1863 metų sukilimas yra glaudžiai susijęs ir su Biržais, su Biržų krašto istorija, pasilikęs dainose, pasakose, legendose, žmonių prisiminimuose, daiktuose. Biržų krašte 1863 metų gegužės 7-9 dienomis įvyko didieji sukilėlių mūšiais tie Medeikiais, Gudiškiu, Šniurkiškiais, Skrebiškio dvare buvo suimtas sužeistas vienas sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas.
Papilio dvaras, „konfederatkės“, 1863 metų sukilimo Manifestas ir giesmės
Biržų rajono savivavaldybė, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Papilio seniūnija, Papilio bendruomenė, norėdami priminti tų metų įvykius, gegužės 7-ąją pakvietė Biržų krašto žmones į žygį, atkartojantį 1863 metų sukilėlių kelią iš Papilio per Kraštų ir Skrebiškio dvarus, Mantvydiškį į Anglių kalną, kur palaidoti mūšiuose su caro kariuomene žuvę sukilėliai.
Prie Papilio dvaro rūmų į apie 20 kilometrų žygį susirinko apie pusantro šimto dalyvių: mokiniai ir mokytojai iš „Saulės“ gimnazijos, Papilio, Germaniškio, Kvetkų, Nemunėlio Radviliškio, Pačeriaukštės mokyklų, Lietuvos Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 503-osios kuopos kariškiai, Biržų ir Pasvalio muziejininkai, istorijos mylėtojai ir brangintojai.
 |
| Antano Seibučio nuotr./Skrebiškio dvare sukilėlius sutiko grafas su savo šeimyna |
Papilio dvaro rūmai kaip atskaitos taškas buvo pasirinkti neatsitikinai – 1863 metų gegužės mėnesį čia pietavo Zigmanto Sierakausko sukilėliai, dėl ko vėliau didelių nemalonumų turėjo dvaro savininkas, Papilio grafas grafas Jonušas Koscialkovskis (1812–1865).
Iš pradžių visi žygio dalyviai, konsultuojami Biržų „Sėlos“ muziejininkų, iš popieriaus pasigamino ir išlankstė vadinamas „konfederatkas“, kepures, kurios prieš 150 metų buvo tapusios laisvės simboliu. Kepurės buvo antspauduojamos data „1863“.
„Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pristatė atminimo žygio idėją, priminė sukilėlių planus ir žygio kryptis bei suskirstė žygio dalyvius į tris kolonas – raudonuosius, žaliuosius ir mėlynuosius, o kiekvienos komandos vadai gavo atitinkamos spalvos konfederates. Taip simboliškai vėl buvo prisiminti trys 1863 metų sukilėlių būriai, kurie, vadovaujami Boleslovo Kolyškos, Zigmanto Sierakausko ir kunigo Antano Mackevičiaus, patraukė skirtingomis kryptimis iš Andrioniškio miškų Anykščių rajone link Medeikių kaimo prie Biržų girios.
Tardama žodį žygio dalyviams, Biržų rajono Savivaldybės merė Irutė Varzienė pasveikino „miatiežnikus“, dėkojo jiems už pagarbą istorijai, savam kraštui, lietuviškai kalbai.
Pajudėjusi kolona užsuko į Papilio katalikų bažnyčios šventorių, kur klebonas Virgilijus Liuima, sekdamas savo pirmtaku klebonu Vincentu Ulinskiu, perskaitė 1863 metų vasario1-ąją dieną Lietuvos provincijos komiteto, pasivadinusio Laikinąja valdžia Lietuvoje ir Baltarusijoje, paskelbtą Manifestą. Už tai vėliau kunigas V.Ulinskis buvo ištremtas į Tomsko guberniją.
 |
| Antano Seibučio nuotr./Prie Anglių kalno paminklo duota priesaika saugoti savo krašto istoriją |
1863 metų tradicija buvo pratęsta ir Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje, kur tada kunigas Konstantinas Jutas pasitiko sukilėlius. Šįsyk žygeivius pasitiko kunigas Rimas Mikalauskas, priminęs to meto situaciją, kada evangelikų reformatų bažnyčios vadovybė nerėmė 1863 metų sukilimo, bet jame dalyvavo pavieniai asmenys. Ir dabar nuskambėjo giesmė, ir dabar kunigas R.Mikalauskas palaimino istorijos mylėtojus, atkartojančius protėvių kelią.
