Elegantiškas rasistas: diktatorius Rafaelis Trujillo mėgo apkūnias mulates, kaklaraiščius ir ginklus

Visada nepriekaištingai apsirengęs, dvelkiantis brangiais kvepalais, pats kruviniausias Dominikos Respublikos diktatorius Rafaelis Trujillo pasižymėjo punktualumu ir negailestingumu. Oficialiai Dominikos piliečiai jį vadino El Jefe (isp. – vadas), tačiau už akių jis buvo pravardžiuojamas panašiai skambančiu žodžiu El Chivo (isp. – ožys).
Rafaelio Trujillo epochos ženklas: „Šiuose namuose Trujillo yra nacionalinis simbolis“
Rafaelio Trujillo epochos ženklas: „Šiuose namuose Trujillo yra nacionalinis simbolis“ / Wikipedia.org nuotr.

Uniformuotas dabita

„Trujillo meilė prašmatniems rūbams pasireiškė dar vaikystėje. O tapęs prezidentu jis dėvėjo tik karinę uniformą arba pagal specialų užsakymą pasiūtus drabužius, kainavusius pasakiškus pinigus. Pavyzdžiui, kelnės iš jo garderobo galėjo kainuoti apie dešimt tūkstančių dolerių. Jis atrodė kaip tikras princas. Dvylikoje jo namų stovėjo spintos, užverstos brangiais kostiumais, švarkais ir marškiniais, kuriuos jis dėvėjo tik su auksinėmis arba platininėmis sąsagomis“, – Lenta.ru cituoja vieną Rafaelio Trujillo biografą.

Jį papildo kitas autorius: „Labiau už viską pasaulyje šis žmogus mėgo pinigus ir valdžią. Trujillo pabusdavo ketvirtą valandą ryto, mankštindavosi, skaitydavo knygas ir laikraščius, pusryčiaudavo. Savo darbo kabinete pasirodydavo lygiai devintą, nė minute ne vėliau, ir dirbdavo iki 19.30. Po to jis dalyvaudavo renginiuose ir iškilmėse arba važinėdavo po miestą inkognito, norėdamas asmeniškai išsiaiškinti, kaip jį vertina žmonės.

Wikipedia.org nuotr./Pašto ženklas, išleistas 42-ojo Rafaelio Trujillo gimtadienio proga (1933 m.)
Wikipedia.org nuotr./Pašto ženklas, išleistas 42-ojo Rafaelio Trujillo gimtadienio proga (1933 m.)

Jis surinko didžiulę ginklų kolekciją. Kiekviename jo veiksme buvo galima įžvelgti punktualumą ir paslaptingumą. Jis neturėjo draugų – tik pažįstamų ir pagalbininkų. Su kitais žmonėmis jis elgėsi absoliučiai nenuspėjamai.“

Rafaeliui Trujillo ir jo šeimai Dominikos Respublikoje priklausė nesuskaičiuojami turtai: jis buvo ganyklų, mėsos ir pieno pramonės, druskos, cukraus ir tabako įmonių savininkas. Pinigai už parduodamus loterijos bilietus taip pat keliaudavo į jo kišenę. Jo šeimos nariai ir giminaičiai užėmė aukštų vadovų postus kariuomenėje ir vyriausybėje. Pavyzdžiui, vienas iš Trujillo sūnų vos ketverių metų tapo pulkininku.

Didžiausia diktatoriaus aistra buvo ginklai ir kaklaraiščiai. Po jo žūties jo drabužinėse aptikta per dešimt tūkstančių įvairiaspalvių kaklaraiščių ir peteliškių. Jis gausiai šlakstydavosi kvepalais ir dievino gandus. Artimos aplinkos žmonėms ne paslaptis buvo jo aistra apkūnioms mulatėms, tad kasdien jam į rūmus būdavo atvežama naujų moterų, neretai ir pagrobtų prievarta. Ir kuo vyresnis darėsi diktatorius, tuo jaunesnes moteris jis mėgo.

Parduotuvėlės savininko sūnus ir apsukrus telegrafistas

1930-ųjų pavasarį išaušo pati kruviniausia Dominikos Respublikos istorijos epocha – į valdžią atėjo diktatorius Rafaelis Trujillo.

Būsimasis politikas gimė daugiavaikėje mažos parduotuvėlės šeimininko šeimoje. Jis gavo tik pradinį išsilavinimą – iš esmės jį auklėjo gatvė: jos įstatymus jis greitai įsisavino ir ėmė verstis smulkiomis vagystėmis. Ūgtelėjęs jis ėmė vadovauti nedidelei gatvės gaujai, užsiėmusiai plėšikavimu. Jau tada Trujillo pajuto lengvų pinigų skonį ir išmoko manipuliuoti žmonėmis.

Jis gal ir būtų visą gyvenimą likęs banditu, jeigu 1916-aisiais jo šalies, plėšomos politinių nesutarimų ir paskendusios skolose, nebūtų okupavę amerikiečiai.

Jis gavo tik pradinį išsilavinimą – iš esmės jį auklėjo gatvė: jos įstatymus jis greitai įsisavino ir ėmė verstis smulkiomis vagystėmis.

Jie nusprendė reorganizuoti Dominikos Respublikos kariuomenę ir jėgos struktūras. Trujillo, tuo metu dirbęs telegrafistu, įstojo į reformuojamą kariuomenę ir, panašu, ištraukė laimingą savo gyvenimo bilietą. Griežtumu ir net žiaurumu pasižymėjęs Trujillo ėmė greitai kopti karinės karjeros laiptais ir vos per devynerius metus tapo generolu.

Tačiau ir kariuomenės vado postas jo greitai nebetenkino – Trujillo įsigeidė tapti šalies prezidentu. Sudaręs slaptą sandorį su sukilėlių vadu Rafaeliu Estrella Ureña ir pasinaudodamas kariuomenės vado galiomis, jis išstūmė iš prezidento posto Horacio Vásquezą, o po poros mėnesių pats laimėjo naujo prezidento rinkimus, gavęs 99 proc. rinkėjų balsų.

Tiesa, rimtos konkurencijos rinkimuose Trujillo ir nepatyrė, nes kiti kandidatai buvo įbauginti ir atsiėmė savo kandidatūras, o tuometinis JAV ambasadorius Charlesas Boydas Curtisas ataskaitoje Valstybės departamentui pažymėjo, kad Trujillo „gavo“ gerokai daugiau balsų, nei šalyje apskritai buvo balso teisę turinčių piliečių.

Kadras iš „YouTube“/Rafaelis Trujillo (1942 m.)
Kadras iš „YouTube“/Rafaelis Trujillo (1942 m.)

„Dievas danguje, Trujillo ant žemės“

Tapęs šalies vadovu Trujillo pradėjo aktyviai periminėti savo nuosavybėn daugybę Dominikos Respublikos įmonių. Jis taip pat įsteigė Dominikos partiją – vienintelę šalyje ir, savaime suprantama, valdančiąją. Visi suaugę šalies gyventojai privalėjo į ją įstoti ir mokėti partinius mokesčius. Partijos iždą tvarkė asmeniškai pats Trujillo.

Nieko nuostabaus, kad netrukus jis tapo turtingiausiu ir įtakingiausiu Dominikos Respublikos žmogumi. Į visą šalį jis žiūrėjo kaip į nuosavybę, tad artimuosius jis dažnai apdovanodavo žemės sklypais, namais ir įmonėmis. Tuo pat metu jis mėgo teikti pats sau apdovanojimus ir naujus titulus. Taip ne pats raštingiausias žmogus tapo „pirmuoju respublikos gydytoju“, „pirmuoju mokslų daktaru“, vėliau jis apdovanojo save generalisimo titulu, taip mėgiamu įvairių diktatorių.

Tuo laikotarpiu atrodė, kad Trujillo yra visur: dominikiečiai vaikščiojo Trujillo gatvėmis, su vaikais ilsėjosi Trujillo parkuose, mokiniai lankė jo vardu pavadintas mokyklas, pagrindinis šalies miestas Santo Domingas nuo 1936 to 1961 buvo vadinamas Truchilju, o aukščiausias kalnas – Truchiljo viršukalne. Bet ir to diktatoriui pasirodė maža: sostinės centre atsirado didžiulis neoninis skydas su užrašu „Dievas danguje, Trujillo ant žemės“.

Visa šalis – kaip asmeninė bendrovė

Trujillo šeimos rankose buvo sutelktos svarbiausios šalies pramonės sritys. Kad nebetrukdytų konkurentai, mėsos tiekimui į sostinę jis įkūrė valstybinę monopolinę įmonę. Ši įmonė, suprantama, mėsą pirko iš paties prezidento.

Vėliau buvo įkurta pieno monopolija, ryžių eksporto monopolija, druskos monopolija. Visas šalies ūkis buvo suręstas taip, kad įmones valdė arba pats prezidentas, arba kas nors iš jo giminaičių. Jo šeimos pajamos ėmė siekti beveik 40 procentų visų šalies nacionalinių pajamų.

VIDEO: Eilinė Rafaelio Trujillo inauguracija (1942 m.)

Tokia privatizacija net buvo naudinga šaliai. Trujillo į visą valstybę žiūrėjo kaip į savo ūkį, įsigilindavo į kiekvieną detalę ir to paties reikalaudavo iš savo aplinkos. Stabili šalies ekonomika, visiškai orientuota į užsienio rinką, buvo labai patraukli užsienio investuotojams. Lyginant su kitomis Lotynų Amerikos šalimis, Dominikos Respublika buvo klestinti valstybė. Jau 1947-aisiais ji baigė mokėti visas valstybės skolas.

Haitiečių skerdynės

Viskas atrodė stabilu ir nepajudinama, tačiau netikėtai Amerikos valstybių organizacija (AVO) atkreipė dėmesį, kad šalyje masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės. Trujillo mėgo bauginti savo pavaldinius. Kaip rašė tuometinė užsienio žiniasklaida, kai kurie jo aparato darbuotojai, baimindamiesi diktatoriaus įniršio, patys nusižudydavo arba išprotėdavo. Su savo priešininkais jis ir iš viso nežaisdavo: atimdavo jų turtą, o jie patys būdavo sugrūdami į kalėjimus arba paprasčiausiai dingdavo be žinios.

Tironą taip pat persekiojo įkyri idėja paversti valstybę baltaodžių šalimi. Nepaisant to, kad Trujillo senelė buvo haitietė, jis ėmė organizuoti masines kaimyninio Haičio gyventojų, atvykusių sezoniniams darbams į Dominiką, skerdynes. Daugybę metų tamsesnio nei dominikiečių gymio haitiečiai atvykdavo į Domininką dirbti laukuose cukranendrių nuėmimo sezonu. Per vieną tokią kraugerišką „akciją“ buvo nužudyta per 20 tūkstančių niekuo dėtų žmonių.

Wikipedia.org nuotr./Rafaelis Trujillo (centre) su Haičio prezidentu Paulu Magloire (kairėje) (1951 m.)
Wikipedia.org nuotr./Rafaelis Trujillo (centre) su Haičio prezidentu Paulu Magloire (kairėje) (1951 m.)

Ilgą laiką pasaulinė bendruomenė ignoravo įvykius Dominikoje, tačiau jos kantrybė trūko, kai kilo įtarimų, jog Trujillo suorganizavo nepasisekusį pasikėsinimą į Venesuelos prezidentą Rómulo Betancourt'ą 1960-aisiais. Po šio įvykio JAV nutraukė paramą diktatoriui, AVO įvedė griežtas sankcijas Dominikos Respublikai, o visos organizacijos valstybės su ja nutraukė diplomatinius santykius.

Vis dar yra gerbėjų

1961 metų gegužės 30-ąją automobilis, kuriuo važiavo diktatorius, buvo suvarpytas kulkomis, pats Trujillo žuvo vietoje. Sklido gandai, kad šį pasikėsinimą surengė amerikiečių specialiosios tarnybos, tačiau Trujillo šalininkai rado kaltininkų šalies viduje ir žiauriai su jais susidorojo. Jų kūnai buvo sukapoti mačetėmis ir sušerti krokodilams.

VIDEO: Žinia apie pasikėsinimą į Rafaelį Trujillo

Diktatoriaus giminaičiai nesugebėjo išlaikyti valdžios ir pabėgo iš šalies, išsiveždami su savimi milijonus dolerių. Buvusio diktatoriaus šeima įsikūrė Paryžiuje. Į šį miestą buvo pervežti ir Trujillo palaikai. Jie buvo palaidoti garsiosiose Per Lašezo kapinėse.

Kadras iš „YouTube“/Automobilis, kuriame buvo nužudytas Rafaelis Trujillo (1961 m.)
Kadras iš „YouTube“/Automobilis, kuriame buvo nužudytas Rafaelis Trujillo (1961 m.)

Nepaisant kruvinų valdymo metų, buvęs Dominikos Respublikos lyderis iki šiol turi aistringų gerbėjų, įsitikinusių tuo, kad jis ištraukė šalį iš ekonominės bedugnės ir užtikrino stabilumą bei klestėjimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų