Slaptojoje nacistinėje Vokietijos policijoje (Gestape) tarnavęs H.Rauca 1941 metų rudenį vadovavo masinėms Lietuvos piliečių žydų žudynėms. Manoma, kad jis atsakingas už daugiau nei 10 tūkstančių žmonių pasmerkimą myriop. Karo pabaigoje H.Rauca buvo sugautas amerikiečių, tačiau tuo metu nežinojus jo Lietuvoje įvykdytų nusikaltimų, paleistas kaip paprastas vokiečių karys.
1950 metais jis emigravo į Kanadą ir ten gyveno pakankamai ramų smulkaus verslininko gyvenimą. Jo nusikaltimų mastas atskleistas tik po kelių dešimtmečių, o sulaikytas H.Rauca tik 1982 metais, jau būdamas garbaus amžiaus. Jis mirė nuo vėžio prieš pat prasidedant teismo procesui.
R.Rauca apie savo senelio nusikaltimus sužinojo visiškai atsitiktinai, mat šeimoje apie juos nebuvo kalbama. Aktorė ir rašytoja vieną dieną nusprendė suvesti savo pavardę interneto paieškos sistemoje ir staiga pamatė informaciją apie H.Raucos nusikaltimus Kaune. Suvokusi jų mastą, ji buvo šokiruota ir nusprendė atskleisti šią nuo jos slėptą giminės istorijos dalį.
Rašytojas M.Zingeris: „Tai labai drąsi moteris“
M.Zingeris pripažino, kad būsimas susitikimas su H.Raucos, Kaune į mirtį siuntusio ir jo artimuosius, anūke neleido jam ramiai miegoti net kelias naktis. Viena iš minčių, pastūmėjusių susitikimui, buvo ir tai, kad jie abu knygose aprašė H.Raucą.
„Kuomet sužinojau, kad mano bičiulis Arkadijus Vinokuras susipažino su moterimi, rašytoja, pavarde Rauca, mano pasąmonėje ėmė kažkas kirbėti. Staiga aš suvokiau, kad žmogų tokia pavarde aš esu aprašęs prieš keliolika metų, jis žinomas iš mano motinos atsiminimų. Tai karo nusikaltėlis, siuntęs į mirtį, į iš anksto iškastas duobes IX forte, dešimtį tūkstančių žmonių“, – emocingai kalbėjo rašytojas.
95-erių metų M.Zingerio mama sūnui papasakojo tik tai, kad atsiminė vyresniojo seržanto batus, kuriuos matė nudelbusi akis ir laukdama jo sprendimo – liks gyva ar bus sušaudyta tą pačią dieną.
„Ironiška, kad tai vyko Kaune, Demokratijos aikštėje“, – liūdnai šyptelėjęs pridūrė rašytojas.
M.Zingeris pažymėjo, kad H.Rauca išgyvenusių Kauno žydų atsiminimuose pateikiamas kaip labai ekscentriškas, bet kartu ir brutalus žmogus, gudrus ir negailestingas žudikas. Jis užsakinėjo paveikslus iš geto dailininkų, derėjosi su žydų atstovais, tačiau tuo pat metu planavo šaltakraujiškas masines žudynes.
Taip pat aš supratau, kad tai labai drąsi moteris, intelektualė, atsigręžusi į labai sunkius, ją asmeniškai palietusius klausimus, – pridūrė M.Zingeris.
„Taip pat aš supratau, kad tai labai drąsi moteris, intelektualė, atsigręžusi į labai sunkius, ją asmeniškai palietusius klausimus“, – pridūrė M.Zingeris, pabrėždamas R.Raucos ryžtą pripažinti jos senelio nusikaltimus ir suprasti jų mastą.
„Mes abu esame skaudžiai paliesti šio reiškinio, bet iš skirtingų pusių. Aš, kaip sūnus moters, kuri stovėjo įsitempusi prieš vyresnįjį seržantą, gestapininką ir laukė sušaudymo, nežinojo, ar jai bus skirta gyventi ir mirti. O ji kaip tą paslaptį apie jo praeitį sau atskleidusį anūkė. Esame trauminės atminties nešiotojai, kurių požiūrį į pasaulį lemia patirtis, atėjusi per šeimos istorijas“, – teigė jis.
„Mane vertė susitikti smalsumas, nuostaba, susižavėjimas jos drąsa“, – sakė rašytojas. „Viduje jaučiau ir lengvą pasipriešinimą. Per daug baisūs tie įvykiai, kad taikos metu susiformavusios sąmonės žmonės tai suprastų“, – pastebėjo jis.
M.Zingeris priminė, kad panašią patirtį turėjo jo bičiulis, filosofas Leonidas Donskis, kuris tik sulaukęs 30-ies metų sužinojo apie savo artimųjų nužudymą Holokausto metu Butrimonyse, Alytaus rajone.
