Lietuvos delegacijos vardu kalbėjusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė akcentavo, kad šiandieną nepaisant to, jog Baltijos šalys, kaip ir visa Europos Sąjunga, susiduriančios su įvairiais iššūkiais, sunkumais, nusivylimais tikrai turi ką švęsti: „šiais metais mūsų valstybės perkops 22 metų ribą, kuomet esame laisvos, demokratiškos, modernios. Tokiomis jau būsime ilgiau, nei buvome iki II-ojo pasaulinio karo“.
Lietuvos politikė pažymėjo, kad Lietuvą, Latviją, Estiją jungia daug bendrų dalykų, tačiau ryškiausias iš jų – istorinė patirtis. „Masiniai trėmimai, prasidėję 1941 metais, besitęsę tiek per II-ąjį pasaulinį karą, tiek ir po jo, palietė daugelį mūsų šeimų“, – pabrėžė Europos Parlamento narė.
R. Morkūnaitė pasidalino skaudžia savo šeimos patirtimi, kai buvo tremiama jos senelio šeima. „Kuomet jie buvo vežami į geležinkelio stotį, mano senelio seseriai pavyko iššokti iš vežimo. Ji bėgo, pavymui į nugarą šaudė kareiviai, bet jai pasisekė pabėgti. Tačiau per vieną naktį jauna, vos per 20 metų perkopusi mergina, pražilo...“.
Baigdama pasisakymą, R. Morkūnaitė palinkėjo Europos Sąjungoje ir toliau siekti geresnio vienas kito istorinio pažinimo, neužmiršti skaudžių patirčių ir dirbti ranka rankon taip, kad „niekam netektų pražilti per vieną naktį“.
1941-ųjų birželio trėmimų metu perpildyti ešelonai vienas po kito riedėję į Rytus, išvežė virš 40 tūkst. įvairių tautybių žmonių, kurių didžiajai daliai nebuvo lemta sugrįžti. Sovietai suskirstė Baltijos valstybių piliečius į okupaciniam režimui palankius ir priešiškus sluoksnius pagal politinius, socialinius ir kitus kriterijus. Trėmė politikus, valstybės tarnautojus, karininkus, verslininkus, mokytojus, dvasiškius, ūkininkus. Tarp ištremtųjų didelė dalis buvo vaikų ir moterų.
