2013 m. vykusiame trečiajame Lietuvos istorikų suvažiavime Petrauskas konstatavo, kad situacija ne tik nepagerėjo, bet tam tikra prasme net gilėja atskirtis36. Išties, kad ir kiek toli akademinė istorija pažengė nuo tautinės istorijos pasakojimo, visuomenėje senieji pasakojimai vis dar dominuoja. Maža to, prieškarinis istorinis pasakojimas veikia ir mūsų požiūrį į krašto gynybą, kartu – ir į patį karą. Pilėnų mito gyvybingumas parodo, „kad šalies gynybą gyventojai yra linkę suvokti kaip totalinę gynybą, kurioje gynėju tampa kiekvienas jos gyventojas“37. Šalies Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įtvirtintas visuotinės ir besąlyginės gynybos principas gali būti laikomas šios karinės istorijos interpretacijos projekcija praktinėje politikoje38. O pervertus tokių periodinių leidinių kaip „Karys“, „Kardas“ numerių puslapius ar paskaičius leidinius, skirtus pilietiniam pasipriešinimui, tampa aišku, kad tam nemaža dalis visuomenės istoriografijos prasme yra užstrigusi laike39.
Kodėl turime kalbėti apie lietuvius tik kaip apie karių tautą? O gal mes buvome ir pirklių, menininkų bei gerų ūkininkų kraštas?
Apibendrinant būtina pabrėžti keletą dalykų. Pirma, autorius tikrai nesiūlo atsisakyti karinės Lietuvos istorijos ar ją ignoruoti. Mūsų kraštas turi gražią, įvairiapusę karinę istoriją, kurią verta ir prasminga atsiminti.
Esmė ir iššūkiai glūdi klausime: ar šis karinis naratyvas turi įrėminti kitus istorinius pasakojimus? O kaip tik taip ir yra nutikę su Maironio ir Šapokos istorijos pasakojimo tradicija. Tačiau, kaip jau buvo minėta, toks pasakojimas, viena vertus, kuria herojų ir aukų vaizdinį, antra vertus, užgožia kitas žmogaus veiklos sritis (ekonomiką, kultūrą). Kodėl turime kalbėti apie lietuvius tik kaip apie karių tautą? O gal mes buvome ir pirklių, menininkų bei gerų ūkininkų kraštas?
Tačiau šiuo metu tokie raktiniai žodžiai kaip Žalgiris, Pilėnai, Żeligowskis, rezistencija yra lengvai identifikuojami platesnėje visuomenėje. Su laiku profesionalūs istorikai, stebėdami naujausias tendencijas Vakarų istoriografijoje, pradeda siūlyti naujas istorines interpretacijas.
Tačiau kol kas šios idėjos cirkuliuoja akademiniu lygmeniu ir platesnių visuomenės sluoksnių dar nepasiekė. Ilgainiui tai įvyks. Tačiau šio teksto rėmuose būtų galima teigti, kad tuo metu, kai Lietuva integravosi į vakarietiškas politines institucijas ir vyko idėjų perėmimas, liko dominuoti karinės-herojiškos istorijos naratyvas. O tokiame modelyje, kuriame aiškiai atsispindi klasikinė vokiška tradicija, karas yra suprantamas egzistenciškai.
Tai per karą mes apibrėžėme, kas yra lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė. Maža to, panašiai karo vaidmenį ir svarbą interpretuoja kaimyninės valstybės, tarp jų – ir Rusija. Mes Rusijos veiksmus geriau suprantame ar intuityviai nujaučiame, nes mūsų samprata apie varomąsias istorijos jėgas sutampa.
Mes Rusijos veiksmus geriau suprantame ar intuityviai nujaučiame, nes mūsų samprata apie varomąsias istorijos jėgas sutampa.
Todėl turint tokią istorinę savimonę, tikrai sunku priimti idėjas apie karą kaip apie instrumentą, žaidimą ar pramogą. Šiuo požiūriu lietuviška karo samprata fundamentaliai skiriasi nuo tos, kurios elementus perimame per NATO struktūras.
Tačiau bent jau vieną svarbią išvadą galima daryti. Lietuvoje vartojamos karinės sąvokos ir idėjos yra sukurtos aplinkoje, kuri visai kitaip interpretuoja karo prigimtį ir jo įtaką visuomenės raidai. Tai nereiškia, kad turime aklai perimti Vakarų požiūrį į istoriją ir karą. Nors mes dažnai kartojame, kad Vakarų istorinė patirtis yra kitokia nei mūsų, tačiau nepabandome to prasmingai reflektuoti. Vakarų karo samprata yra tokia, kokia yra.
