Kaip pranešė Filipinų veteranų reikalų tarnybos atstovė Jet Rivera, Alfonso Fabrosas mirė rugpjūčio 9 dieną Nueva Ekichos provincijoje.
A.Fabroso duktė, Ella Gandalera, sakė, jog po karo ūkininkauti pradėjęs jos tėvas mirė nuo plaučių uždegimo.
1941 metų gruodį, kai Japonija įsiveržė į tuometinę JAV koloniją, A.Fabrosas tarnavo JAV ginkluotųjų pajėgų eiliniu Artimuosiuose Rytuose. Per tris mėnesius japonų kariuomenės vykdytą į vakarus nuo Manilos esančios Batano provincijos apsiaustį A.Fabrosas kovėsi fronto linijose, tačiau iš jų pasitraukė prieš pat JAV pajėgų pasidavimą 1942 balandį.
E.Gandalera prisimena savo tėvo pasakojimus, kad jis su bendražygiais per apsiaustį „išgręžęs marškinius gėrė prakaitą, nes trūko vandens, ir valgė lapus, kuriuos tik surasdavo“.
Po pasidavimo japonai privertė 75 tūkstančius amerikiečių ir filipiniečių karių eiti į Batano mirties žygį – pėsčiomis pasiekti už maždaug 100 km esančią karo belaisvių stovyklą. Tūkstančiai žmonių mirė jos taip ir nepriėję, o dar tūkstančiai – koncentracijos stovykloje šiaurinėje Tarlako provincijoje.
Iki 1945 metų, Antrojo pasaulinio pabaigos, A.Fabrosas prisidėjo prie partizanų Centriniame Lusone, kur puldinėjo japonų karius. Po karo vyras ėmėsi ūkininkavimo ir iki aštuntojo dešimtmečio pradžios augino ryžius.
E.Gandalera sakė susipažinusi su trimis tėvo bendražygiais karo veteranais, vienam kurių dabar yra 95-eri. Tai įvyko per iškilmingą ceremoniją prie Nacionalinės šventyklos Kapo rajone (Capas National Shrine) Tarlako provincijoje balandžio mėnesį, kai jos tėvui buvo įteiktas garbės ženklelis „už tarnybą karo metu“.
A.Fabroso laidotuvės praėjo be kariškiams būdingų apeigų, nors jo karstas buvo uždengtas vėliava, daugiau jokie ženklai neišdavė, kad jis buvo vyriausias karo veteranas šalyje, sakė velionio duktė.
