„War history online“ išvardijo žymiausias iš tokių kompanijų – nacistų kolaborančių.
„Kodak“
Garsioji fotoaparatų ir fotografijos medžiagų gamybos kompanija naudojo vergų darbą iš Vokietijos koncentracijos stovyklų. Keli „Kodak“ padaliniai Europoje aktyviai vykdė nacistinės vyriausybės užsakymus.
Adolfo Hitlerio patarėjas ekonomikos klausimais Wilhelmas Keppleris buvo artimai susijęs su „Kodak“. Nacizmo įsigalėjimo šalyje metu W.Keppleris patarė „Kodak“ ir kelioms kitoms kompanijoms atleisti visus darbuotojus žydus.
„Hugo Boss“
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Hugo Boss“ pradėjo siūti uniformas SA, SS ir kitoms nacių organizacijoms. Kodėl? Hugo Bossas pats buvo nacių partijos narys.
Jis laimėjo konkursą gaminti uniformas hitlerjugendui, esesininkams ir SA smogikams. Šis milžiniškas užsakymas pastūmėjo tuomet dar tik prieš aštuonerius metus įkurtą kompaniją į visiškai naują lygį. Darbo buvo tiek daug, kad teko atsivežti vergų iš okupuotų Lenkijos ir Prancūzijos teritorijų.
Vėliau kompaniją perėmęs Hugo sūnus Siegfriedas Bossas, panašu, nesmerkė tėvo. Duodamas interviu vienam Australijos žurnalui jis pasakė: „Žinoma, tėvas priklausė nacių partijai. Bet kas tada jai nepriklausė?“
„Volkswagen“
Ferdinandas Porsche, žmogus, susijęs tiek su „Volkswagen“, tiek su „Porsche“ prekės ženklais, priėmė A.Hitlerio užsakymą sukurti „automobilį tautai“.
A.Hitleris pageidavo, kad F.Porsche suprojektuotų nebrangų, nedidelį, taupų ir aptakių formų automobilį – „kaip vabalą“, – tinkantį naujosioms Vokietijos automagistralėms. Taip atsirado legendinis „Volkswagen Kaefer“, prie kurio dizaino ir, kaip teigiama, pavadinimo prisidėjo pats fiureris.
Liūdnoji šios istorijos pusė ta, kad Antrojo pasaulinio karo metais keturi iš penkių „Volkswagen“ darbuotojų buvo vergai. F.Porsche tiesiogiai prašydavo SS vado Heinricho Himmlerio į gamyklas pristatyti naują vergų partiją iš Aušvico ar kitų koncentracijos stovyklų.
„Bayer“
Holokausto uraganui įsisiautėjus visu smarkumu, chemijos produktų kompanija „IG Farben“ gamino liūdnai pagarsėjusias nuodingąsias dujas „Zyklon B“, kurias naciai panaudojo milijonams žmonių nužudyti dujų kamerose.
Kompanija taip pat finansavo Josefo Mengele „eksperimentus“ su koncentracijos stovyklų kaliniais. „IG Farben“ laikoma kompanija, kuri bene daugiausia uždirbo iš karo, bendradarbiaudama su nacistų vyriausybe. Po karo ji buvo suskaldyta ir taip atsirado savarankiška „Bayer“ kompanija, anksčiau buvusi tik „IG Farben“ dalimi.
Ironiška, bet bene garsiausią „Bayer“ produktą – aspiriną – išrado Arthuras Eichengrunas – vienas iš žydų tautybės darbuotojų. „Bayer“ negalėjo leisti, kad žydas būtų laikomas jos didžiausio išradimo autoriumi, tad nuopelnus priskyrė kitam darbuotojui – Felixui Hoffmannui, „tikram arijui“.
„Siemens“
2002-aisiais „Siemens“ sukėlė skandalą, kai naujai produktų linijai, kurioje buvo ir dujinės orkaitės, mėgino įregistruoti prekės ženklą „Zyklon“, beveik sutampantį su nuodingųjų dujų „Zyklon B“ pavadinimu. Kilus visuomenės pasipiktinimui, kompanija skubiai atsisakė tokių planų ir paneigė bet kokias sąsajas tarp „Zyklon B“ ir naujųjų produktų.
Tačiau tąkart prisiminta, kad „Siemens“ be skrupulų naudojosi vergų darbu, Aušvico koncentracijos stovykloje turėjo savo fabriką ir tiekė elektros įrangą kitų koncentracijos stovyklų įrengimui. Ši elektros įranga buvo naudojama ir dujų kamerose. Tad belaisviai gamino priemones, su kuriomis vėliau buvo žudomi jų artimieji ir jie patys.
„Coca-Cola“
„Coca-Cola“ Antrojo pasaulinio karo metais sėkmingai veikė tiek sąjungininkų, tiek ir Vokietijos teritorijoje. Ją gėrė ir amerikiečiai kariai, ir vokiečiai. Tačiau garsiosios kompanijos Vokietijos filialui „Coca-Cola Deutschland“ 1940-aisiais baigėsi kolos sirupas, o naujos partijos įsivežti iš Amerikos nebebuvo įmanoma dėl karo meto apribojimų, nors JAV ir Vokietija dar nebuvo priešininkės mūšių laukuose.
Kokia išeitis buvo rasta? Vokiečiai sukūrė naują sirupo receptą ir pradėjo gaminti gėrimą, kuriam davė pavadinimą „Fanta“. Jau po daugelio metų „Fantos“ reklamose visame pasaulyje ėmė suktis jaunos merginos, o tada ja gaivinosi tik nacistinės Vokietijos gyventojai.
„Ford“
Henry Fordas pagarsėjo savo antisemitinėmis pažiūromis ir buvo vienas iš žymiausių užsieniečių, rėmusių A.Hitlerį.
75-ojo gimtadienio proga H.Fordas gavo nacistinį medalį „pasižymėjusiems užsieniečiams“. Nuovokus verslininkas karo metais krovėsi turtus gamindamas karinę techniką abiem kariaujančioms pusėms.
„Standard Oil“
Vokietijos karinėms oro pajėgoms buvo mirtinai reikalingi degalai su tetraetilšvinu, kad lėktuvai galėtų kilti į orą. „Standard Oil“ buvo viena iš trijų kompanijų pasaulyje, kuri gamino tokio tipo degalus.
Teigiama, kad jei ne „Standard Oil“, Vokietijos karinės oro pajėgos būtų, tiesiogine to žodžio prasme, nutupdytos ant žemės. JAV teismo sprendimu, „Standard Oil“ monopolija buvo išskaidyta į smulkesnes kompanijas, iš kurių tokios kaip „ExxonMobil“, „Chevron“ ir BP ir dabar užima didelę rinkos dalį.
„Chase“ bankas
Daugybė bankų bendradarbiavo su naciais Antrojo pasaulinio karo metais. Amerikietiškasis „Chase“ bankas buvo vienas iš aktyviausių.
„Chase“ Paryžiaus filialas, ne be centrinio biuro Niujorke žinios, vykdė sandorius su nacių vyriausybe ir prieš Perl Harboro ataką, ir po jos, kai Vokietija paskelbė karą JAV.
Jau po karo „Chase“ bankas buvo apkaltintas užšaldęs daugybę žydų sąskaitų Europoje ir taip atėmęs iš jų galimybę išsigelbėti ir išgyventi Holokaustą.
IBM
Antrojo pasaulinio karo metu IBM tiekė naciams duomenų apdorojimo įrangą, kuri buvo naudojama skaičiuoti tiek naftos atsargas, tiek sudėlioti traukinių, vykstančių į mirties stovyklas, maršrutus.
Kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją 1939-aisiais, „The New York Times“ pranešė, kad maždaug 3 mln. žydų bus „nedelsiant pašalinti“ ir greičiausiai „sunaikinti“. Kokia buvo IBM reakcija? Kompanija paskelbė vidinio naudojimo dokumentą, kuriame buvo rašoma, kad „dabartinė situacija“ reiškia, jog būtina paspartinti Vokietijai skirtos įrangos gamybą.
