Dvigubas Fidelis: ką nuo savo tautos slėpė komandantė

Daugelis jo nekentė, daugelis mylėjo ar žavėjosi, bet abejingų Fideliui Castro nebuvo. Jungtinėse Valstijose jis buvo laikomas kraugerišku diktatoriumi, kuris negailestingai susidoroja su visais nepritariančiaisiais. Sovietų Sąjungoje jo įvaizdis visada buvo apsuptas romantine aureole, kurios šleifas ir dabartinėje Rusijoje dar nėra išsisklaidęs.
Fidelis Castro (1989 m.)
Fidelis Castro (1989 m.) / AFP/„Scanpix“ nuotr.

„Komandantė man buvo Dievas. Aš visada buvau pasirengęs mirti už jį. Tačiau viskas pasikeitė, kai aš vieną kartą išgirdau jo pokalbį su Kolumbijos narkotikų prekeiviais“, – tokiais žodžiais prasideda sprogusios bombos efektą sukėlusi knyga „Dvigubas Fidelio Castro gyvenimas“.

Jos autorius – buvęs Kubos lyderio asmens sargybinis Juanas Reinaldo Sanchezas, tarnavęs komandantei 17 metų ir 2008-aisiais iš Laisvės salos pabėgęs į Meksiką, o iš ten – į JAV, rašo lenta.ru.

Jis papasakojo, kad Kubos revoliucijos lyderiui priklausė daug nekilnojamojo turto. Pavyzdžiui, visa Kajo Pjedros sala. Joje buvo įrengta asmeninė vila su dramblio kaulu dekoruotais baldais, vėžlių ferma ir delfinariumu. Fidelio Castro dvare Havanoje buvo asmeninis medicinos centras, krepšinio aikštelė, privati prieplauka ir net boulingo aikštelė ant stogo.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro (2006 m.)
AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro (2006 m.)

„Žvejo trobelė“

Kai 2006 metais „Forbes“ sudarė dešimties turtingiausių diktatorių sąrašą, į jį pateko ir komandantė Fidelis. Leidinys teigė, kad jo turtas vertas 900 milijonų dolerių. Pats Castro tada pratrūko įsiūčiu ir pažadėjo pareikalauti visų „šio purvino šmeižto platintojų“ atsakomybės.

Komandantė tada tikino, kad Vakarų žiniasklaidos paskelbti skaičiai yra tikri – 900, bet tik ne milijonų ir net ne dolerių, o pesų (apie 43 doleriai) per mėnesį. Castro taip pat tikino, kad gyvena taip pat, kaip ir likę kubiečiai, o visas jo nekilnojamasis turtas – tai „žvejo trobelė“ ir įprastas butas Havanoje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro
AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro

„Tai melas, toje trobelėje jis tik priima tuos, kas atvyksta pas jį su oficialiu vizitu, o iš tikrųjų jis gyvena milžiniškoje viloje užmiestyje“, – pasakojo Sanchezas.

Pabėgęs asmens sargybinis iš viso suskaičiavo dvidešimt prabangių Kubos revoliucijos lyderiui priklausiusių nekilnojamojo turto objektų. Į savo asmeninę salą komandantė atplaukdavo asmenine jachta „Aquarama II“. Pasak sargybinio, jos interjerai buvo išpuošti brangia mediena iš Angolos. Iš kur pas Castro atsirado ši jachta, informacija skiriasi. Pagal vieną versiją, tai sovietų lyderio Leonido Brežnevo dovana. Pagal kitą – Castro pats ją nusipirko.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Leonidas Brežnevas ir Fidelis Castro (1977 m.)
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Leonidas Brežnevas ir Fidelis Castro (1977 m.)

Kad SSRS vadovai mėgo siųsti dovanas komandantei, ne paslaptis. Castro garaže stovėjo Nikitos Chruščiovo padovanotas kabrioletas ZIL-111V, o taip pat karinis visureigis GAZ-69. Tačiau automobilių kolekcijoje buvo ir vakarietiškų automobilių. Anot asmens sargybinio, labiausiai Kubos revoliucijos lyderis mėgo savo „Mercedes“.

Pinigai už kokaino tranzitą

Jaunystėje Castro publikai dažniausiai pasirodydavo apsirengęs savo chaki spalvos kariniu kiteliu ir užsivožęs plokščią kepurę su plačiu snapeliu. Senatvėje ėmė rengtis sportiniu kostiumu. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jis nemėgo brangių aksesuarų, tvirtina Sanchezas.

