1993 m., kai Austrija ir Švedija dar nepriklausė ES, o Lietuvoje į valdžią buvo grįžę komunistai, G.Beresnevičius taip užbaigė žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ publikuotą „Laišką redaktoriui“:
„Artėja ne istorijos, artėja mūsų pabaiga. Mums dar duota keliasdešimt metų – ir išgyvenimo, atsilaikymo galimybė. Mes galime išlikti. Mes išliksime, jei įtikėsime dvasios galia. Jei nepabūgsime kūrybos rizikos. Jei tapsime pirmi.“
Tačiau tai buvo tik pradžia. 2003 m. Lietuva džiugiai laukė narystės ES ir visų tų būsimų gėrybių, kurios turėjo mus užplūsti. Laukė ir neklydo – gėrybės užplūdo. Tačiau G.Beresnevičius jau žvelgė anapus gėrybių. Iš Lietuvos simbolių jis darė imperiją:
„Istorija mums duoda šansą – Europą. Tokio šanso nebus daugiau. <...> Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga. <...> Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo. <...>
Mūsų jėga ne tik tame, kad mes stiprūs. Mūsų jėga ir mąstyme bei susimąstyme, ir būtent dėl savo kontempliatyvumo mes nesame imperialistai okupantai ar žiaurūs naikintojai. Mes gerbiame tai, kas auga, ir mūsų viena misijų puoselėti daigus, ginti juos.
Kokia yra mūsų imperinė ateitis? Aš nekalbu apie kažkokį teritorijų valdymą iš Vilniaus, jis mums nereikalingas. Mums reikalinga psichologinė valdymo pajauta. Mums reikalingas komfortas, kurį galime kurti, kai deriname interesus – savo vaikų, brolių, šeimos interesus. Mes esame maži, bet tai mums leidžia veikti, kitiems nesibaiminant dėl mūsų įtakos. <...>
Mes turime kurti imperiją sau, tačiau per Europą ir galiausiai suteikti gyvybinį impulsą europinei civilizacijai.“
Jūs teisūs – čia pateikiu gerokai praretintą ištrauką iš legendinio „Imperijos darymo“. Pašalinau (manau, tai gana pastebima) ypač tą teksto dalį, kuri kalba apie plėtrą į Rytus. Turiu tam savų priežasčių.
Būtent todėl G.Beresnevičių šiandien reikia skaityti iš naujo – ir kiek kitaip.
Lietuvos plėtra (kaip pabrėžia „Imperijos darymo“ autorius, ne tiek teritorinė, kiek psichologinė) Rytuose pačiam G.Beresnevičiui atrodė svarbiausias veiksmas. Jis troško suvienyti po Vyčio vėliava visą Rytų Europą (kiek tik įmanoma labiau į Rytus, kaip pats sakė), sukurti naują frontą Rytuose ir taip atgaivinti senąjį užnugarį – Vakarus.
Šiuo požiūriu G.Beresnevičiaus kūrinys Lietuvoje buvo itin tiksliai perskaitytas. Būtų galima atskirai vardyti daugybę politinių iniciatyvų (beje, ir klaidų), kurios tiesiogiai išplaukė iš „Imperijos darymo“ svajonės.
Tačiau žygio į Rytus polėkis per pastaruosius dešimt metų taip įsisiautėjo, kad ėmė užgožti tikrąjį tikslą. Būtent todėl G.Beresnevičių šiandien reikia skaityti iš naujo – ir kiek kitaip. Ne taip jau sunku pastebėti, kad „Imperijos daryme“ žygis į Rytus yra tik priemonė.
Tikrasis tikslas – įtaka Europai, psichologinis Europos užgrobimas. Jeigu Europa turi ateitį, tai ta ateitis – lietuviška: „Esame barbarai prie atvertų Romos vartų, esame kviečiami čia perimti valdžią, nes žibanti išorė slepia vidinę negalią, struktūros eižėjimą. Romos imperijai gyvybės gali įkvėpti tik barbarai. Pagrindinis klausimas, kas jie bus. Ar mes, ar marokiečiai. Mes esame arčiau Europos šaknų, nes mes esame tos šaknys. Drauge mes esame ta šiaurė, iš kurios Europa visada gaudavo jėgų ekspansijai.<...>
Mes juos giname, ir turime paimti lygių Europos piliečių teises. Galimybė yra. Vakarai yra mūsų – mūsų įmonių, žmonių, maklerių, verslininkų. Jie atiduoti laisvam naudojimuisi, kaip kitados barbarams buvo atiduota Roma su visom provincijom. Ji kitaip nebegalėjo, ir todėl išliko. Mes savo ruožtu turime jai padėti.“
Esame barbarai prie atvertų Romos vartų, esame kviečiami čia perimti valdžią, nes žibanti išorė slepia vidinę negalią, struktūros eižėjimą.
Argi šiandien tai jau nėra akivaizdu – kad turime Europai padėti? Beje, atkreipkite dėmesį, kaip elegantiškai paskutiniuosiuose citatos sakiniuose Europa ir Roma suliejama į vieną. Ir Europai, ir Romai turime padėti – šiandien, kai pasivijome G.Beresnevičių, tai tampa akivaizdu.
