Gabrielis Bagratianas, armėnas, Paryžiuje dirbęs mokslinį darbą, su žmona ir sūnumi atvažiuoja į tėviškę turkų valdomoje Sirijoje prie šventojo Mozės kalno, Musa Dago, tvarkyti šeimos reikalų, mat vyresnis brolis Avetisas sunkiai serga. Čia šeimą užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Nepaprasta kelionė ir lemtingi įvykiai tvirtai suriša Gabrielį ir armėnus – tolimos jo vaikystės draugus ir kaimynus.
Nacionalistinė Turkijos itihado vyriausybė įsako ištremti visus Turkijos armėnus – „netikėlius“ krikščionis – į negyvenamą Deir es Zoro dykumą. Turkijos galingųjų tikslas – visiškas armėnų sunaikinimas. Iš namų išvarytos milijoninės armėnų kolonos keliuose patiria baisų turkų kariškių ir policininkų žiaurumą, badą, ligas, prievartavimus. Daugelis žūva taip ir nepasiekę Deir es Zoro, tikros mirties kloakos.
Turkijos galingųjų tikslas – visiškas armėnų sunaikinimas. Iš namų išvarytos milijoninės armėnų kolonos keliuose patiria baisų turkų kariškių ir policininkų žiaurumą, badą, ligas, prievartavimus. Daugelis žūva taip ir nepasiekę Deir es Zoro, tikros mirties kloakos.
Gabrielis jaučia, kad tarp armėnų atsidūrė ne veltui. Buvęs kariškis trokšta išgelbėti septynių Musa Dago kaimų gyventojus – apie penkis tūkstančius vyrų, moterų, vaikų – ir ragina nepasiduoti lyg avių bandai, o keltis į kalną ir gintis. Ant Musa Dago užverda naujas gyvenimas, kupinas sunkumų, pavojų, nedidelių džiaugsmų. Galinga turkų kariuomenė tris kartus puola kalną.
Nuožmi kova trunka keturiasdešimt dienų, artėja ketvirtasis lemiamas mūšis. Turkai sutraukia milžiniškas pajėgas... O gal įvyks stebuklas, kuris padėtų atsilaikyti narsiems kalno gynėjams, bebaimiams armėnams? Arba ateis netikėta pagalba?
Pateikiame ištrauką iš F.Werfelio romano.
6 skyrius Didysis susirinkimas
Nuo anos dienos, kai orusis Alepo vali Dželalas Bėjus atsisakė vykdyti vyriausybės atsiųstus tremties įsakymus savo valdose, nuo anos pavasario dienos daugiau nebuvo jokių kliūčių, jokių nemalonių precedentų Envero ir Talaato politikoje armėnų tautos atžvilgiu.
Aiškia, gerai apgalvota tvarka imperijos gubernatoriai gaudavo ministerijos pranešimus, vėliau ateidavo konkretūs nurodymai, kaip vykdyti tai, kas įsakyta. Biurokratinis aparatas, kad ir kaip keista, dirbo stebėtinai tiksliai, džiugindamas valdininkų širdis. Provincijų vali, vos gavę pranešimą, sušaukdavo į skubų pasitarimą sandžakų, iš kurių susideda jų vilajetas, mutesarifus. Į šiuos pasitarimus dar kviesdavo ir aukščiausius srities kariškius.
Jo ekscelencija vali paša toks ir toks pradėdavo pasitarimą maždaug tokiais žodžiais: „Ponai susirinkusieji, jums skiriama keturiolika dienų įvykdyti nurodytas operacijas. Per tiek laiko mūsų vilajetą gyvi ar mirę turi palikti paskutiniai perkeliamųjų gyventojų būriai. Jūs esate atsakingi, kad įsakymas būtų įvykdytas tiksliai ir greitai jau vien todėl, kad aš esu įsipareigojęs ponui vidaus reikalų ministrui.“
Tada susirinkusiems pateikdavo svarstyti planą, kuriame būdavo nurodyta trėmimo eiga ir eilės tvarka. Mutesarifai galėjo siūlyti pataisas ir patobulinimus, generolas duodavo nurodymus dėl palydos ir žandarų skaičiaus. Maždaug po valandos buvo galima eiti į pirtį ar kavinę, kartais šventiškas vaišes surengdavo pats vali.
Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.
Mutesarifai grįždavo į savo rezidencijas ir procedūra kartodavosi iš naujo. Jie savo ruožtu sušaukdavo pasitarimą, į kurį susirinkdavo atskirų apskričių, sudarančių sandžaką, vadovai – kaimakamai. Pakviesdavo ir vietos karo komendantą, aišku, jau nebe generolą.
Peržiūrėdavo vali planą ir jį patikslindavo atsižvelgdami į vietos sąlygas. Sandžako pasitarimas trukdavo ilgiau negu pirmasis, aukštesnio lygmens. Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.
Paskui ateidavo kaimakamų eilė. Jie apskričių miestuose sušaukdavo miudirus, valsčių viršininkus, tačiau šie posėdžiai nebūdavo iškilmingai vadinami „pasitarimais“. Miudirai dažniausiai būdavo jauni žmonės, išskyrus nedaugelį žilabarzdžių, kurių karjera įstrigo ties civilinės tarnybos majoro laipsniu. Kaimakamas jiems sakydavo tą patį, ką vali buvo sakęs mutesarifui, o mutesarifas kaimakamui, tik, žinoma, per daug nerinkdamas žodžių:
– Jums skiriama tiek ir tiek laiko. Iki tada mūsų valsčiaus ribas turi palikti paskutinė tų nešvarių kiaulių banda. Viskas turi vykti kaip sviestu patepta. Jūs už tai atsakote. Kas nesusidoros, atiduosiu teismui. Nenoriu, kad mane išvarytų į pensiją už svetimas nuodėmes.
Ką jau kalbėti apie tremtinius, miudirams kliūdavo sunkiausia šių tragiškų prisirengimų našta. Valsčiai, kuriuos jie valdė, dažnai apimdavo didelius plotus, geležinkelio beveik nebuvo, telegrafo linijų nedaug, o kelionė vežimu siaubingais keliais ir kalnų perėjomis – tikra kankynė. Taigi nelikdavo nieko kita kaip dienas ir naktis sėdėti balne, kad laiku sukeltum ant kojų kiekvieną kaimą, kuriame gyvena armėnai. Laiku?
Tas laikas kartais būdavo vidurnaktis prieš iškeldinimą. Vali, mutesarifui ir kaimakamui bepigu įsakinėti ir užkrauti atsakomybę, gyvenant mieste tai vieni juokai. Bet jei tavo valsčiuje devyniasdešimt septynios gyvenvietės, kaimai, kaimeliai ar sodybos, kuriose gyvena armėnai, viskas atrodo kitaip. Ne vienas miudiras, nemokantis daryti stebuklų ir ne per daug stropus, ryždavosi tiesiog „pamiršti“ vieną ar kitą tolimą mažą kaimelį. Daugelis miudirų taip pasielgdavo iš geraširdiško tingumo, kuris, kaip žinome, yra vienas svarbiausių žmogiškos veiklos variklių.
Kiti iš to geraširdiško tingumo neblogai pasipelnydavo. Už miudiro „užmaršumą“ mokėdavo gerus pinigus, nes armėnų mažas žmogus, net valstietis, nėra beturtis. Tokie pažeidimai pavojingi tik ten, kur yra nuolatinis žandarmerijos postas. Zaptijai irgi norėjo pasipelnyti, o koks verslas pelningesnis už legalų plėšimą, kai valdžia į tai užmerkia akis? Tiesa, tremtinių turtas turėjo atitekti valstybės iždui. Tačiau visi gerai žino, kad iždas neturi pakankamai priemonių įgyvendinti šį kilnų tikslą, be to, reikėjo skatinti įsakymo vykdytojų uolumą.
Selamlikuose, kavinėse, pirtyse, provincijų susibūrimų vietose modernūs žmonės, tai yra tie, kurie skaito laikraščius, supranta vieną kitą tarptautinį žodį, Smirnoje ar Stambule buvo matę prancūzų komediją, o ne vien senąjį turkų šešėlių teatrą, žino Bismarko ar Saros Bernar vardus, – visi šie „inteligentai“, vidutinis sluoksnis besąlygiškai rėmė Envero antiarmėnišką politiką, tuo tarpu paprasti turkų žmonės, kaimiečiai ar eiliniai miestiečiai žiūrėjo visai kitaip.
Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo.
Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo. Jie negalėdavo atsistebėti, kai prie armėnų namų kūkčiodama stovėdavo jų kaimynų turkų šeima ir žiūrėdama, kaip per savo senų namų slenkstį tylėdami ir sausomis akimis išeina pasmerktieji, ne tik šaukdavo jiems: „Alachas tebūnie jums maloningas“, bet ir įduodavo kelionei maisto ir net didelių dovanų, tokių kaip ožką ar krovininį mulą.
Miudirai kartais matydavo, kaip toji kaimynų šeima lydėdavo vargšus armėnus keletą mylių. Miudirams tekdavo pakelti ir tai, kad jų tautiečiai puldavo jiems po kojomis maldaudami:
– Palik juos pas mus! Jie ne mūsų tikėjimo, bet geri žmonės. Jie mūsų broliai. Palik juos čia pas mus!
Kas iš to? Net ir geriausias miudiras galėjo nusileisti tik viename kitame atokiausiame kaimelyje ir slapčia palikti keletą prakeiktos rasės atstovų, pasislėpusių, kenčiančių mirtiną baimę.
Kiti klupinėdami ėjo kaimo takeliais, įsukdavo į arklių išvažinėtą kelią, vieškeliuose susidurdavo su kitomis kolonomis ir po kelių dienų pagaliau pasiekdavo didįjį plentą, einantį per Alepą į pietryčius, į dykumą. Vangus milijonų kojų ritmas, kokio žemė dar nebuvo girdėjusi. Šios armijos žygis buvo suplanuotas ir vykdomas apdairiausių strategų. Tik viena šie slapti strategai pamiršo – parūpinti šiai armijai maisto.
Pirmosiomis dienomis dar duodavo truputį duonos ir bulguro – džiovintų kviečių, bet tada žmonės dar nebūdavo suvalgę savo maisto atsargų. Tomis pirmosiomis dienomis kiekvienas suaugęs tremtinys dar turėjo teisę iš onbašio – karininko, atsakingo už ūkio reikalus, kasdien pareikalauti teisėtai priklausančių dvylikos para – maždaug keturiasdešimt grašių. Tačiau dauguma vengė reikalauti pinigų bijodami užsitraukti visagalio karininko nemalonę, be to, pagal čionykštes kainas už dvylika para geriausiu atveju galėjai nusipirkti porą apelsinų arba vieną kiaušinį.
Kas valandą veidai darosi vis labiau išsekę, milijonų kojų žingsnis silpnėja. Po kiek laiko iš šliaužiančios masės negirdėdavai kitokių balsų, tik dejones, kosulį, verkšlenimą, kartais laukinį nevaldomą riksmą. Vis dažniau kas nors nugriūdavo, susmukdavo, sargybiniai versdavo juos į pakelės griovį, palikdami ten nusigaluoti. Zaptijai dar aršiau sušvytruodavo rimbais, pliekdami delsiančiųjų nugaras. Zaptijai širdo. Jų gyvenimas irgi būdavo šuniškas, kol ant valsčiaus ribos perduodavo ištremtuosius kaimyniniam žandarų būriui. Iš pradžių dar būdavo tikrinami sąrašai.
Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno?
Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno?
Ne visi zaptijai buvo žiaurūs žvėrys. Galima netgi spėti, kad dauguma jų buvo nepikti žmonės. Bet ką jis, zaptijas, gali padaryti? Jam griežtai įsakyta nustatytu laiku atginti šią žmonių bandą į nurodytą vietovę. Jo širdis supranta klykiančią motiną, norinčią pakelti savo vaiką, numestą į griovį.
Ji griūva ant kelio, drasko nagais žemę. Jokie įkalbinėjimai nepadeda. Štai kiek minučių jau prabėgo, o iki galutinio taško dar dvylika kilometrų. Eisena sustoja. Visų veidai iškreipti, iš lūpų veržiasi beprotiškas riksmas. Kodėl ši minia, kad ir kokia išsekusi, nepuola zaptijo ir jo pagalbininkų, kodėl jų nenuginkluoja, nesudrasko į gabalus? Galbūt žandarai bijo tokio įniršio protrūkio, nes tada jiems būtų galas.
