Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Baisūs psichiatrijos metodai: idiotai neturi teisės egzistuoti

Psichiatrija įvairiais laikotarpiais tarnavo bažnyčiai, visuomenei ir valstybei, padėdama susidoroti su nepageidautinais elementais. Vystantis mokslui, evoliucionavo ir baudžiamieji psichiatrijos metodai. XX amžius – mokslo progreso amžius – pasauliui pademonstravo pačius blogiausius cinizmo ir žiauraus elgesio su psichikos ligoniais pavyzdžius.
Šionbruno psichiatrijos ligoninės pacientai, 1934 m.
Šionbruno psichiatrijos ligoninės pacientai, 1934 m. / Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr.

Bene daugiausiai šioje srityje pasiekė nacistinė Vokietija. Norėdami pagerinti naciją, Trečiojo reicho ideologai mirčiai pasmerkė dešimtis tūkstančių psichikos ligomis sergančių pacientų. Juos nuodijo dujomis ir degino krosnyse.

XX amžiaus pradžioje tarp mokslininkų labai išpopuliarėjo eugenika. Socialiniai romantikai patikėjo, kad remiantis jos principais įmanoma greičiau sukurti „puikų naują pasaulį“, apgyvendintą laimingais, aukštu intelektu ir tvirta morale pasižyminčiais piliečiais, rašo lenta.ru.

Tokios utopijos pasiekimo praktinis metodas būtų kruopšti žmogiškosios „žaliavos“ selekcija. Eugenikų nuomone, principai, kurie yra veiksmingi išvedant naujas derlingesnių javų rūšis ir gerinant galvijų veisles, gali būti pritaikomi ir žmonėms: geriausių rūšies atstovų dauginimasis turėtų būti skatinamas, o defektų turintys individai turėtų būti išbrokuojami ir jiems neturėtų būti leista susilaukti palikuonių.

Jeigu mes leisime fiziškai ir psichiškai nepilnaverčiams turėti vaikų, mūsų rasė greitai išsigims.

Socialinės higienos idėjomis ir jų praktiniu pritaikymu gyvenime buvo susižavėję didžiausi savo laiko mąstytojai Carlas Gustavas Jungas, Martinas Heideggeris, Karlas Jaspersas, Emilis Kraepelinas... Neretai radikaliausiomis jų formomis.

Pavyzdžiui, šizofrenijos teorijos kūrėjas, šveicarų psichiatras Eugenas Bleuleris siūlė atlikti masinę psichikos ligonių sterilizaciją: „Tie, kas paveikti sunkios ligos, neturėtų turėti palikuonių. Jeigu mes leisime fiziškai ir psichiškai nepilnaverčiams turėti vaikų, mūsų rasė greitai išsigims.“

Panašiai kalbėjo ir žinomas vokiečių antropologas Hansas F.K.Güntheris: „Kol įstatymais nebus numatyta sterilizacija, valstybės lėšos bus švaistomos negabių ir silpnapročių mokymui, o dėl to kentės tautos švietimo lygis. Jų vislumo sumažinimas leistų sutaupyti didelių lėšų, o jas būtų galima skirti neturtingų šeimų vaikams, kurie, nepaisant gerų paveldimųjų savybių, gyvena skurde.“

Radikalų rūšies apvalymo nuo kenksmingų individų klausimo sprendimą pasiūlė du Freiburgo universiteto profesoriai. 1920 metais jie išleido bendros autorystės knygą „Leidimas sunaikinti gyvybę, nevertą gyvybės“ (Die Freigabe der Vernichtung lebensunwerten Lebens). Joje mokslininkai įrodinėjo, kad „idiotai neturi teisės egzistuoti, o jų nužudymas – teisėtas ir naudingas veiksmas“.

Wikipedia.org nuotr./Alfredas Hoche
Wikipedia.org nuotr./Alfredas Hoche

Vienas iš knygos autorių, psichiatrijos profesorius Alfredas Hoche, tikino, kad „kai kurie žmonės – tai balastas, sukeliantis vien nemalonumus ir esantis ekonomine našta kitiems“. Kitas autorius, teisės profesorius Karlas Bindingas, rekomendavo nedelsiant įsteigti specialias komisijas tokių žmonių likvidavimui.

Fiziologijos ir medicinos Nobelio premijos laureatas iš Prancūzijos Alexis Carrelas siūlė „humaniškai ir nešvaistant lėšų marinti psichikos ligonius mažose eutanazijos įstaigose, panaudojant tinkamas dujas“.

Visos šios idėjos vėliau buvo įgyvendintos.

„Moralinių silpnapročių“ medžioklė

Plačiai tuo metu visuomenėje aptariamos idėjos pasirodė artimos Adolfui Hitleriui, trečiojo dešimtmečio pradžioje pradėjusiam savo politinę karjerą. 1933 metų sausį A.Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, o jau liepos 14-ąją reicho vyriausybė išleido teisės aktą dėl priverstinės piliečių, kurie pagal medicininius duomenis neturėtų turėti vaikų, sterilizacijos.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Reichskancleriu paskirtas Adolfas Hitleris pagarbiai sveikinasi su reichsprezidentu Pauliumi von Hindenburgu (1933 m. kovo 21 d.)
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Reichskancleriu paskirtas Adolfas Hitleris pagarbiai sveikinasi su reichsprezidentu Pauliumi von Hindenburgu (1933 m. kovo 21 d.)

Tuo pat metu buvo išleistas ir vedybų bei santuokos įstatymas, kuriame nurodyta, kad išoriškai sveiki paveldimų trūkumų turinčių žmonių broliai, seserys ir vaikai gali sudaryti tik tokias santuokas, kurios bus bevaikės. Be to, tuokiantis būdavo pageidaujama, kad jaunieji ne tik apsikeistų sveikatos liudijimais, bet ir pristatytų pažymas apie paveldimas savo šeimų ypatybes.

Nuo 1935 metų paveldimų ypatybių patikrinimas tuokiantis tapo privalomas, o „nekokybiškų“ žmonių sterilizacija įgavo masinį pobūdį.

Sprendimus dėl sterilizacijos priimdavo specialūs paveldimosios sveikatos teismai. Sterilizacija automatiškai buvo skiriama nuo silpnaprotystės, šizofrenijos, maniakinės depresinės psichozės, epilepsijos, įgimto aklumo bei kurtumo ir dar viso sąrašo genetinių ligų kenčiantiems asmenims. Neturėjo teisės susilaukti palikuonių ir chroniški alkoholikai, sergantieji tuberkulioze, sifiliu ir gonorėja.

Sprendimai atlikti priverstinę sterilizaciją būdavo grindžiami sąvoka „moralinė silpnaprotystė“, kurią buvo galima pritaikyti dideliam ratui žmonių, neatitinkančių nacionalsocialistinės Vokietijos standartų.

Moraliniais silpnapročiais būdavo galima laikyti tuos, kurie „nepripažino visuomenėje priimtų elgesio normų“, „nesugebėjo išlaikyti rentabilių namų ūkių“ arba „nesuvokė atsakomybės dėl vaikų auklėjimo“. Silpnapročių kategorijai galėjo būti priskiriami ir vaikai – tiek chroniškai atsiliekantys moksluose, tiek ir kamuojami šlapinimosi į lovą naktį.

Skaičiuojama, kad apie šeši tūkstančiai sterilizacijos aukų mirė tiesiog ant operacinės stalo, o dar tiek pat – nuo vėlesnių komplikacijų.

Priėmus sprendimą, policija pasmerktąjį priverstinei sterilizacijai pristatydavo į ligoninę. Jei kam pavykdavo pasislėpti, būdavo skelbiama paieška visoje valstybėje.

Chirurginės intervencijos neretai baigdavosi komplikacijomis. Nacistai nedarė išimčių net vaikams, kurių sterilizacija dar nesusiformavus lytiniams organams yra labai rizikinga. Skaičiuojama, kad apie šeši tūkstančiai sterilizacijos aukų mirė tiesiog ant operacinės stalo, o dar tiek pat – nuo vėlesnių komplikacijų. Nereti buvo ir savižudybės aktai.

Iš viso nuo 1933 iki 1945 metų priverstinę sterilizaciją patyrė nuo 360 iki 450 tūkst. vokiečių. Stebėtina, bet teisės požiūriu jie iki šiol nėra pripažinti nacizmo aukomis. Dar daugiau, niekas iš paveldimosios sveikatos teismuose dirbusių gydytojų po karo nebuvo nubaustas už savo veiksmus.

„Epocha be psichikos ligonių“

Tačiau, nacistų nuomone, priverstinė sterilizacija buvo tik pusėtina priemonė.

„Mes visi aistringai norime, kad ateitų epocha, kai visame pasaulyje nebus nei psichikos ligonių, nei silpnapročių, tiek ligoninėse, tiek už jų ribų. Kaip nuostabu būtų gyventi pasaulyje, kur viskas tobula ir visi laimingi“, – sakė Arthuras Güttas, medicinos profesorius, SS Rasės ir apgyvendinimo vyriausiosios valdybos Gyventojų politikos ir genealogijos klausimų valdybos viršininkas.

Efektyvus būdas pasaulį paversti tobulu, o visus žmones – laimingais, buvo žinomas jau seniai. Pasak legendos, dar XV amžiuje jį išrado Valakijos valdovas Vladas Tepesas, dar žinomas kaip Drakula. Susirūpinęs tuo, kad jo valstybėje atsirado per daug varguolių, paliegėlių ir neįgaliųjų, Drakula įsakė surinkti juos visus specialiai pastatytuose rūmuose ir patiekti jiems sočiai maisto ir vyno.

Wikipedia.org nuotr./Vladas Tepesas Drakula
Wikipedia.org nuotr./Vladas Tepesas Drakula

O kai vargetos, ligoniai ir luošiai linksminosi, Drakula jų paklausė: „Norite, kad daugiau jums nieko niekada netrūktų ir niekada nereikėtų dėl nieko liūdėti?“ Jie, tikėdamiesi didžios malonės, visi balsu sušuko: „Norim, valdove!“ Ir įsakė tada Drakula užrakinti rūmus ir sudeginti juos kartu su visais žmonėmis, o po to pasakė bajorams: „Tegul daugiau nebūna vargetų, ligonių ir luošių mano žemėje, tegul nevargina jie žmonių ir nesikankina patys“.

Panašiai pasielgė ir A.Hitleris, tik tiek, kad ant vaišių sutaupė.

1939 metų gruodį A.Hitleris padarė išvadą, kad nepagydomai sergantys ir protiškai atsilikę nepilnaverčiai žmonės turi būti sunaikinti ne tik tam, kad būtų apsaugotas arijų rasės grynumas, bet ir dėl ekonominių sumetimų. Dirbti jie nesugeba, o jų išlaikymui reikia nemažai pinigų iš biudžeto.

Eutanazijos programai buvo suteiktas kodinis pavadinimas T4.

Tuo metu esesininkai jau sunaikino psichiškai atsilikusių asmenų prieglaudų gyventojus aneksuotose Lenkijos teritorijose. Nuo to laiko ir pačioje Vokietijoje medikai buvo įpareigoti „suteikti nepagydomai sergantiems žmonėms galimybę ramiai numirti“. „Ramiai mirčiai“ pasirinktas toksiškas anglies monoksidas dujų kamerose, kurios buvo specialiai sumontuotos Vokietijos psichiatrijos ligoninėse. Eutanazijos programai buvo suteiktas kodinis pavadinimas T4.

Raudonų kryžiukų aukos

Atsakingu už T4 programos įgyvendinimą A.Hitleris paskyrė savo kanceliarijos viršininką, SS obergrupenfiurerį Philippą Bouhlerį, ir asmeninį gydytoją Karlą Brandtą. Naujoji tarnyba buvo įkurta Berlyne, Tirgartenštrasės 4-ajame name. Iš čia ir kilo kodinis eutanazijos programos pavadinimas.

Wikipedia.org nuotr./Adolfas Hitleris spaudžia ranką Philippui Bouhleriui, Miunchenas, 1938 m.
Wikipedia.org nuotr./Adolfas Hitleris spaudžia ranką Philippui Bouhleriui, Miunchenas, 1938 m.

Vokietijos piliečių skaičių, kurių atžvilgiu derėjo pritaikyti „dezinfekciją“ (terminas, kuris aptinkamas oficialiuose dokumentuose kartu su eutanazija), T4 darbuotojai apskaičiavo pagal formulę. Išėjo 70 tūkstančių. Darbo buvo imtasi sąžiningai ir jau per pirmus dvejus metus buvo „dezinfekuoti“ 72 tūkstančiai.

Kandidatų atranką vykdė 42 ekspertai iš labiausiai gerbiamų reicho psichiatrų būrio. Patys jie asmeniškai ligonių neapžiūrinėdavo, bet pasikliaudavo specialiai tam tikslui sukurtomis pacientų anketomis, kurias buvo įpareigoti užpildyti Vokietijos psichiatrijos ligoninių gydytojai.

Atranką lėmė šie kriterijai: nesugebėjimas užsiimti fiziniu darbu (pavyzdžiui, klijuoti dėžutes), ilgiau nei penkeri ligoninėje praleisti metai, kriminalinė praeitis ir nearijietiška kilmė. Dažniausiai eutanazijos aukomis tapdavo ligoniai su diagnoze „šizofrenija“.

Wikipedia.org nuotr./Adolfo Hitlerio įsakymas pradėti programą T4
Wikipedia.org nuotr./Adolfo Hitlerio įsakymas pradėti programą T4

Trys iš keturių pacientų su tokia diagnoze buvo pasmerkti myriop. Nors net pats šio termino apibrėžimas buvo be aiškių ribų (toks jis išlieka ir šiomis dienomis), o ir daktarų buvo suvokiamas labai subjektyviai. „Šizofrenikais“ galėjo tapti ir ligoniai su neaiškiomis diagnozėmis, ir piktybiniai ligoninės režimo pažeidėjai.

„Dezinfekcija“ be didesnių svarstymų taip pat būdavo skiriama ligoniams, sergantiems epilepsija, encefalitu, kenčiantiems nuo įgimtos ar senatvinės silpnaprotystės. Į sąrašus būdavo įtraukiami ir nepagydomai sergantys asmenys, paralyžiuotieji ir nesugebantys pasirūpinti savimi.

„Šizofrenikais“ galėjo tapti ir ligoniai su neaiškiomis diagnozėmis, ir piktybiniai ligoninės režimo pažeidėjai.

Teigiamo sprendimo atveju ekspertai užbraukdavo raudoną kryžiuką, neigiamo – mėlyną minusą. Tačiau, kadangi klausimas buvo atsakingas ir lėmė gyvybę, tegul ir ne visai pilnavertę nacionalsocializmo akimis žiūrint, bet vis dėlto žmogaus gyvybę, tai pirminės išvados būdavo perduodamos trims vyresniesiems ekspertams patvirtinti.

Šie peržiūrėdavo anketas ir pažymėdavo savo pastabas dešiniajame apatiniame kampe: „taip“, „ne“ arba „abejotina“. Visi abejotini atvejai būdavo perduodami vyriausiajam ekspertui, kuris ir priimdavo galutinį sprendimą. Klaidų neturėjo būti. Nei myriop pasmerkti pacientai, nei jų giminaičiai niekaip negalėjo paveikti sprendimo, o daugeliu atvejų apie jį net ir nežinojo.

Apie tikrąją anketų paskirtį nenutuokė ir jas pildęs psichiatrijos ligoninių personalas. Vokietijos sveikatos apsaugos ministerijos įsakyme buvo nurodyta, kad ši informacija reikalinga planuojant biudžetą. Suprantama, kad ligoninių darbuotojai buvo suinteresuoti gauti geresnį finansavimą, tad dažnai perdėdavo savo pacientų nedarbingumo lygį.

Pilies prie Elbės krosnys

Vokietijos mokslininkų sluoksniuose prasidėjo rimtos diskusijos apie patikimiausias ir humaniškiausias psichikos ligonių numarinimo technologijas. Buvo siūlomi tokie variantai kaip toksinių preparatų suleidimas į veną, barbitūratų perdozavimas, oro suleidimas į kraujotakos sistemą, kad būtų sukelta oro embolija, lėtas mitybos raciono mažinimas ir taip toliau. Galiausiai efektyviausiu eutanazijos būdu buvo pripažintas anglies monoksido panaudojimas.

Wikipedia.org nuotr./Tipinis dujų kameros interjeras
Wikipedia.org nuotr./Tipinis dujų kameros interjeras

Buvo paskelbtas kokybiškų ir nebrangių dujų kamerų ir kremavimo krosnių, kurias būtų galima be papildomų išlaidų sumontuoti paprastoje psichiatrijos ligoninėje, sukūrimo konkursas. Užsakovo (T4) ir tokių įrenginių projektavimu užsiėmusių įmonių susirašinėjimo dokumentacija buvo paviešinta Niurnbergo proceso „gydytojų bylos“ metu.