Akivaizdu iš dalies ir dėl to, kad pradėjome suvokti, kaip seniai mes jau darome įtaką Europos istorijai. Pastaruosius du amžius Europa politiniu požiūriu judėjo mūsų kryptimi. Padalijusios Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžiosios Europos galybės pačios dalijosi tol, kol vienintelis kelias išlikti joms liko lietuviškai-lenkiškas kelias.
Mes (kaip ir G.Beresnevičius, priimu lenkus į savo „mes“) pagimdėme pasipriešinimo ir pogrindinės valstybės – tikrąja prasme tautinės valstybės, valstybės slypinčios kiekviename iš mūsų tradiciją. Per sukilimus ir partizanų karus mes iš naujo apibrėžėme europietišką respubliką, atskleisdami ją kaip tikrą, autentišką „mūsų reikalą“.
Neseniai turėjau progos šias ir kitas išvadas pristatyti jaunimo stovykloje Balandiškyje – savotiškoje Lietuvos partizanų sostinėje. Kalbėdamas spontaniškai pareiškiau, kad šiuolaikinę lenkiškai-lietuvišką Europos valstybę tiksliau apibūdina ne romėniškas terminas „res publica“, o italų mafijozų formulė „cosa nostra“ – „mūsų reikalas“.
„Res publica“ neatsitiktinai siejama su viešumu, tai aikštėje padėtas daiktas. „Cosa nostra“ yra mumyse ir tarp mūsų – nei visai vieša, nei visai slapta. Arba kitaip: gali būti vieša arba slapta priklausomai nuo aplinkybių.
Mes pirmieji Europoje tai supratome. Mes esame tikrieji autoriai tos „giliosios valstybės“, kurios Šaltojo karo laikotarpiu Europa vienodai aistringai troško ir bijojo. Mes su ja jau seniai susigyvenome kaip su paprastu faktu – kitiems europiečiams dar tik teks susigyventi.
Nenustebau, kai iš naujo atsivertęs „Imperijos darymą“ aptikau, kad G.Beresnevičius ir čia mus aplenkė. Taip toli dar ir šiandien nesame nuėję: „Delfi“ interneto vartai ir „Ekstra“ buvo pasiūlę garsiausio nusikaltėlio rinkimus, rezultatai ne tokie mums svarbūs – svarbu, kad jie vyko ir su dideliu entuziazmu balsuota. <...>
Tas mąstymas liudija – lietuviai žavisi tiek nusikaltimais, tiek savais mafijozais, ir tai ne kas. Bet prisiminkime, kas esame. Esame barbarai, o barbarui nusikaltėlis ar mafijozas atitinka jo mąstymą. Tai vienišo kario-plėšiko idealas. Plėšikaujantis riteris. Liaudies mentalitetas čia įžiūri mitologizuotus herojus, kovojančius už teisybę savo pačių jėgomis ir rizika, išeinantį į karo taką plėšikaujantį barbarą – riterį. Kad realybėje ten visai ne riteriai, kita kalba. <...>
Ką aš tuo noriu pasakyti – mes turime savo mafiją, kurią reiktų reguliuoti neoficialiomis priemonėmis, operatyvine „užklasine veikla“. Gal pro pirštus reiktų žiūrėti į kokią cigarečių kontrabandą ar ekonominius nusikaltimus užsienyje, pinigus pervedant į Lietuvą beigi ginkluotės įsigijimą. Kodėl aš apie tai kalbu, rizikuodamas būti apšauktas mafijozų trubadūru? Ogi todėl, kad mes, jeigu norime išlaikyti valstybinę sistemą, privalome turėti savo mafiją. Tokią, kuri galėtų atsispirti kitų mafijų agresijai. Neduok Dieve turėti naują rusų mafiją, kinų mafiją, čečėnų mafiją. Jei kas pasakys, kad kinų mafiją gali sugaudyti policija, bus, švelniai sakant, neteisus. Ar kad čečėnų mafija ką nors nusimano apie kompromisus. Jei mes prarasime „apačios“ tvarką, kokia ji prasta bebūtų, kita, nauja svetima mafija atėjusi sutvarkys savaip ir ekonomiką, ir verslą.
Bet svarbiausią dalyką palaikiau pabaigai – su teroristais kariauja Interpolas, policija, ir rezultatai kartais pusėtini. Tačiau kol pogrindy ar pusiau pogrindy egzistuoja „mūsų“ mafija, teroristų tinklai čia nekiš nosies“.
Pavojingos mintys? Be abejo, taip. Bet turbūt tik pavojingos mintys neša į priekį tikrąją politiką. Politika visada prasideda nuo svajonės, kaip savo labai įžvalgioje paskaitoje apie G.Beresnevičių teigė Vytautas Ališauskas.
Jei susidomėjote Bernardo Gailiaus vėl iškeltomis Gintaro Beresnevičiaus idėjomis apie Lietuvos ateitį, kviečiame rugsėjo 16 d. ateiti į festivalį „Be saugiklių: radikalios idėjos“, kuriame bus aptariama būtinybė (ne)keisti Lietuvos Konstituciją ir kiti su Lietuvos santvarka bei jos ateitimi susiję klausimai, ir pasidalinti savo idėjomis bei įsitraukti į šią diskusiją.
Festivalis rugsėjo 16 d. nuo 10 val. vyks Vilniaus Universiteto TSPMI, esančiame Vokiečių g. 10, 402-ojoje auditorijoje.