Vienas iš jų iššauna. Kiti išsitraukia kardus ir aštriais ašmenimis bado, kapoja beginklę masę. Trys ar keturios dešimtys vyrų ir moterų raitosi ant kelio kraujo klanuose. Kraujas pažadina kitą susijaudinusių zaptijų geismą, troškimą prievartauti nekenčiamos rasės moteris. Prievartaudami bejėges moteris jie jaučia savo galią ne tik prieš šias žmogiškas būtybes, jie jaučia nugalintys ir priešų Dievą. O paskui zaptijai ir patys nebežino, kaip visa tai galėjo atsitikti.
Judantis kilimas, nuaustas iš kruvinų likimo siūlų. Viskas kartojasi. Po pirmosios žygio dienos visus darbingo amžiaus vyrus atskiria nuo šeimų. Štai gerai apsirengęs keturiasdešimt šešerių metų vyras, inžinierius: nuo šeimos jį pavyksta atskirti tik šautuvų buožių smūgiais. Jauniausiai dukrelei vos pusantrų metų. Jis paskiriamas į kelių statybos būrį. Ilgoje vyrų virtinėje eina svirduliuodamas ir kaip silpnaprotis kartoja:
– Juk aš laiku susimokėjau bedelį... juk susimokėjau bedelį.
Staiga jis griebia už peties savo kaimyną. Jį krėste krečia neapsakomas skausmas:
– Tokios gražios mergaitės tu dar nematei. Jos akys didelės kaip ežerai. Jei galėčiau, šliaužčiau paskui ją kaip gyvatė.
Paskui jis eina toliau, visiškai vienas, paskendęs ašarose. Vakare visi nugriūva ant kalno šlaito. Inžinierius, regis, irgi miega. Po vidurnakčio pažadina tą patį kaimyną.
– Dabar jie visi jau mirę, – sako jis ir visiškai nurimsta.
Kitoje kolonoje eina sužadėtinių pora. Juodu dar labai jauni. Ant jaunikio viršutinės lūpos vos kalasi lengvas pūkas. Artėja valanda, kai stipresni vyrai turi būti atskirti. Nuotakai šauna į galvą nebloga mintis, ji aprengia savo mylimąjį moteriškais drabužiais. Gudrybė pavyksta. Abu vaikai juokiasi iš džiaugsmo, kad persirengimas juos išgelbėjo. Kiti įspėja, kad džiaugtis galbūt per anksti. Netoli didesnio miesto juos prisiveja četehai[1] – ginkluoti plėšikai. Jie pramogauja medžiodami moteris. Be kitų, jie išsirenka ir nuotaką. Ji įsitveria į savo jaunikį:
– Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!
– Nėra ko jaudintis, džanum, širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.
Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.
Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.
Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:
– Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!
Miudiras atsako, kaip jam liepta:
– Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.
Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą.
Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos.
Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi... Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“
Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.
[1] Čete – gauja (turk.).
***
Franzas Werfelis gimė 1890 m. Pragoje. Ilgus metus artimai bendravo su žymiais to meto rašytojais Willy Haasu, Ernstu Deutschu, Maxu Brodu ir Franzu Kafka, gerai žinomu literatūros agentu Ernstu Polaku. Vėliau rašytojas susipažino su Raineriu Maria Rilke, artimi ryšiai jį siejo su Walteriu Hasencleveriu ir Karlu Krausu. 1915–1917 m. kariavo Rytų fronte, o gyvendamas Vienoje susipažino su Alma Maler, kompozitoriaus Gustavo Malerio našle ir tuomete Valterio Gropiuso sutuoktine.
Franzo Werfelio romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ buvo keliasdešimt kartų perleistas vokiškai, išverstas į daugelį pasaulio kalbų, autorius pelnė ne vieną apdovanojimą: 1926 m. Grillparzer-Preis, 1927 m. Čekoslovakijos valstybės, 1930 m. Schiller-Preis, 1937 m. Austrijos Pirmo laipsnio kryžius už meno ir mokslo nuopelnus, Österreichisches Verdienstkreuz für Kunst und Wissenschaft 1. Klasse ir kt., o 2006-aisiais Armėnijos garbės piliečiai Austrijos nacionalinei bibliotekai įteikė apdovanojimą už F. Werfelio kūrybą ir nuopelnus visai armėnų tautai.