Kraštų ir Skrebiškio dvarai, Mantvydiškis
Biržų muziejininkai buvo išsikėlę tikslą kuo daugiau supažindinti su 1863 metų sukilimu, to meto situacija, papročiais, tad du „sukilėlių“ būriai išžygiavo link Kraštų dvaro, o trečiasis buvo pavėžėtas į tą patį dvarą, kur muziejininkės Rima, Edita su pagalbininkais demonstravo, kaip būdavo sukilėliams siuvami rūbai, vejamos virvės, žievinami ir ruošiami kotai dalgiams, gaminami patys paprasčiausi ginklai – šakės. Visa tai netrukus išbandė ir patys moksleiviai.
Tikroje Kraštų dvaro kalvėje tikras kalvis demonstravo, kaip būdavo tiesinamos šakės, kaip ištiesinami dalgiai, kurie tapdavo baisiais ginklais. Gintaras demonstravo, kaip meistrai įtverdavo dalgius, kaip uždėdavo šakėms kotus. Muziejininkė Snieguolė, prisiminusi garsųjį dalgininkų vadą Povilą Vivulskį, neblogiau už jį muštravo jaunuosius sukilėlius, mokydama juos taktikos ir kirsti, ir durti.
Visi įgyti įgūdžiai buvo netrukus pademonstruoti ir atžygiavusiems „miatiežnikams“ iš kitų dviejų būrių. Kiek pailsėję du būriai vėl patraukė į kelionę, o muziejininkai su nauju būriu vyko į Skrebiškio dvarą, kuris priklausė grafų Komorovskių šeimai. Čia ir vėl buvo bandoma supažindinti su to meto dvaro gyvenimu, grafų šeimyną vaidino muziejininkai Lina ir Gintaras, o moksleiviams teko vaidinti visą to meto dvaro gyventojų bendruomenę – liokajus, urėdus, laučius, kambarines, kumečius, prievaizdus, guvernantes, netgi grafų šeimos vaikus.
Ir vėl visa buvo demonstruojama atžygiavusiems kolegoms, sekė klausimai – atsakymai apie to meto dvaro gyvenimą, papročius, pinigus, buities dalykus.
 |
| Antano Seibučio nuotr./Kraštų dvare ruošiami dalgininkai |
Šįkart jau visi sukilėlių būriai pajudėjo link Mantvydiškio, kur yra ir Variakojiškio kapinaitės su beveik vien Variakojų kapais, ir miškininkų įrengta poilsiavietė „Linksmagirė“, kur žygeivių laukė ir kariškių paruošta košė, ir arbata, ir poilsis, ir laistynės vandeniu, taip nuplaunant prakaitą ir dulkes.
Tiesa, kelionėje teko patirti netikėtą kariškių suorganizuotą pasalą, kada iš miško pasipylė šūviai, iškilo dūmų debesys, kada buvo suimti „sukilėlių“ būrių vadai. Nurimus visam alasui, prie žygeivių prisjungė ir biržiečių būrys, kurie tą pačią dieną Daumėnų kapinėse pagerbė poeto, sukilimo dalyvio Juliaus Anusevičiaus, o senosiose Semeniškių kapinėse – dar vieno poeto ir sukilėlio Eduardo Jokūbo Daukšos atminimą.
Priesaika Anglių Kalne
Pailsėję, užkandę žygeiviai toliau tęsė savo kelią, o muziejininkai su „Saulės“ gimnazistais pasuko link Anglių kalno, kur yra palaidoti 1863 metų sukilėliai ir kur 1938 m. Lietuvos vyriausybė pastatė paminklą. Paruošus savąją programą ir sulaukus žygeivių, įvyko baigiamieji kelionės akcentai – buvo skaitomos poetų Juliaus Anusevičiaus ir Eduardo Jokūbo Daukšos eilės, merginos gėlių vainikais papuošė paminklą.
Viso žygio kulminacija – susikibus rankomis garsiai skaitoma ir tariama priesaika, pasižadant mylėti savo Tėvynę Lietuvą, gerbti praeities kovas ir žygius, gerbti istoriją, rūpintis nūdiena.
