Paverstas daugiabučiu
1798 m. Batakių centrinio dvaro palivarku laikytoje sodyboje, vietinių vadinamoje Kuba, ruberoidu apkaltas pastatas toli gražu neprimena dvaro. Sakoma, anksčiau tai buvusios dvaro gyvenamosios patalpos tarnams. Nuo paprastos kaimo trobos jis skiriasi dydžiu. Pora laiptelių, ir įžengi į tamsos gaubiamą keliolikos metrų koridorių. Tiesa, aptriušusį, vietomis, rodos, statytą iš plytų ar molio, vietomis – vien iš medžio. Anot kultūros paveldo puoselėtojo, rajono savivaldybės Kultūros paveldo tarnybos vadovo Edmundo Mažrimo, išlikę statiniai statyti XIX a. pab.–XX a. pr.
Okupacijos metais dvaro rūmai buvo paversti daugiabučiu gyvenamuoju namu, vidus perplanuotas ir rekonstruotas.
Gyveno keturiolika šeimų
Kalbama, kad pastaraisiais dešimtmečiais name gyveno keturiolika šeimų. Peržengusi šiukšlių krūvą koridoriuje, kyšteliu galvą į vieną butą. Lubos įgriuvusios, krosnis irgi. Kitame mėtosi vaikiška knygelė, mėlyni guminiai batukai ir keletas susuktų vaikiškų sauskelnių.
„Čia gyveno šeima su keturiais vaikais, – į mažytį dviejų kambarių butą rodo mus lydinti vietinė septyniasdešimtmetė Ona Labatmedienė. – Prieš pora metų jie išsikėlė į Tauragę, apsigyveno socialiniame būste. Aname bute gyveno moteris, irgi neseniai išsikėlė į Tauragę ir pasikorė. Dabar likom mudu su Vytu.“
O ką, pasidedu prie durų kirvuką, jei kas lįs – aš tik kapt į kaktą.
Tyloje girdėjosi šnekant. Už rudų durų, pasirodo, gyvenama vyriškio. Mus pasitiko aitrus pelėsio kvapas. Mažame užgriozdintame kambarėlyje, lovoje, žiūrėdamas televizorių, gulėjo stambus vyras. Greta pagalvės – nuotolinis valdymo pultelis, mobilusis telefonas ir dvi lazdos. Dėl podagros vyrui maudžia sąnarius, jis mažai vaikšto. Maisto jam atveža pažįstama, jei kur reikia nuvažiuoti, samdo mašiną.
Jis, podagra ir televizorius
Vytas laukia eilės operacijai, sako esąs tūkstantis penki šimtai penkioliktasis, sąnariai jam bus operuojami po poros metų. Kol nejuda, vienintelis džiaugsmas – televizija. Po paskutiniojo garsiai išsakyto pastebėjimo stoja tyla. Dar labiau nei ji slegia kambario prieblanda, tvyrantis drėgmės pojūtis ir nešvarus, iš lauko pusės žolių gožiamas lango stiklas.
„Neseniai buvo mano klasės draugų susitikimas, – atgyja vyras, – atvažiavo mano bendraklasės, pasiėmė mane, važiavome į Tauragę, į kavinę. Buvo septynios moterys, aštuoniasdešimtmetė klasės auklėtoja ir iš klasės „pacanų“ aš vienas.“
Šiame namo korpuse ir apgriuvusiame koridoriuje – tik jis, jo podagra ir televizorius.
„Kapt į kaktą“
Kaimynė O.Labatmedienė gyvena kitoje namo pusėje. Mums atvykus senolė sukiojosi lauko virtuvėje, netoliese kabėjo skalbiniai. Pusantro metro aukščio lauko virtuvėlės lubose – skylutė. – Pradegė nuo elektros lemputės, – paaiškina žvitri močiutė. – Nuo to laiko atjungėme čia elektrą.
Kokios žiemos dvare?
„Jei reikia kur į parduotuvę, prasikasu takelį iki pagrindinio kelio ir nuvažiuoju dviračiu (iki Batakių 3 kilometrai – aut.past.). Žiemą Vytas išvažiuoja į Skaudvilės slaugos ligoninę. Buvo laikas, kai porą metų čia gyvenau viena. O ką, pasidedu prie durų kirvuką, jei kas lįs – aš tik kapt į kaktą.“
Senolė sako prašiusi Batakių seniūno suteikti socialinį būstą, šis pasiūlęs keltis į Tauragėje, Prezidento gatvėje, esantį gyvenamąjį namą-daugiabutį, į antrąjį aukštą. Sako, jos kaimynui siūlę apsigyventi Laukėsoje, tačiau irgi antrajame aukšte.
„Kai užliptų, žemyn jį tik mirusį nuneštų. Aš jau sunkiai paeinu, bet jis tai iš viso nevaikšto.“
„Gyvi į žemę nesulįsim“
Sakė, kad nugriaus viską, statys vilą, nes vaizdas gražus – upelis, šalia – pagrindinis kelias. Bet mes juk gyvi į žemę nesulįsim. Nebent pats dvaras nugriūtų. Tada galės, radę mus, kaip varles iš griuvėsių už kojų ištampyti, – humoro nestokoja senolė.
Močiutė jam padeda – prireikus atneša vandens ar maisto. Valgį ji ruošia trumpam vartojimui, nes neturi šaldytuvo.
– Ką vaikai atveža ar pati nusiperku – tam kartui išsiverdu ir suvalgau.
Senolė sako nebenorinti čia gyventi, nes kaimynas ketina vėl išvykti į Skaudvilės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Vienai nesmagu. Be to, anot jos, seniūnija nesulaukianti, kada jie išsikraustys.
„Buvo atvykę, sakė, kad nugriaus viską, statys vilą, nes vaizdas gražus – upelis, šalia – pagrindinis kelias. Bet mes juk gyvi į žemę nesulįsim. Nebent pats dvaras nugriūtų. Tada galės, radę mus, kaip varles iš griuvėsių už kojų ištampyti. Mane tai dar nieko, bet kaip tokį stambų Vytą ištrauks?“ – humoro nestokoja senolė.
Sunku „iškrapštyti“
Pakalbintas Batakių seniūnas Jonas Juozapaitis neigė, kad vadinamojoje Kuboje ketinama kažką statyti, tačiau pripažino, kad iš dvarui priklausančio pastato „iškrapštyti“ dabartinius gyventojus sudėtinga.
„Gyventi ten nesaugu, jei žiemą daugiau sniego – ir užgriūtų juos. Siūliau O.Labatmedienei keltis į Tauragę, tačiau ji atsisakė. Ji apskritai nenori niekur važiuoti toliau kaimo. Kiek esu jiems siūlęs socialinių būstų – atsisakydavo, turiu raštiškus jų atsisakymus. Šiai žiemai Vytas sakė kelsis į Skaudvilės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Pernai joje nesilankė, tai šiemet galės būti ilgiau – aštuonis mėnesius. O kaip toliau nuspręs, nežinau.“
Norėtų į mokyklą
O.Labatmedienė „Tauragės kurjeriui“ užsiminė norinti gyventi Batakių geležinkelio stoties buvusio darželio-mokyklos pastate, kurio dalis nenaudojama. Kitoje pastato dalyje įsikūrusi biblioteka, medicinos punktas, gyvena šeima. Šią galimybę seniūnas atmeta, nes, anot jo, gyventi pritaikyti mokyklai skirtas patalpas būtų per brangu.
„Ten trys klasės, mokytojų kambarys, šildymas atjungtas, dalis radiatorių įtrūkę. Reikėtų rekonstruoti, pastatyti krosnį, kainuotų apie 50–70 tūkst. litų. O socialinių būstų gyventojai linkę pridaryti skolų, už šildymą jie nemokėtų, mums tik nuostolis būtų. Aš pats negalėčiau tų patalpų paversti gyvenamu socialiniu būstu, reikėtų tarybos pritarimo“, – apie galimybę ten įrengti socialinį būstą kalbėjo J.Juozapaitis.