Pasak jo, komandantė turėjo didelę šveicariškų laikrodžių „Rolex“ kolekciją. Pavyzdžiui, 1963 metais per vizitą Sovietų Sąjungoje ant Castro rankos puikavosi net du brangūs „Rolex“. Tada Kubos lyderis paaiškino, jog buvo priverstas taip pasielgti, kad vienu metu galėtų matyti ir Maskvos, ir Havanos laiką.

Knygoje taip pat pasakojama, kad komandantė nebuvo šalyje gaminamo kubietiško romo gerbėjas, jis labiau vertino škotišką viskį. Tiesa, cigarus jis mėgo vietinius, nes, kaip bebūtų, Kubos cigarai vis dėlto yra vieni iš labiausiai vertinamų pasaulyje. O vienoje cigarų dėžutėje Castro neva saugojo brangius deimantus iš Angolos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kuba
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kuba

Prabangiai paslapčiomis nuo paprastų kubiečių gyventi Castro galėjo, dezertyravusio asmens sargybinio nuomone, už pinigus, gaunamus iš kokaino ir marihuanos kontrabandos. Kuba buvo tapusi tarpiniu narkotikų prekeivių punktu: narkotikai būdavo atgabenami iš Lotynų Amerikos ir toliau persiunčiami į JAV. Sanchezas įsitikinęs, kad komandantė asmeniškai vadovavo šiam procesui saloje ir gaudavo savo dalį nuo į Floridą kontrabanda išgabenamų narkotikų.

„Istorija mane išteisins“

Fidelis Castro gimė gana pasiturinčioje baltojo plantatoriaus šeimoje. Kitaip nei daugelis vargingųjų jo bendraamžių, Fidelis kairiosiomis idėjomis susižavėjo tik studijuodamas Havanos universiteto teisės fakultete. Prisiskaitęs Stalino, Lenino ir Trockio darbų, jis pradėjo dalyvauti demonstracijose prie JAV ambasados, kaip advokatas ginti vargingus valstiečius teismuose.

1947 metais Castro Kuboje prisijungė prie ekspedicinės grupuotės, planavusios nuversti JAV remiamą Dominikos Respublikos diktatorių Rafaelį Trujillo, tačiau ši operacija buvo nutraukta taip ir nepradėjus jos aktyviosios fazės.

Po metų jis atsitiktinai atsidūrė Kolumbijos sostinėje Bogotoje, kai čia prasidėjo kairiųjų lyderio ir kandidato į prezidentus Jorge Eliécerio Gaitáno nužudymo išprovokuotas sukilimas. Šių įvykių metu, kuriuose pats aktyviai dalyvavo, Fidelis suprato du dalykus: kokia galinga jėga gali būti liaudies įsiūtis ir kaip greitai jis gali užgęsti, jeigu nėra kam vadovauti.

1952-aisiais Kuboje per karinį perversmą valdžią užgrobė pulkininkas Fulgencio Batista. Castro su bendraminčiais po metų pamėgino išprovokuoti sukilimą prieš Batistą, užpuldami Moncados kareivines Santjage, tačiau ši operacija žlugo. Teismas būsimam komandantei skyrė 15 metų kalėjimo.

Wikipedia.org nuotr./Fidelis Castro teisme po Moncados kareivinių atakos (1953 m.)
Wikipedia.org nuotr./Fidelis Castro teisme po Moncados kareivinių atakos (1953 m.)

Teisme jis rėžė vėliau atskiromis citatomis išlukštentą savo garsiąją kalbą, pasibaigusią žodžiais: „Istorija mane išteisins.“ O Batistos režimas pasirodė esąs gana gailestingas kitamaniams: jau po dvejų metų maištininkas Fidelis buvo amnestuotas ir išleistas į laisvę. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo lemtinga Batistos klaida.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro 1955 m.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro 1955 m.

Ant branduolinio karo slenksčio

Išlaisvintas Castro emigravo į Meksiką. Ten jis iš karto pradėjo rinkti bendraminčių būrį, kad grįžtų į Kubą su ginklais rankose. 1956-aisiais šis būrys motorine jachta „Granma“ grįžo į šalį, per porą metų sugebėjo nuversti Batistą ir užimti valdžią šalyje.

Savo politinėje programoje „Manifestas Nr. 1“ jis paskelbė žemės perdavimą valstiečiams, industrializaciją, pramonės nacionalizavimą ir nemokamą švietimą. Atsidūręs valdžioje Fidelis greitai susipyko su JAV, susidraugavo su Sovietų Sąjunga, o taip pat pervertė aukštyn kojomis visą Kubą, kurdamas saloje „teisingumo valstybę“ – kaip jis tai suprato, žinoma.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro įvažiuoja į Havaną 1959 m. sausio 8-ąją.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro įvažiuoja į Havaną 1959 m. sausio 8-ąją.

Amžininkų teigimu, Castro buvo žmogus, sugebantis jau pirmaisiais žodžiais uždegti minią ir po to valandų valandas išlaikyti jos dėmesį. Tuo pat metu komandantė, žinoma, nebuvo pacifistas ir nepasižymėjo kilniaširdiškumu disidentų atžvilgiu – nedarė tokios pat klaidos, kuri Batistai kainavo valdžią. Komunistams atėjus į valdžią Kuboje, buvo sušaudyti tūkstančiai (o pasak Castro priešininkų, dešimtys tūkstančių) jo politinių oponentų, maištaujančių valstiečių ir Batistos režimo šalininkų.

VIDEO: Oratorius Fidelis Castro (1966 m. kalba)

Naująją valdžią teko ginti. Pavyzdžiui, 1961-aisiais įvyko garsioji operacija Kaulių įlankoje, kai Kubos pakrantėje išsilaipino pusantro tūkstančio amerikiečių remiamų Kubos emigrantų, baigusių karinius apmokymus stovyklose Nikaragvoje. Komandantė pats metėsi į mūšį ant sovietų gamybos savaeigio artilerijos pabūklo. Intervencija buvo sutriuškinta.

Wikipedia.org nuotr./Che Guevara (kairėje) ir Fidelis Castro (1961 m.)
Wikipedia.org nuotr./Che Guevara (kairėje) ir Fidelis Castro (1961 m.)

1962-aisiais JAV pareikalavo tarptautinių ekonominių sankcijų įvedimo Kubai, o tų pačių metų spalį pasaulis priartėjo prie atominio karo slenksčio, kai paaiškėjo, kad SSRS Kubos teritorijoje dislokavo raketas su branduoliniais užtaisais. Krizę pavyko išspręsti derybomis: sovietai susirinko savo raketas iš JAV pakrantės, o JAV oficialiai atsisakė intervencijos planų į Kubą.

„Scanpix“/AP nuotr./Fidelis Castro ir Nikita Chruščiovas (1963 m.)
„Scanpix“/AP nuotr./Fidelis Castro ir Nikita Chruščiovas (1963 m.)

Fidelį Castro ne kartą mėginta nužudyti. Pačių amerikiečių paskaičiavimais, buvo surengta apie šimtas pasikėsinimų, kubiečiai jų suskaičiuoja net šešis šimtus. Jį mėginta sunaikinti kulkomis, nuodais ir sprogmenimis, kuriais savo agentus aprūpindavo JAV Centrinė žvalgybos valdyba. Tačiau puiki sveikata ir likimas apsaugojo komandantę.

Kam Kuboje gyventi gera?

Per Fidelio Castro valdymo dešimtmečius Kubos visuomenės susiskaidymas ir socialinė atskirtis pasiekė katastrofinių mastų. Normaliai pragyventi gali tik tie, kurie susiję su turizmo sritimi (tame skaičiuje ir prostitucija arba prekyba žmonėmis užsiimantys vyrai ir moterys), o taip pat valdžios viršūnėlės. Tačiau, kaip ir žadėjo, Castro įvedė nemokamą mediciną ir švietimą. Sovietiniais laikais kai kurie jauni kubiečiai būdavo siunčiami studijuoti į SSRS.

Pastaruoju metu Kuba pamažu keičiasi. Kubiečiai pradėjo naudotis mobiliaisiais telefonais su interneto prieiga, gatvėmis jau važinėja ne tik praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečio amerikietiški automobiliai, pagaminti iki Castro atėjimo į valdžią, ar sovietiniai žiguliai, bet ir visai padorios kokybės šiuolaikiniai automobiliai.

Viena iš garsiausių ir prieštaringiausių XX amžiaus politinių asmenybių – Fidelis Castro – mirė 2016-aisiais, sulaukęs 90 metų. Dešimtmetį prieš mirtį jis praleido savotiškoje politinėje pensijoje – visus valstybės valdymo reikalus buvo perdavęs jaunesniajam broliui Rauliui Castro, savo dešiniajai rankai ir patikėtiniui, tačiau akylai stebėdavo įvykius šalyje ir periodiškai publikuodavo savo įžvalgas bei vertinimus spaudoje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Fidelis ir Raulis Castro
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Fidelis ir Raulis Castro

Kai kuriose šalyse, ypač Lotynų Amerikoje, Fidelis ir po mirties bei tarptautiniu įvykiu tapusių iškilmingų laidotuvių lieka labai gerbiama istorine asmenybe. Ginčai, kas jis buvo: kraugerys diktatorius ar didis kovotojas su amerikietiškuoju imperializmu ten dar nenutils ilgai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis