Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.
Ilgai nežinojau, kad 1943 metais Kauno gete gyvenusių Elinų šeima, girdėdama apie žydams taikomas represijas, savo trimetę dukterį Esterą nusprendė patikėti kompozitoriaus M.K.Čiurlionio dukters Danutės Čiurlionytės-Zubovienės šeimai. Jos vyras Vladimiras Zubovas slapta ieškojo žmonių, galinčių paslėpti žydų vaikus. Kaip tik tada jis ir užmezgė ryšį su tuo metu Kaune prie seserų benediktinių vienuolyno gyvenančiu vyskupu Teofiliumi Matulioniu, kurio iniciatyva mažoji Estera buvo išgelbėta.
1973 m. Estera Elinaitė su šeima emigravo į Izraelį, tęsė koncertinius pasirodymus Europoje. 1991 m. Šveicarijoje E.Elinaitė įkūrė fondą talentingiems pianistams mokyti ir remti.
Gyvenimas „prieš“ ir „po“
Ilgus metus mano gyvenimas dalinosi į „prieš“ ir „po“. „Prieš“ – tai treji metai iki Antrojo pasaulinio karo, kupini džiaugsmo ir laimės. Vėliau tie prisiminimai atsverdavo visas negandas, kurių nešykštėjo tasai „po“, prasidėjęs baisų 1941 metų birželio 22-osios sekmadienį.
Per karą išmokau nieko neklausinėti, nes viską suprasdavau.
Tą dieną pro vagono langą buvau įstumta į paskutinį Kauną paliekantį traukinį. Mačiau tarsi juodo sniego dribsnius besileidžiančius degančio Smolensko pelenus, galėjau miegoti ant sustumtų kėdžių perpildytoje Čimkento Mokytojų namų salėje, kur glaudėsi evakuotos šeimos, bėgdavau su rogutėmis į lauką spaudžiant 40 laipsnių šalčiui Uralo kaime – sugebėjau ištverti visą tą gyvenimą, kuris atrodė netikras, laikinas, nes atmintis saugojo šviesų kambarį su medaus spalvos parketu, jaukią baltą lovutę ir virš jos siuvinėtą katinėlį, sesers mokyklinį suolą su spalvotais pieštukais, kurių vienas buvo BALTAS...
Nieko neklausinėti
Per karą išmokau nieko neklausinėti, nes viską suprasdavau. Kartais net daugiau nei suaugusieji. Kad ir tą 1942-ųjų dieną Perejaslavlyje, kai tėvas, tuomet „Lietuvos“ ansamblio direktoriaus pavaduotojas, parėjęs iš darbo, pasakė mamai, kad keliolika artistų suėmė, nes jie, pasirodo, buvo vokiečių šnipai, o tarp jų ir Katią C., vokalistę. Katia! Mano numylėtinę, kuri slaugė mane sergančią, tokią gražią ir gerą – suėmė. Tada išrėkiau garsiai, springdama ašaromis: „Netiesa!“
Buvo daug tokių siaubingų akimirkų namuose ir mokykloje, eilėse prie duonos ir tamsiose, be jokių žibintų, pokario gatvėse, bet visa tai buvo įmanoma kęsti, nes tai buvo netikras gyvenimas, kokio neturi būti.
Filharmonijos salėje pastebėjau tą šeimą. Jie visada ateidavo trise, aš iš balkono matydavau tą mergaitę su dideliu raudonu kaspinu. Man pasakė, kad tai Estera Elinaitė, pianistė vunderkindė.
Mane nuvedė į muzikos mokyklą, bet muzika man nesisekė. Antroje klasėje buvau iš dešimtmetės pašalinta, galėjau pereiti į septynmetę, bet ten mokslas buvo mokamas, žinojau, kad tėvams bus sunku, tad atsisakiau. Buvo be galo skaudu, nes muziką jau aistringai mylėjau, visur jos ieškojau. Bėgdavau į dienines paskaitas apie klasikinę muziką, nesitraukdavau nuo radijo, laukdavau ketvirtadienio, kad galėčiau visą vakarą klausytis iš Didžiojo teatro transliuojamos operos.
Pažintis su Elinų šeima
Tais pokario metais Filharmonijos salėje pastebėjau tą šeimą. Jie visada ateidavo trise, užimdavo geras vietas kairėje salės pusėje, aš iš balkono matydavau tą mergaitę su dideliu raudonu kaspinu, sėdinčią tarp tėvo ir motinos. Man pasakė, kad tai Estera Elinaitė, pianistė vunderkindė.
Vasarą Palangoje dažnai matydavau ją – visada su raudona suknele ir juodu bolero, tamsaus gymio ir įkypomis akimis, visada su tėveliais, tokia nekasdieniška, nepanaši į kitus vaikus. Mūsų grupelė aikštelėje šalia namo žaidė kroketą, tai buvo nematytas mūsuose žaidimas, vienai iš mūsų jį atsiuntė dėdė iš Londono.
Elinai vasarojo kažkur netoli, bet nedrįsome pakviesti tą nepaprastą mergaitę pažaisti, tik spėliodavome, kas ji tokia – japonė, kinė? Kartą, Elinams beeinant pro mus, mano tėvas užkalbino poną Eliną ir ilgokai su juo kalbėjosi jidiš kalba, tuomet supratome, kad mergaitė ne japonė ir ne kinė, bet žydaitė. Džiaugėmės, kai, eidami pro šalį, tie žmonės sveikindavosi.