Psichiatrijos ligoninių dujų kameros ir kremavimo krosnys tapo didesnių kompleksų, kuriuos nacistai vėliau panaudojo mirties stovyklose, prototipais. Pravertė ir jų naudojimo patirtis. T4 programos „priemonių“ vykdymui buvo atrinkti ir atitinkamai aprūpinti septyni medicinos centrai įvairiuose Vokietijos rajonuose. Kiekvienas iš jų turėjo savo mažesnių „klinikų“ tinklą.

Vienu iš didžiausių eutanazijos centrų tapo Zonenšteino pilis Saksonijoje. 1940–1941 metais joje įrengtose dujų kamerose buvo sunaikinta 13 720 psichikos ligonių ir protiškai atsilikusių Vokietijos psichiatrijos ligoninių pacientų.

Wikipedia.org nuotr./Zonenšteino pilis šiais laikais
Wikipedia.org nuotr./Zonenšteino pilis šiais laikais

Įstaigoje dirbo per šimtas žmonių: gydytojai, slaugės, vairuotojai, kanceliarijos darbuotojai ir apsaugininkai. Psichiatrijos ligoninių ir senelių namų pacientai į Zonenšteiną autobusais būdavo atvežami kelis kartus per savaitę. Priėmimo skyriuje juos apžiūrėdavo gydytojas. Į ligos istoriją būdavo įrašoma diagnozė, kuri vėliau ir būdavo nurodoma kaip mirties priežastis.

Po apžiūros aukas suburdavo į 20–30 žmonių grupes ir lydimus slaugių palydėdavo į rūsį „nusiprausti duše“. Dujų kamera buvo išklijuota plytelėmis ir savo išvaizda priminė dušo patalpą. Personalas uždarydavo plienines duris, o budintis gydytojas į patalpą pradėdavo leisti anglies monoksidą. Priklausomai nuo aukų sudėjimo ir ištvermingumo, marinimo procesas trukdavo nuo 20 iki 30 minučių.

Kūrikai kūnus degindavo dviejose krosnyse. Pelenus suberdavo į urnas ir išsiųsdavo artimiesiems, pridėdami liudijimus, kad pacientas mirė nuo vienos ar kitos sunkios somatinės ligos. Nepanaudotus pelenus išmesdavo į sąvartyną Elbės pakrantėje šalia pilies.

„Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas!“

Vykstant „dezinfekcijai“, Vokietijoje tuo pat metu buvo vykdoma galinga propagandinė kampanija, teisinusi būtinybę pašalinti „antros rūšies“ žmones iš šviesios nacionalsocialistinės ateities. Populiariuose periodiniuose leidiniuose buvo spausdinami straipsniai, aiškinantys eugenikos programų, kurių metu apvaloma vokiečių rasė, esmę ir naudą.

Ekonomistai aiškino, kokias milžiniškas mokesčių mokėtojų lėšas galima sutaupyti, nebegydant nepilnaverčių ir nenaudingų visuomenės narių, ir kaip tas lėšas galima būtų panaudoti visos nacijos labui.

Į propagandinę kampaniją aktyviai įsijungė masinė kultūra: laikraščiai, žurnalai, radijas, kinas. Buvo kuriami kupletai ir anekdotai, milžiniškais tiražais leidžiami agitaciniai atvirukai ir plakatai. Mokiniai per baigiamuosius egzaminus rašydavo rašinius apie eutanazijos naudą ir vertę.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./„Informacinis plakatas“ iš parodos „Gyvybės stebuklas“, Berlynas, 1935 m.
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./„Informacinis plakatas“ iš parodos „Gyvybės stebuklas“, Berlynas, 1935 m.

Smalsuoliams būdavo rengiamos pažintinės ekskursijos į psichiatrijos įstaigas, kurių metu jiems būdavo įtaigiai aiškinama apie negrįžtamas psichikos susirgimų pasekmes ir jų keliamą pavojų paveldimumui.

Nacistiniai psichiatrai entuziastingai pritempinėjo teoriją prie vyriausybės duotos užduoties. „Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas!“ (Ein Volk, ein Reich, ein Führer!) – toks buvo Trečiojo reicho šūkis. O visi, kurie nėjo su dauguma, automatiškai būdavo laikomi priešais, išsigimėliais, degeneratais arba išprotėjusiais.

Buvo plečiami psichikos susirgimų diagnostikos rėmai, išrandamos ir imamos praktikoje naudoti naujos diagnozės: „užmaskuota silpnaprotystė“, „endogeninis (įgimtas) nenoras dirbti“, „sociopatija“. Sociopatu ir užsimaskavusiu silpnapročiu buvo galima paskelbti veltėdį, alkoholiką, valkatą, elgetą. O galima buvo ir komunistą, anarchistą, pacifistą arba homoseksualą.

Wikipedia.org nuotr./Nacistinės propagandos pavyzdys: „Šis įgimtų defektų turintis asmuo visuomenei per savo gyvenimą kainuoja 60 000 reichsmarkių. Tautieti, tai taip pat ir tavo pinigai.“
Wikipedia.org nuotr./Nacistinės propagandos pavyzdys: „Šis įgimtų defektų turintis asmuo visuomenei per savo gyvenimą kainuoja 60 000 reichsmarkių. Tautieti, tai taip pat ir tavo pinigai.“

Tokiu būdu psichiatrai gavo galimybę nekontroliuojami veikti savo kompetencijos sferoje, medicininė diagnozė virto politinės konjunktūros klausimu, o „gydymas“ virto būdu pašalinti valdžios nepageidaujamus elementus.

Oficialiai programa T4 buvo uždaryta 1941 metų rugpjūtį. Tuo metu ji jau nustojo būti paslaptimi šalies viduje, o užsienyje sulaukė visuotinio pasmerkimo. Visa Vokietijos priešininkus pasiekusi informacija apie T4 programą buvo sėkmingai panaudota kuriant antinacistinę propagandą.

Formalus valstybinės centralizuotos programos T4 uždarymas visiškai nereiškė, kad buvo nutrauktas psichikos ligonių, sociopatų ir kitaminčių fizinis naikinimas. Mechanizmas veikė toliau, o jo metodika ir kontrolė buvo nušlifuoti iki tobulumo.

Dabar Vokietijos visuomenės apvalymas nuo nepageidautinų ir antivisuomeninių elementų buvo nuleistas į žemesnį lygmenį. Medicinos įstaigų vadovams, dauguma kurių jau buvo nacionalsocialistų partijos nariai, buvo nuleidžiami jiems patikėtų ligonių mirtingumo planai. Planų vykdymas buvo griežtai kontroliuojamas.

Tikslių duomenų, kiek Vokietijos gyventojų buvo eutanazuota nuo 1941 iki 1945 metų, nėra. Įvairiuose šaltiniuose šis skaičius svyruoja nuo šimto tūkstančių iki milijono.

Wikipedia.org nuotr./T4 programos aukų memorialas Tirgartenštrasėje, Berlyne
Wikipedia.org nuotr./T4 programos aukų memorialas Tirgartenštrasėje, Berlyne

T4 programos metu įgauta patirtis buvo panaudota ne tik psichiatrijos ligoninėse. Dujų kameros ir krematoriumai neilgai trukus buvo sumontuoti ir pradėjo veikti mirties stovyklose.

Užgrobtose teritorijose tie patys metodai nedelsiant būdavo panaudojami okupuotų šalių psichiatrijos ligoninių, internatų, vaikų namų ir prieglaudų gyventojų atžvilgiu. Naikinti visi, kurie negalėjo būti panaudoti bent kaip laikina darbo jėga. Neretai pacientai būdavo sunaikinami kartu su įstaigų personalu.

Pagal gamtos dėsnius

Atrodytų, kad po ilgai trukusio masinio žmonių genofondo „valymo“ psichikos ligos turėjo išnykti arba jų atvejų skaičius bent jau turėjo gerokai sumažėti. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Žmonių su psichikos sutrikimais procentas visuomenėje išlieka pastovus.

Nuo 1933 iki 1945 metų nacistai sunaikino ar sterilizavo per pusę milijono vokiečių, turinčių įvairių psichikos nukrypimų. Tačiau jau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje psichikos ligų paplitimo ir sunkių psichikos sutrikimų skaičiai Vokietijoje niekuo nesiskyrė nuo analogiškų duomenų kitose pasaulio šalyse. Akivaizdu, kad žmogus gamtos dėsnių pakeisti nėra pajėgus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų