XX a. Europos karaimų ir netgi apskritai Vilniaus orientalistikos istorija neatsiejama nuo profesoriaus Hadži Serajos Chano Šapšalo asmenybės.
Jis buvo mokslininkas filologas, kruopščiai nagrinėjęs įvairių Rytų kalbų tarimą; mokslininkas istorikas, įdėmiai po kruopelytę ieškojęs naujų savo tautos ir tautiečių istorijos faktų; karaimų kalbos atnaujinimo pradininkas, paskatinęs dirbti šioje srityje ir savo jaunus kolegas. Taip pat – kolekcionierius muziejininkas, pasišventęs sukurti Trakuose pirmą ir vienintelį karaimų istorijos ir kultūros muziejų bei ilgalaikis savo tautos vadovas, rūpinęsis jos teisine ir socialine padėtimi bei išlikimu sunkiais laikotarpiais; visuomenės veikėjas, entuziastingas žinių apie Rytų šalis skleidėjas Vilniuje.
Pasak karaimų bendruomenės atstovės, rašytojos ir vertėjos Halinos Kobeckaitės, visi karaimai, kad ir kur gyventų, su neslepiama pagarba pasakoja apie jį, kaip tautos vadovą, orų, „rytietiško sukirpimo“ žmogų, visada dėmesingą draugų ir pažįstamų gyvenimo smulkmenoms, sveikatai, darbams.
„Visi pažymi ypatingą šios asmenybės iškilumą, bet kartu ir paprastumą. Turtų nesusikrovęs, pikta niekam nepadaręs, daugybei žmonių vienaip ar kitaip pagelbėjęs, rūpinęsis tauta daugiau negu savimi, – toks Šapšalas jį pažinojusių prisiminimuose“ – sako rašytoja ir vertėja H. Kobeckaitė.
Garbingos pareigos, kurių kelis kartus atsisakė
Karaimai Lietuvoje gyvena ilgus metus: dar po žygio į Aukso Ordą 1397 m. Didysis Kunigaikštis Vytautas iš Krymo į Lietuvą atkėlė kelis šimtus karaimų. Nuo 1441 m. jie naudojosi valdovo Kazimiero Jogailaičio suteikta teise į savivaldą ir buvo atskaitingi iš savo tarpo renkamam vaitui. Galbūt šis valdovo veiksmas ir nulėmė, jog nedidelė tautinė grupė tiek laiko uoliai puoselėjo savo tradicijas, o tokių asmenų kaip Šapšalas dėka, nenutautėjo, neprarado savo rašto, kalbos ir savasties.
Hadži Seraja Chanas Šapšalas buvo išrinktas į aukščiausiojo karaimų dvasininko ir pasaulietinio bendruomenės vadovo pareigas du kartus – 1915 m. Kryme ir 1927 m. Trakuose. Šios pareigos Trakuose jam buvo pasiūlytos Trakuose dar 1910 m., bet tuomet jis jų atsisakė motyvuodamas tuo, kad yra per jaunas (tuo metu jam buvo 37-eri). Pagal karaimų religinę hierarchiją į tokias pareigas (kurias būtų galima prilyginti popiežiui katalikų religijoje), renkamas ypač gerbtinas ir išsilavinęs žmogus. Be to, jis kartu yra ir pasaulietinis bendruomenės vadovas, tarsi valstybės prezidentas.
Minint 50-ąsias Šapšalo mirties metines Trakų istorijos muziejus išleido knygą „Hadži Seraja Chanas Šapšalas – pasišventęs tautai ir mokslui“.
Kas atvedė Šapšalą į Lietuvą?
Šapšalas gimė Bachčisarajuje, Kryme 1873 m. Jo tėvas anksti pastebėjo berniuko gabumus ir išsiuntė jį mokytis į Sankt Peterburgą, kur jau gyveno vyresnysis brolis. Baigęs privačią J. Gurvičiaus gimnaziją, Seraja įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą. Kurį laiką jis dirbo Persijoje, o nuo 1915 m. gyveno Kryme. Čia, kaip mini Vilniaus universiteto profesorius Vygintas Bronius Pšibilskis jis įkūrė „Karaj Bitiklii“ arba karaimų nacionalinę biblioteką, turėjusią daugiau kaip 4 tūkst. knygų. Parapinėse Krymo mokyklose Šapšalo pastangomis vietoj rusų buvo vartojama karaimų kalba. Vis dėlto Rusijoje įsismarkavus pilietiniam karui, 1919 m. Šapšalas buvo priverstas palikti Krymą ir persikėlė į Stambulą, Turkiją.
Tad kaip šis žmogus atsirado Lietuvoje?
