Neeilinis veiksmas
„Kunigaikštis Gediminas vieną po kito parašė laiškus trims adresatams – Romos popiežiui, Šiaurės Vokietijos Hanzos sąjungos miestams ir pranciškonų bei dominikonų vienuolynams.
Laiškuose kunigaikštis pristatė konflikto su Kryžiuočių ordinu interpretaciją iš lietuviškos pusės, o kartu padarė tai, kas buvo populiaru to meto Europoje: pakvietė pirklius, amatininkus, iš esmės visas socialines grupes atvykti į Lietuvą“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime pasakoja istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius, vienas žinomiausių šalies mediavelistų Rimvydas Petrauskas.
Pasak jo, parašyti laiškus buvo neeilinis kunigaikščio sprendimas, nes nieko panašaus Lietuvos istorijoje iki tol ir ilgą laiko po to daugiau nebuvo. Laiškai buvo inovatyvus to meto valdovo komunikacinis pasirinkimas dar ir dėlto, kad raštas to meto Lietuvoje dar tik buvo pradėjęs įsitvirtinti.
Perrašomi ir platinami
Lietuva viduramžiais buvo politiškai izoliuota pagoniška šalis, neseniai susivienijusi ir sustiprėjusi, tad Gediminui reikėjo rasti taikų kelią, kaip pradėti komunikuoti su krikščioniškąja Vakarų Europa. Tai buvo pirmasis bandymas diplomatiniu būdu siekti įsitvirtinti Europoje, stabdyti Kryžiuočių ordino puldinėjimus bei paskatinti Lietuvos ekonomikos augimą.
„Gediminas tuomet neturėjo daug pasirinkimų, kaip žinią paskleisti – laikraščiai pasaulyje dar neegzistavo, todėl laiškai buvo įduoti pasiuntiniams ir jie iškeliaudavo.
Viename iš laiškų kunigaikštis prašė persirašyti laišką ir prikalti prie bažnyčios durų, o originalą siųsti toliau. Tai lyg to meto virusinė kampanija, kai laiškai ir jų nuorašai keliavo iš rankų į rankas, o bažnyčios durys atstojo šiandieninę feisbuko sieną“, – pasakoja komunikacijos agentūros „Agency 1323“ vadovaujanti partnerė Rita Saunorytė-Norutienė.
„To meto Europoje nebūdavo privataus skaitymo, taigi skelbimas viešoje vietoje, kaip kad ant bažnyčios durų, buvo vienas iš didžiausią viešumą užtikrinusių sprendimų. Gediminas laiškus taip pat siuntė ir pranciškonų bei dominikonų vienuoliams. Veikiausiai taip buvo tikimasi, kad vienuolynuose jie bus perrašomi ir skelbiami, siunčiami toliau ir tokiu būdu laiškai, kiek įmanoma tomis sąlygomis, pasieks platesnę auditoriją“, – pasakoja R.Petrauskas.
Bandymas laiškus sumenkinti
Siunčiami Gedimino laiškai susidūrė su trukdžiais – yra žinoma, kada vieną laišką kryžiuočiai perėmė ir sulaužė kunigaikščio antspaudą, taip bandydami sumažinti laiškų patikimumą.
„Valdovo antspaudas yra ženklas, kuris tuo metu užtikrindavo dokumento autentiškumą. Dėl to Gediminas kitame laiške taip piktinasi šiuo kryžiuočių žingsniu, nes tai yra tam tikras komunikacijos kanalo nutraukimas“, – pastebi istorikas.
„Šiais laikais tai prilygtų, kad programišiai nulaužtų tinklapį ar perimtų siunčiamą elektroninį laišką ir bandytų iškraipyti skelbiamą informaciją ar paskelbtų netikras žinias“, – priduria komunikacijos specialistė.
R.Petrausko teigimu, taip Viduramžiais pasireiškė informacinis karas, kuris būdingas įvairiems laikotarpiams, skiriasi tik taikomos technologijos.
Suformulavo patrauklų pasiūlymą
„Kunigaikštis Gediminas, kviesdamas į Lietuvą atvykti Vakarų miestiečius, siūlė mokesčių lengvatas, davė žemės ir suteikė įvairių privilegijų. Šį faktą galime prilyginti palankesnėms dabartinių laisvųjų ekonominių zonų mokestinėms sąlygoms ar įvairioms paskatoms, kurias vyriausybės suteikia ateinantiems investuotojams“, – sako R.Saunorytė-Norutienė.
Pasak istoriko, kunigaikštis labai gerai įsivaizdavo kvietimo sąlygas – siūlė tai, kas tuo metu kviečiamiems atvykėliams buvo patrauklu.
„Negana tik pakviesti. Buvo svarbu užtikrinti atvykstantiems naujakuriams laisvesnį gyvenimą ir kartu tokią gyvenimo kokybę, prie kurios jie jau buvo pripratę. Nepamirškime – vis dar pagoniškos šalies vadovas kviečia krikščionis, todėl neatsitiktinai Gediminas mini jau pastatytas bažnyčias ir žada pastatyti jų dar daugiau.
Gediminas siekė prisikviesti didžiausią tuometinį turtą – žmones, kurie atvyksta parengti, įvaldę naujesnes technologijas, kaip dirbti žemę, kaip prekiauti, kaip plėtoti amatus. Visose Europos šalyse tokių naujakurių atvykimas smarkiai paskatindavo ekonominę raidą ir panašu, kad Gediminui tai buvo gerai žinoma“, – antrina R.Petrauskas.
Tuometiniai nuomonės lyderiai
Be Hanzos miestų gyventojų, laiškus Gediminas siuntė Romos popiežiui, vyskupams, pranciškonų ir dominikonų ordinams.
„Tai lyg kreipimasis į to meto nuomonės lyderius ir siekis juos informuoti tiesiogiai, kad jie žinotų Lietuvos argumentus ir galbūt palaikytų Lietuvos pusę, kai bus sprendžiami mums aktualūs klausimai“, – teigia komunikacijos specialistė.
„Sakyčiau, kad Gediminas teisingai ir sėkmingai pasirinko adresatus. Jei Gediminas tikrai norėjo priimti krikštą, šiuo klausimu jis turėjo derėtis su popiežiumi. Jei jis norėjo Vakarų Europos opiniją paskatinti galvoti, jog vokiečių ordino veikla vykdoma galbūt nebūtinai vien tik krikščionybės labui, be abejo visų pirma į savo pusę turėjo patraukti popiežių ir jo aplinką.
Miestai – kita teisingai pasirinkta kryptis. Šiaurės Vokietijos Hanzos miestai buvo labiausiai suinteresuoti prekyba Baltijos regione, todėl buvo didžiausia tikimybė, kad jie atsilieps“, – istoriniu aspektu žvelgia R.Petrauskas.
Be Hanzos miestų gyventojų, laiškus Gediminas siuntė Romos popiežiui, vyskupams, pranciškonų ir dominikonų ordinams.
Paliko dovaną
Iki šiol yra išlikę 6 Gedimino laiškai, kuriuos jis parašė vos per dvejus metus – tuo metu tai buvo labai dažnai ir aktyviai vykdyta komunikacija. Ir svarbiausia – šie laiškai iš dalies pasiekė savo tikslus.
„Gediminas krikšto nepriėmė, bet diplomatija tapo svarbiu Lietuvos ginklu kovoje su vokiečių ordinu šalia karinės galios. Taip pat 1323 m. turime pirmąją tarptautinę rašytinę sutartį, kurią sudarė pagoniška valstybė Lietuva su Livonija ir joje buvo įsipareigota laikytis 10 metų paliaubų. Tokiu būdu Lietuvos valdovas gavo svarbų atokvėpį kare su kitu vokiečių ordinu“, – apibendrina R.Petrauskas.
XIV amžiuje – kai buvo parašyti Gedimino laiškai – Vilniuje ir Polocke apsigyveno nedidelės, bet įtakingos vokiečių pirklių bendruomenės. Sostinėje jos įsikūrė dabartinės Vokiečių gatvės teritorijoje apie Šv. Mikalojaus bažnyčią ir tapo trečia svarbia kultūrine miesto dalimi šalia čia jau gyvenusių lietuviškų ir rusėniškų bendruomenių.
„Galime sakyti, kad pirmoji Lietuvos tarptautinė komunikacijos kampanija buvo sėkminga, nes dauguma tikslų bent iš dalies buvo pasiekti, ir vargu, ar tuometinėmis sąlygomis buvo galima tikėtis pasiekti daugiau, – apibendrina R.Saunorytė-Norutienė. – Taip pat Gediminas ateities kartoms paliko dovaną, apie kurią tikriausiai tuo metu negalvojo – kad laiškai taps tais rašytiniais dokumentais, kuriuose pirmą kartą paminimas Vilnius, o po beveik septynių šimtų metų mes šią dieną minėsime Vilniaus gimtadienį“.
