Šis trijų aukštų statinys, kurio patalpų bendras plotas – 7 750 kvadratinių metrų,
vadinamas Honeckerio bunkeriu pagal Rytų Vokietijos komunistinio režimo lyderį Erichą Honeckerį, kuriam šis bunkeris buvo pastatytas, baiminantis potencialaus branduolinio karo tarp sovietinio bloko ir Vakarų šalių.
Mūsų dienomis, vokiečiams minint Berlyno sienos griūties ir Rytų Vokietijos pabaigos pradžios 25-ąsias metines, kai kurie berlyniečiai planuoja paversti tą bunkerį muziejumi, tikėdamiesi išnaudoti dalyje visuomenės jaučiamą komunistinės praeities nostalgiją – arba „Ostalgiją“ (vok. Osten – Rytai).
„Kai patenki vidun ir žinai, kokia buvo šios slėptuvės paskirtis arba prieš ką jie planavo atsilaikyti ir ko bijojo – tuomet iš tikrųjų pajunti, kaip rimtai jie buvo susirūpinę“, – sakė Hannesas Henselis, vadovaujantis pastangoms iš naujo atverti tą bunkerį lankytojams.
Kompleksas, esantis maždaug už 50 km į šiaurės rytus nuo Berlyno ir pritaikytas iki 400 Komunistų partijos politinės bei karinės vadovybės narių, buvo apleistas ir uždarytas pasibaigus Šaltajam karui.
Kompleksas, esantis maždaug už 50 km į šiaurės rytus nuo Berlyno ir pritaikytas iki 400 Komunistų partijos politinės bei karinės vadovybės narių, buvo apleistas ir uždarytas pasibaigus Šaltajam karui.
H.Henselis padėjo atidaryti bunkerį lankytojams trumpam laikotarpiui 2008 metais. Tuomet per tris mėnesius jame apsilankė apie 20 tūkst. žmonių.
Panašus bunkeris, pastatytas netoli Bonos ir skirtas apsaugoti tuometės Vakarų Vokietijos lyderiams, tebėra atidarytas nuo 2008 metų ir kasmet pritraukia apie 80 tūkst. lankytojų.
H.Henselis ieško investuotojų, kurie surinktų apie 1,5 mln. eurų (5,18 mln. litų) muziejui įrengti. Jis tikisi, kad Berlyno komplekse bus organizuojamos ekskursijos, taip pat bus galima atidaryti restoraną ir viešbutį.
Betoninis prieglobstis
„Honeckerio bunkeris“ buvo vienas pažangiausių tokios paskirties statinių sovietiniame bloke. Slėptuvė, kurios statyboms 1978–1983 metais buvo panaudota 85 tūkst. tonų gelžbetonio, galėjo atlaikyti chemines atakas, taip pat iki 1 megatonos galingumo atominės bombos sprogimą. Toks užtaisas apie 80 kartų galingesnis už atominę bombą, numestą ant Hirošimos 1945 metais.
Statyboms 1978–1983 metais buvo panaudota 85 tūkst. tonų gelžbetonio.
„Šis statinys buvo vienas svarbiausių anuo laikmečiu“, – sakė tokius kompleksus tiriančios ir juose ekskursijas organizuojančios grupės „Berlin Unterwelten“ („Berlyno požemiai“) atstovas Holgeris Happelis.
„Nors kitos Rytų Europos šalys jau buvo pradėjusio žingsnis po žingsnio keisti savo politinę sistemą, Rytų Vokietijos vyriausybė tebesilaikė įsikibusi savo komunistinių idealų ir leido didžiules lėšas sienų apsaugai, bunkeriams bei kariniams objektams“, – aiškino jis.
Vakarų šalių pajėgų atakos atveju Rytų Vokietijos nacionalinės gynybos tarybos nariai būtų pasitraukę į bunkerį. Prieš į jį patekdami, jie būtų turėję pereiti deaktyvavimo kamerą ir nusiplauti bet kokių radioaktyvių arba cheminių medžiagų daleles.
Bunkeryje žmonės galėjo dvi savaites gyventi visiškai atsiskyrę nuo išorinio pasaulio – slėptuvėje buvo įrengtas autonominis vandentiekis, elektros jėgainė, oro kondicionavimo sistema ir sukaupta maisto atsargų.
Bunkeryje žmonės galėjo dvi savaites gyventi visiškai atsiskyrę nuo išorinio pasaulio – slėptuvėje buvo įrengtas autonominis vandentiekis, elektros jėgainė, oro kondicionavimo sistema ir sukaupta maisto atsargų.
Po dviejų savaičių, praėjus didžiausiam pavojui, administracijos nariai būtų evakuoti į labiau pritaikytą vietą šarvuotomis mašinomis.
Pats E.Honeckeris, kuris žlugus komunistiniam režimui išvyko gyventi į Čilę ir mirė ten 1994 metais, šiame bunkeryje lankėsi vienintelį kartą. Daugelis rytų vokiečių apie jį nieko nežinojo – netgi tie, kuriems buvo patikėta jį saugoti.
„300 karių, kurie patruliavo toje vietoje, nežinojo, kas ten yra, – sakė H.Henselis. – Jie težinojo, kad saugo kažką svarbaus, bet nežinojo, kas ten yra.“
Saujelė privilegijuotųjų, dirbusių bunkerio viduje, pavojaus atveju turėjo būti atskirti nuo savo šeimų, pasakojo buvęs slėptuvės techninis direktorius.
„Mums tai buvo labai sunkus metas – nes dirbome bunkeryje ir žinojome, kad mūsų šeimos likusios namuose, o jeigu kiltų ginkluotas konfliktas, jos nebūtų ginamos, – Juergenas Freitagas sakė naujienų agentūrai „Reuters“. – Be abejo, jautėmės siaubingai.“