„Deja, bet žmonija nesimoko iš istorijos. Pasaulyje vyko genocidai ir XX amžiuje, ir vyksta šiuo metu – Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Žmonės pasigauna etnine, religine ar kita prasme priešinančius stereotipus, jais pasinaudoja populistai, darydami politinę karjerą. Manau, kad toks susitikimas žmonių, traumuotų tų pačių įvykių, yra kažko pamokantis“, – darė išvadą M.Zingeris.
R.Rauca: „Šeimoje šios temos neliečiame“
R.Rauca teigė, kad apie senelio nusikaltimus sužinojo tik 2003 metais. Viename britiškame interneto puslapyje apie Holokausto budelius ji atrado jo pavardę, šalia kurios buvo milžiniški aukų skaičiai.
„Pamačiusi tai pakilau nuo kompiuterio, išėjau į virtuvę ir ten kurį laiką stovėjau drebėdama. Buvau šokiruota tokios žinios“, – pasakojo vokietė.
Jos teigimu, H.Raucos sūnus, jos tėvas iki šiol tikina, kad senelis buvo tik paprastas pareigūnas nacistinėje sistemoje, pasyvus dalyvis. Šeima skeptiškai žiūri ir į jos bandymus domėtis senelio praeitimi, baimindamasi, kad viešinami faktai ir istorijos užtrauks nešlovę Raucų šeimos pavardei.
„Po pirmosios knygos šia tema gavau laišką iš šeimos, kad kol didžiuosiuosi tuo, ką padariau, tai galiu nesirodyti. Bet prieš ketverius metus pradėjome ir vėl bendrauti, bendraujame normaliai, tačiau tos temos apie senelio praeitį neliečiame“, – kalbėjo rašytoja.
„Mano santykis su šeima yra labai ambivalentiškas. Jie nenori, kad Raucos pavardė būtų siejama su SS nusikaltimais, žudynėmis“, – pridūrė ji.
Mano santykis su šeima yra labai ambivalentiškas. Jie nenori, kad Raucos pavardė būtų siejama su SS nusikaltimais, žudynėmis, – pridūrė ji.
R.Rauca pabrėžė, kad toks susitikimas itin svarbus ta prasme, kad tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje kalbėjimas apie Holokaustą, jo įvykius vis dar prasideda nuo užmaršties pozicijos. Ji teiravosi M.Zingerio, ar, jo manymu, kolektyvinė vokiečių kaltė ir individuali, paveldėta kaltė egzistuoja.
„Kiekviena tauta, kuri renka populistus į valdžią. yra didele dalimi atsakinga. Žinoma, jei renkama demokratijos sąlygomis. Ar 1933 metais Vokietijoje, ar dabar, tauta, kuri išrenka populistą, iš dalies privalo atsakyti už jo veiksmų pasekmes. Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas pokario metais rašė, kad reikia skirti kaltę nuo atsakomybės. O juridinę atsakomybę nuo moralinės atsakomybės. Moralinę atsakomybę kiekvienas nacijos narys, kuris aktyviai dalyvauja tautos gyvenime, turi jausti, jei jis yra tinkamai išauklėtas. Apie jokią kriminalinę ar juridinę kaltę kalbėti negalima. Tik sovietų diktatorius Josifas Stalinas galėjo bausti vaikus už jų tėvų nusikaltimus“, – pabrėžė M.Zingeris.
„Aš pripažįstu tik moralinę atsakomybę, pažįstant istoriją, siekiant, kad ji nesikartotų“, – teigė jis.
Holokausto patirtį užgniaužia abi pusės
M.Zingeris pripažino, kad abi pusės – tiek Holokausto aukų artimieji, tiek budelių vaikai – nenoriai prisimena patirtį.
„Atsiminimai apie praėjusį laikotarpį, kurio metu įvyko katastrofa, tragedija, būna selektyvūs. Prisimenama tai, kas psichologiškai komfortabilu, o baisiausi dalykai, kurie sukrečia, yra išstumiami į pasąmonę“, – teigė jis.
„Tai būdinga ne tik Holokausto aukoms, budelių šeimoms, bet ir Gulago kaliniams. Tie įvykiai parodo, kaip lengvai žmoguje prabunda nežmogiški dalykai. To nenorima žinoti. Holokausto aukos patyrė nežmogiškas sąlygas, kurios versdavo išgyventi bet kokiu būdu. Orumo praradimas, savos vertės praradimas – labai trikdantys dalykai, apie kuriuos verčiau neprisiminti...
Mano mama daug pasakojo apie Holokaustą nuo vaikystės, bet turiu pagrindą manyti, kad ji pasakojo apie tai, apie ką įmanoma papasakoti. Daug baisesni dalykai, kurie realiai vyko, kurie užfiksuoti istorijos šaltiniuose, negali būti papasakoti, nes mano mama jau garbaus amžiaus moteris ir aš nenoriu jos sukrėsti tokių prisiminimų atgaivinimu. Bet sveika visuomenė turi siekti istorinės tiesos, ir jos paieškos turi imtis intelektualai“, – konstatavo M.Zingeris.
„Kraštutinės situacijos žmoguje gali išprovokuoti ir geriausias savybes, kai paprastas žmogelis tampa didvyriu. Lietuvoje tokiu pavyzdžiu tapo žydų gelbėtojai, kurie elgėsi taip, kad kiekvienas mūsų dabar galime savęs paklausti, ar aš išdrįsčiau pasielgti taip, kaip šis valstietis, šis kunigas, kariškis, rizikuodamas viskuo, ką turi, savo šeima“, – retoriškai klausė jis.
Rašytojas pastebėjo, kad Lietuvos viešoji erdvė apsivalo nuo stereotipų, neapykantos kalbos, žiniasklaida darosi vis sąmoningesnė, tačiau anonimiškumo galimybė komentarų skiltyse suteikia erdvę tiems, kurie vis iš naujo kyla į ataką, vadovaudamiesi akla neapykanta žydų tautinei mažumai.
„Manau, kad tai problema ne tik Lietuvos interneto erdvėje, bet ir kitose valstybėse. Turėtų būti daugiau atsakomybės, diskusijų moderatorių priežiūros“, – teigė jis.
„Yra keletas aštrių Lietuvos XX amžiaus istorijos klausimų, dėl kurių ginčijamasi viešojoje erdvėje. Tai Lietuvos miestų administracijų kolaboracija su nacių valdžia, Laikinosios vyriausybės vaidmuo 1941-ųjų vasarą... Bet šios diskusijos vyksta civilizuotai, atvirai, abi pusės bando argumentuoti tiek, kiek sugeba, vadovaujasi racionalumu, o ne švaistosi etiketėmis, epitetais“, – pridūrė M.Zingeris.
Sujungė rašytojo profesija ir tiesos siekis
Paklausta apie senelio psichologinį portretą, priežastis, kodėl jis tapo šaltakrauju budeliu, gestapo karininku, R.Rauca sakė, kad jį susidaryti pakankamai sudėtinga, nes šeima ilgą laiką nutylėjo svarbius faktus.
„Mažai žinojau apie jo asmenį, asmeniškai niekada nesu su juo susitikusi. Mano tėvas palaikė ryšį ir yra citavęs man keletą sakinių iš jo laiškų. Bandžiau sužinoti apie jį daugiau, ir mano kelionė į Lietuvą yra šio bandymo sužinoti daugiau dalis. Portreto negalėčiau sudaryti, nes tai per stiprus žodis. Galiu vadovautis tik tam tikromis nuorodomis, nuotrupomis. Jau anksčiau žinojau, kad jis buvo idealistas, ištikimas tai ideologijai asmuo. Tas žodis skerdikas, kuris naudojamas kalbant apie jo nusikaltimus Kaune, yra daug pasakantis“, – liūdnai konstatavo R.Rauca.
„Jis buvo brutalus žmogus. Ir tai mane sukrėtė. Man tai sunkiai suvokiama. Nepaisant to, kad jis mano senelis, bet jis man tolimas žmogus“, – pabrėžė vokietė.
Jis buvo brutalus žmogus. Ir tai mane sukrėtė. Man tai sunkiai suvokiama. Nepaisant to, kad jis mano senelis, bet jis man tolimas žmogus, – pabrėžė vokietė.
„Dar viena man rūpima tema yra jo poveikis mano šeimai. Tai yra būtinybė visiškai paklusti autoritetui, kurio mano šeima taip ir nesugebėjo išspręsti“, – teigė R.Rauca.
Paklaustas, kas sieja du istorijoje visiškai skirtingose pozicijose stovinčius, tačiau bendras patirtis puoselėjančius žmones, M.Zingeris kalbėjo apie istorinės tiesos siekį.
„Nemanau, kad būtume susitikę su R.Rauca, jei ne keli dalykai... Ji labai atkakliai siekia istorinės ir asmeninės tiesos. Kitas dalykas – ji yra rašytoja. O tai mus jungia ir todėl, kad mes abu aprašėme tą patį žmogų“, – kalbėjo rašytojas.
„Mus sieja tikėjimas atviru, nuoširdžiu apsikeitimu idėjomis. Tikėjimas grožinės literatūros galimybėmis. Galiausiai, tikėjimas, kad žmogus gali gerbti save, pasitikėtų savimi, turėtų patikimą žmogišką tapatybę, jam kaip vanduo ir duona reikalinga pilnutinė tiesa“, – sakė M.Zingeris.
