų estafetę perėmusių jaunosios kartos atstovų Rimvydo Petrausko, Artūro Dubonio, Aurimo Švedo, Ramunės Šmigelskytės-Stukienės ir kitų darbai kalba patys už save.
Turbūt geriausiai bandymą vaduotis iš šapokiškos istorijos iliustruoja Gudavičiaus teiginiai apie Lietuvos valdovus, kuriuos jis ne kartą vadino „šunsnukiais“, „žudikais“, „reketininkais“31, peikė „generolišką“ Algirdo politiką32. Kas galėtų labiau kontrastuoti su Maironio „milžinų“ vaizdiniu? Tačiau, autoriaus nuomone, už šį praeities veikėjų „nuleidimą ant žemės“ ir sužmoginimą Gudavičiui turėtume būti labai dėkingi. Praeityje gyvenę valdovai, didikai buvo tokie pat mirtingi, dorybingi ir ydų pilni, kaip ir bet kurie kiti prieš juos gyvenę žmonės, jų laikais ir po jų.
Lietuvos istorijos instituto leidžiama daugiatomė Lietuvos istorija yra geriausias kintančios istorijos interpretacijos įrodymas. Esminis dalykas, kuris krinta į akis ir aiškiai kontrastuoja su šapokiška tradicija, yra tai, kad tai yra kompleksinė istorija: čia vis apžvelgiamas tarptautinis kontekstas ir parodoma, kokią vietą, vaidmenį Lietuva vienu ar kitu metu atliko Europos politiniame gyvenime. Labai daug vietos skiriama ekonominei, socialinei, kultūros istorijai. Tačiau, nepaisant visų šių pokyčių, istorikai susiduria su tomis pat problemomis, kaip ir jų kolegos tarpukariu.
Pirmiausia, valstybinės institucijos, ypač Krašto apsaugos ministerija, yra linkusios palaikyti tradicinį istorinį pasakojimą. Viena yra kariuomenės daliniams suteikti valdovų vardus, tačiau visai kas kita yra finansuoti leidinių apie diskutuotinus Viduramžių mūšius ar sunkiai suvokiamu siūlymu pradėti vadinti LDK valdovus karaliais33. Labai taikliai pažymėjo Petrauskas, „gal ir galima būtų nereaguoti į tokius renginius, jei ne tendencija, kad istorikų seniai išdiskutuotas klausimas, pastaruoju metu viešojoje erdvėje atkakliai keliamas, mėginant atkurti tariamai menkinamą Lietuvos monarchų garbę“34. Atrodo, bandoma iš naujo pradėti tam tikrą Lietuvos istorijos romantizavimą, žaidžiant atitinkamais simboliais.
Dar didesnį rūpestį kelia tai, kad, nepaisant istorikų darbų, atotrūkis tarp jų ir visuomenėje vyraujančio istorinio naratyvo išlieka didelis. 2005 m. vertindamas susiklosčiusią situaciją, Petrauskas teigė, kad, nepaisant didelių pokyčių istoriografijoje, visuomenės istorinė sąmonė nepakito ir toliau asocijavosi su „maža, bet [...] didinga istorija“35.