Malkas iš trobos darė
Kiek dar stovės vadinamoji Kuba, neaišku. Anot E.Mažrimo, ši Batakių dvaro dalis nėra įtraukta į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
„Atkūrus Nepriklausomybę išleisti įstatymai suteikė galimybes žmonėms dar labiau nugyventi dvarus“, – sakė E.Mažrimas.
Nors tiems patiems Kryžentauskiams priklausantis, netoli vadinamosios Kubos esantis Lankininkų dvaras pripažintas saugomu kultūros paveldo objektu, tačiau ten irgi gyvena žmonės. Ten mus pasitiko kiek estetiškesnis vaizdas: ponų, kairėje – tarnų (vadinamasis kumetynas) namai, dešinėje – didžiulė daržinė, o priekyje – koplyčios griuvėsiai.
Kieme malkas pjovė skrybėlėtas vyras, greta jo sukiojosi beniukas ir mergaitė. Kazimieru prisistatęs vyriškis sakė smulkinantis neseniai praūžusios vėtros nuverstą medį. Neperseniausiai ištikusi ir kita bėda – nugriuvusi jo namo (buvusio dvaro tarnų gyvenamojo pastato) dalis.
„Kaimynas žiemą pjovė balkius malkoms, troba makt ir susmuko“, – rodė į perlūžusį pastatą vyras.
Visokių gražių senovinių daiktų buvo likę ir palėpėje, bet ko nepardavė, kaimynai išsidalino.
Norėtų taisyti
Ši namo dalis – be šoninės laukinės sienos. Kazimieras tvirtino galintis ją pataisyti, apkalti, jei seniūnija duotų medžiagų. Jis teigia lubas, kad neįgriūtų, jau tvirtinęs rąstais. Sako prašęs seniūno medienos, tačiau „jie tik nusirinko reikiamų šiferių nuo namo ir išvyko“. Tiesa, kitoje, tarnams kadaise skirto pastato dalyje, jis gyvena su žmona ir trimis anūkais. Namas, anot jo, buvęs dar bent keletu metrų ilgesnis (iki žeminio rūsio), tačiau laikui bėgant vis griuvo, teko rekonstruojant jį patrumpinti. Dabar penkių asmenų šeima glaudžiasi dviejuose kambariuose, tačiau turėtų iš užsienio grįžti dukra, anūkų mama. Vyras sako čia gyvenantis nuo gimimo, būstas privatizuotas.
„Mano tėvai čia atsikėlė 1940 metais, tada dar buvo tarybinis ūkis. Aš prisimenu ir ponią Kryžentauskienę. Vėliau ją išvežė į Adakavą, ten ji ir numirė“, – pasakojo Kazimieras.
Kaip pasakoja E.Mažrimas, dvaras per prievartinę kolektyvizaciją perduotas kolūkiui, o sodyboje įsteigtas tarybinis ūkis. Taip jame ir įsikūrę paprasti žmonės.
Turtus išparceliavo
Kazimieras čia gyvena 64-erius, ponų name įsikūrusi jo kaimynė Saliamona – apie 30 metų, tačiau irgi prisimena ponią Kryžentauskienę.
„Ji gyveno su kažkokia moterimi, vadino ją „niania“. Kai ponią iškeldino, jos giminaičių neatsirado, visus turtus išparceliavo. Atvyko „kupčiai“, išpirko. Visokių gražių senovinių daiktų buvo likę ir palėpėje, bet ko nepardavė, kaimynai išsidalino“, – pasakojo netoli daržo triūsusi moteris.
Dabar, pasak jos, čia gyvena trys šeimos. Vėjų, lietaus ir sniego ardomas ponų namas kaskart taisomas, lopomas. Kiek istoriją menantys pastatai dar stovės, priklauso tik nuo dabartinių Lankininkų dvaro gyventojų.
Apie griūvantį dvaro tarnams priklausiusį pastatą Batakių seniūnas J.Juozapaitis nežinojo nieko, sakė perduosiąs komunalinio ūkio inžinieriui, kad nuvyktų į vietą apžiūrėti ir pasiūlytų Kazimierui pagalbą.