Per Pirmąjį pasaulinį karą, karaimai, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, privalėjo pasitraukti į Rusijos gilumą. Jiems grįžus iš evakuacijos, reikėjo iš naujo teisiškai įforminti santykius su valstybe, sutelkti per karą išsivažinėjusius žmones, atkurti materialinius ir dvasinius nuostolius. Tam buvo įkurta Vilniaus karaimų draugija, Trakų dvasinė valdyba ir po ilgų diskusijų, pasak prof. V. Pšibilskio, į aukščiausiojo dvasininko pareigas pasirinktas Seraja Šapšalas, žinomas karaimų visuomenės veikėjas, mokslininkas orientalistas, kilnios širdies žmogus. Šapšalas atitiko visus šiuos kriterijus, taigi netrukus Vilniuje buvo įšventintas į hachanus.
Asmeninėje kolekcijoje – šimtų tūkstančių verti eksponatai
Šapšalas puikiai kalbėjo Artimųjų Rytų kalbomis – arabų, persų, turkų, hebrajų. Bet ypač giliai pažino savo gimtojo Krymo ir Trakų karaimų istoriją, kultūrą, kalbą. Dar būdamas Sankt Peterburgo universiteto studentu, jis pradėjo rinkti eksponatus būsimajam karaimų kultūros muziejui. Galiausiai Vilniuje ši idėja pamažu buvo pradėta realizuoti. 1928 m. Šapšalas tapo Lenkijos orientalistų sąjungos nariu, vėliau – viceprezidentu, įkūrė Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugiją ir tapo jos Garbės pirmininku.
Lvovo universitete jis įgijo Rytų kalbų srities filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir ištisą dešimtmetį dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje. Drauge su studentais Šapšalas ne kartą lankėsi Turkijoje, keliavo po kitus kraštus, ieškodamas karaimų kultūros pėdsakų ir muziejui tinkamų relikvijų.
Į aukščiausiojo dvasininko pareigas pasirinktas Seraja Šapšalas, žinomas karaimų visuomenės veikėjas, mokslininkas orientalistas, kilnios širdies žmogus.
Iš kelionių į Damaską, Stambulą, Kairą Sapšalas parsivežė turkišką kardą, žinovų nuomone, priklausiusį Konstantinopolį užėmusiam sultonui Mochamedui II, sultono Osmano laikų monetą, puoštą koralais, kario diržą ir panašiai. Kolekciją taip pat papildė tautiniai drabužiai, fotografijos, numizmatika, rankraščiai, istoriniai dokumentai, knygos karaimų, totorių, persų istorijos, kultūros ir religijos klausimais. Visi eksponatai buvo sukaupti privačiame Šapšalo bute Vilniuje, Kęstučio gatvėje.
Pabrėždavo bendradarbiavimo, buvimo kartu svarbą
Šią savo kolekciją Šapšalas parodė VI Lenkijos orientalistų suvažiavimo delegatams, kurie, sužavėti eksponatų, kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami skirti lėšų karaimų muziejui Trakuose statyti. Prašymas buvo išgirstas, ir 1938 m. liepos 6 d. pašventintas kertinis muziejaus pastato pamatų akmuo. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas darbus nutraukė – nebuvo spėta įrengti muziejaus vidaus.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje Vilniuje ir Trakuose gyveno apie 600 karaimų. Šapšalas, kaip ir dauguma jo tautiečių, palankiai sutiko žinią apie Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai. Šaltiniuose rašoma, jog jis džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybe, sveikino Lietuvą Vasario 16-osios proga ir pabrėžė, jog lietuviai ir karaimai puikiai sugyvena kartu.
Tačiau sovietinė okupacija sudavė smarkų smūgį Šapšalo asmeniniam ir profesiniam gyvenimui. Jau sykį Kryme nukentėjęs nuo bolševikų, šįkart jis buvo priverstas atsisakyti hachano pareigų, o savo sukauptas muziejines vertybes padovanojo valstybei su sąlyga, kad karaimų muziejus vis tik kada nors bus įkurtas. Iš viso karaimų tautos patriarchas perdavė daugiau nei 1000 eksponatų ir dar antra tiek knygų bei rankraščių.
Sovietinė okupacija sudavė smarkų smūgį Šapšalo asmeniniam ir profesiniam gyvenimui.
Įsteigus LSSR Mokslų Akademiją, įsteigti įvairių Lietuvos tautinių mažumų muziejai, tarp jų ir karaimų istorinis-etnografinis muziejus. Jo vedėju paskiriamas Seraja Šapšalas. Ir jam tenka tikrai ne ramiausias muziejininko darbas – nacių okupacijos laikotarpiu jis visomis jėgomis saugojo šias vertybes nuo išgabenimo į Vokietiją, o kartu – ir savo tautiečius nuo žūties kare.
Dėl atskiro muziejaus kovojo laiškais aukščiausiai valdžiai
Profesorius Seraja Šapšalas turėjo tikslą ir jo neatsisakė net ir juodžiausiomis dienomis. Pavyzdžiui, norėdamas didinti muziejaus kolekciją, jis paragino pradinės mokyklos moksleivius rinkti namų apyvokos ir buities daiktus, atiduoti juos į muziejaus kolekciją.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Šapšalas tapo Lietuvos istorijos instituto moksliniu bendradarbiu. Jo ilgus metus kauptos vertybės ir vėl buvo mėtomos tai vienai, tai kitai institucijai. Galiausiai muziejus buvo įtrauktas į Mokslų akademijos etnografinio muziejaus sudėtį.
Tiek Šapšalas, tiek kiti karaimų visuomenės veikėjai labiausiai baiminosi, kad kolekcija bus išdalyta ir išskaidyta. Po valdžios sprendimo karaimų muziejų paversti tiesiog Mokslų akademijos muziejaus dalimi, protesto telegramas į Vilnių atsiuntė net Feodosijos ir Rostovo prie Dono karaimų bendruomenės. Seraja Šapšalas turėjo drąsos kreiptis į LKP Centro Komitetą ir Ministrų Tarybą.
Galiausiai Mokslo Akademijos prezidiumas 1947 m. nutarė, kad muziejus sudarys Lietuvos istorijos instituto Etnografijos muziejaus atskirą padalinį, pavadintą „Karaimų muziejus“ ir Serają Šapšalą paskyrė jo direktoriumi. Vis tik mokslininkas nenurimo: laiškuose kompartijos centro komitetui, sovietinei respublikos vyriausybei, Mokslo Akademijos prezidentui jis rašė apie siaurinamas karaimų galimybes perimti ir tęsti tautos kultūrines tradicijas, išsaugoti savo seną kalbą.
Pasak sovietų valdžios, „respublikinės pensijos“ – nevertas
Profesorius Seraja Šapšalas išlaikė savo vertybinį stuburą ir buvo atkaklus, savo argumentus pagrįsdavo tos pačios sovietinės valdžios citatomis, taip parodydamas, kad ji pati sau prieštarauja. Netrukus spaudoje pasirodė straipsnių, juodinančių Šapšalą ir jo darbą muziejuje.
Dar po kelerių metų nuspręsta muziejų likviduoti, eksponatus perduoti Etnografijos muziejui. Tiesa, Šapšalas tapo Istorijos ir teisės instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, tačiau sovietų valdžia puikiai mokėjo gadinti nervus ir mokslininkams: tik praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po mokslinio laipsnio įgijimo, Šapšalas pagaliau gavo patvirtinimą apie įgytą daktaro laipsnį.
Net ir savo gyvenimo saulėlydyje Seraja Šapšalas tęsė mokslinį darbą, paruošė leidinius „Karaimų etnogenezė“ bei „Karaimai Lietuvoje“ ir kitus. Didžiausias jo įnašas yra į akademinio Karaimų -rusų-lenkų kalbų žodyno sudarymą. Nepaisant įtempto ir vaisingo darbo, „respublikinės pensijos“ Šapšalui nutarta neskirti – mat valdžiai jo viso gyvenimo darbas renkant eksponatus ir rašant mokslinius straipsnius neatrodė reikšmingas.
Seraja Šapšalas sutelkė ir plačiajam pasauliui parodė geriausius karaimų tautos bruožus – pagarbą žmogaus individualumui, toleranciją, ištikimybę, darbštumą.
Paskutinius gyvenimo metus mokslininkas, sukaupęs ir padovanojęs valstybei neįkainojamas kultūrines ir materialines vertybes, daugiau rūpinosi kitais negu savimi: šelpė visus, kas kreipėsi, niekada nepamiršdavo apdovanoti bendradarbių moterų švenčių progomis.
Kaip kartais menininkai išgarsėja tik po mirties, taip ir Serajos Šapšalo svajonė išsipildė jam jau išėjus: 1967 m. buvo atidaryta Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė ekspozicija, o 2011 m. ši ekspozicija pavadinta Šapšalo karaimų kultūros muziejumi.
2020 m. Vilniuje Kęstučio gatvėje prie namo, kuriame ilgą laiką gyveno Šapšalas ir kuriame veikė jo privatus muziejus, Žvėryno bendruomenės iniciatyva atidengta memorialinė lenta.
Pasak prof. V. Pšibilskio, Seraja Šapšalas sutelkė ir plačiajam pasauliui parodė geriausius karaimų tautos bruožus – pagarbą žmogaus individualumui, toleranciją, ištikimybę, darbštumą.
„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
