Pirmieji gynėjai – Sąjūdžio žaliaraiščiai
Prisimindamas įvykius nutikusius prieš daugiau nei 30 metų, A. Pocius išskiria Sąjūdžio renginiuose tvarką palaikiusius žaliaraiščius, kurie būrėsi savanoriškumo principu: „Jau nuo 1988 metų žaliaraiščiai saugojo Aukščiausiosios Tarybos narius. Situacija Lietuvoje buvo tikrai sudėtinga – vis dar veikė okupacinė kariuomenė, KGB struktūros. Tuo metu vyko daugybė mitingų, kuriuose žaliaraiščiams tekdavo susidurti su provokatoriais, o tokie susidūrimai neretai peraugdavo ir į rimtesnius pasistumdymus.“
Generolas pasakoja, kad atkūrus Nepriklausomybę aukščiausiuosius vadovus saugojo milicija, tačiau Sąjūdžio žmonės ja nepasitikėjo, tuomet parlamento gynėjai sutiko būti tais pirmaisiais, kurie prisijungs prie apsaugos komandos.
Apsisprendimui – 15 minučių
1991 metų sausio 8 dieną sovietai bandė šturmuoti parlamentą. Prisimindamas šiuos įvykius generolas A. Pociaus sako, kad jau tuomet buvo suvokta, jog sovietai nesustos ir netrukus ateis eilė kitiems strateginiams objektams. Žaliaraiščiai ėmė kviesti žmones, kad šaliai svarbius objektus saugotų tūkstančiai. Tokiu nesmurtiniu būdu reikėjo parodyti tautos politinę valią ginti savo Nepriklausomybę.
„Taigi, sausio 11 dieną vėl buvome paprašyti atvykti į Aukščiausiąją Tarybą ir kartu su Lietuvos žmonėmis gintis. Pirmoji rimtesnė sovietų agresijos išraiška buvo tada, kai buvo sužeistas Vytas Lukšys, vienas parlamento gynėjų. Atėję į rikiuotę tuometinis Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasakė, kad prasidėjo rimti dalykai ir, norint apsiginti, reikia organizuotos struktūros“, – pasakoja A. Pocius.
Aš taip pat turėjau du mažus vaikus – galvojau, kas bus su jais, jei manęs nebebus. Kas atsitiks, jei mes būsime nukauti ar suimti? Bet kas gi kitas, jeigu ne mes?
Buvo duota 15 minučių apsispręsti, kas nori tapti kariu savanoriu. „Tuomet jau oficialiai mums būtų suteiktas kombatanto – kario savanorio – statusas ir pagal tarptautinę teisę, jei įvyktų šturmas ir mus paimtų į nelaisvę, galiotų kario belaisvio statusas. Ir būtent ta kario priesaika buvo tokia pradžia, simboliška ir labai svarbi.“
A. Pocius prisimena, kad per tas 15 apsisprendimo minučių kai kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitraukė: „Aš taip pat turėjau du mažus vaikus – galvojau, kas bus su jais, jei manęs nebebus. Kas atsitiks, jei mes būsime nukauti ar suimti? Bet kas gi kitas, jeigu ne mes?“ Ir priduria, kad pirmieji savanorių būriai buvo labiau simboliniai: „Tokie labiau istoriniam ryžtui pažadinti, kad vėl nebūtų priekaištaujama, kaip po 1940 metų okupacijos, kad vadovybė nusprendė nesipriešinti.“
Besikuriančios valstybės saugumo struktūros
Įtampa Lietuvoje nuslūgo tik po pučo Maskvoje – 1991 metų rugpjūtį. Lietuvą pradėjo pripažinti užsienio valstybės ir galiausiai buvo suprasta, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo.
Pasakodamas apie pirmuosius Lietuvos kariuomenės žingsnius, generolas akcentavo, kad kariai savanoriai, ypač tie, kurie buvo vadovybėje, suvokė, kad reikia kurti naują struktūrą. „Vėl reikėjo apsispręsti, kas liekame kurti Lietuvos kariuomenę. Šioji kūrėsi nuo nulio, būtent iš tų Sąjūdžio žaliaraiščių, parlamento gynėjų ir kitų. Taip iš to mokomojo junginio, jaunų vyrukų, viskas išaugo į „Geležinio vilko“ brigadą, kuri dabar jau yra žinoma ne tik Lietuvoje.“
Karininkas prisiminė, kad pats pirmą kartą žalią Lietuvos kariuomenės uniformą užsivilko 1991 kovo 11-ąją. O 1993 metų rugpjūtį pajudėjus paskutiniams sovietinės kariuomenės ešelonams, Lietuva galutinai ir tvirtai atsistojo ant kojų, pradėjo megzti ryšius su kitų valstybių kariuomenėmis, įgyti patirties, ginkluotės, įvairios amunicijos. Galiausiai politinė vadovybė apsisprendė siekti integruotis į Vakarų struktūras – Europos Sąjungą, NATO ir sėkmingai tai įgyvendino.
„Būtent tų žmonių, kurie buvo kartu, visų savanorių, dalyvavusių atkuriant valstybę, atkuriant kariuomenės struktūras, dėka turime kariuomenę, kuri atitinka visus standartus ir sėkmingai dalyvauja tarptautinėse operacijose, kur mūsų kariai yra žinomi ir gerbiami. Tie savanoriai yra verti atminimo ir pagarbos. Švenčiant atkurtos Lietuvos trisdešimtmetį, visi šie žmonės turi būti prisiminti ir pagerbti, nes dabar jau galime garantuoti ateitį savo vaikams ir anūkams.“
Nepriklausomybės trisdešimtmečio proga Lietuvos nacionalinis muziejus rengia parodą „Nesusitaikę“. Joje lankytojams bus pasakojama apie šalies žmonių pasipriešinimo, laisvėjimo ir laisvės kelią nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki pat 1993 metų, kai iš Lietuvos pasitraukė paskutinis Sovietų Sąjungos karinis dalinys.
Parodoje bus rodomi interviu su valstybingumo pagrindus kūrusiomis asmenybėmis.