Išsikalbėjome su Estera viename iš koncertų vasaros estradoje ir nuo tol daug šnekėdavomės apie muziką. Aš daug skaičiau, o Esia tik grojo, valandų valandas. Lankiausi visur, kur ji pasirodydavo, – ji jau skambino Beethoveno „Aštuntąją sonatą“, neturėjo laiko nei skaityti, nei lakstyti po gamtą. Ji nežinojo paukščių ir gėlių pavadinimų ir tai darė ją dar paslaptingesnę ir patrauklesnę.
Studijų metais
Ji nežinojo paukščių ir gėlių pavadinimų ir tai darė ją dar paslaptingesnę ir patrauklesnę.
Mudvi susitikome ir Maskvoje, kur aš studijavau Literatūros institute, o ji baiginėjo Centrinę muzikos mokyklą, į kurią suvažiuodavo nepaprastais talentais apdovanoti vaikai iš visos Sovietų Sąjungos, tikras žvaigždynas. Literatūros institutas taip pat buvo įdomi įstaiga – be paskaitų, turėjome vieną dieną seminarams ir vieną kūrybai skirtą dieną. Kiti tą dieną praleisdavo bibliotekose, o aš – tik koncertuose. Estera visada pasakydavo, jeigu buvo laukiamas įdomus atlikėjas iš užsienio. Taip teko girdėti grojant Gleną Guldą, Samsoną Fransua, Londono simfoninį orkestrą – pirmąjį tokį užsienio kolektyvą, atvykusį į SSRS po Stalino mirties. Paprastai, per pirmąjį pasirodymą svečioje šalyje, atliekamas tos šalies himnas. Po pirmųjų Londono orkestro akordų publikai ištryško ašaros – taip neįprastai aiškiai ir pakiliai nuskambėjo tas „do – sol“...
Maskvoje Estera domėjosi ne vien muzika. Juk ėjo septintasis dešimtmetis – istoriniai metai, kai mums, uždarytiems sovietiniame narve, palaipsniui ėmė prasiskleisti geležinė uždanga. Atsimenu, žvarbią vėlyvo rudens dieną išstovėjome ilgą eilę prie A.Puškino muziejaus, kur vyko Picasso paroda. Tai buvo apreiškimas, jau tada ėmė reikštis būsimieji disidentai, „Samizdato“ leidėjai. Su Estera neaptarinėjau Vengrijos įvykių.
Maskvoje Estera domėjosi ne vien muzika. Atsimenu, žvarbią vėlyvo rudens dieną išstovėjome ilgą eilę prie A.Puškino muziejaus, kur vyko Picasso paroda.
Apie skandalą, susijusį su B.Pasternako Nobelio premija, papasakojau jai, kad nepasirašiau mūsų instituto studentų laiško, smerkiančio „Tėvynės išdaviką“. Esia mandagiai išklausė, pamirksėjo. Tokia šauni.
Nutylėta Esteros išgelbėjimo istorija
Apie jos išgelbėjimą niekada nesikalbėjome. Tą istoriją pirmąkart išgirdau iš jos mamos. Ji pasakojo, kaip atėjo į Čiobiškio vaikų namus atsiimti dukrelės. Vaikai žaidė. Staiga viena mergytė atsiskyrė nuo būrio ir puolė prie atėjusiosios, garsiai šaukdama: „Tai mano mama.“
Kai žiūriu į pokario nuotrauką, kur grupė išgelbėtų vaikų švenčia vienos mergaitės gimtadienį, Estera iš viso būrio išsiskiria savo įkvėptu veideliu. Tokia ji visada prie fortepijono.
Jų visa šeima buvo menininkai. Tėvas – rašytojas. Kartą pasakojo, kaip pabėgęs iš geto laukdamas žmogaus, žadėjusio jį nusivesti į saugią vietą, turėjo slėptis šulinyje. Įsirėmęs kojomis ir rankomis į šulinio sienas, Meiras Elinas vertė Salomėjos Neries eilėraštį „Diemedžiu žydėsiu“. Motina – muzikos mokytoja. Niekada neteko jos matyti susierzinusios ar piktos. Buvau atėjusi palydėti jų, išvykstančių iš Lietuvos. Tą dieną jie iš buto nešė savo rakandus ir, netaupydami vietos, neapgalvotai kimšo į medinę dėžę kas papuldavo po ranka – pagalves, stalo įrankius, žaislus, tualetinį popierių. Nesutvarkyta buitis ir didžiulė, beribė dvasios erdvė, kur viešpatauja Grožis ir Muzika. Manau, kad tai padeda Esterai šiandien išgyventi likimo siųstus išmėginimus.
Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžius
Esteros pasaulyje visada yra gyvi brangūs žmonės – Sofija Čiurlionienė, Danutė ir Vladas Zubovai. Su jais ji visuomet turėjo ypatingą vidinį ryšį, nors niekada apie tai nekalbėdavo. Man teko lankytis pas V.Zubovą. Nenustebau pamačiusi ant sienos šalia brangių paveikslų įrėmintą Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiaus diplomą. Zubovų šeima apdovanota taip pat Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais ir diplomais, o pakabino šį Lietuvos apdovanojimą. Neklausiau kodėl, buvau įpratusi neklausinėti.
Teksto ir nuotraukos autorė Dalija Epšteinaitė (rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė).
