„Kiekvieni metai mus istoriškai vis labiau tolina nuo Lietuvos okupacijos pradžios 1940-ųjų birželio 15-osios ir nuo 1941-ųjų birželio 14-osios nakties, kai nekalti žmonės, šautuvų buožių smūgiais ir spyriais pažadinti iš miego, buvo grūdami į gyvulinius vagonus ir vežami į tremtį, nežinomybę, mirtį. Okupantai iš visų jėgų stengėsi sunaikinti savarankiškai mąstančią visuomenės dalį, mūsų šviesiausius protus, nubraukti jų sukauptą patirtį, pakirsti politinę, visuomeninę, kultūrinę įtaką. Teroro vykdytojams nerūpėjo nei aukų tautybė, nei lytis, nei amžius. Buvo skleidžiama baimė, siekiama visus paversti klusniais okupacinės sistemos tarnais. Lietuvos žemė krūpčiojo ir raudojo nuo vienas kitą keitusių raudonojo ir rudojo terorų. Daugiau nei dešimtmetį totalitarinis režimas rengė operacijas poetiškais pavadinimais „Pavasaris“, „Bangų mūša“, „Ruduo“, kas iš tikrųjų reiškė viena: masinius trėmimus ir tragiškus likimus tūkstančių žmonių, išplėštų iš savo gimtųjų namų, savo šeimos, savo žemės. Prisiminkime 1940-ųjų, 1941-ųjų ir visų laikų Lietuvos laisvės aukas, kurios savo kūnu ir dvasia, tikėjimu ir sąžine gynė Lietuvos laisvę“, – kviesdama pagerbti jų atminimą tylos minute iškilmingame minėjime kalbėjo I.Degutienė.
Pasak Seimo pirmininkės, istorija liudija, kad, nepaisant baisiausių represijų, kurias vykdė sovietų struktūros, Lietuvos žmonės visus okupacijos dešimtmečius neprarado vilties atkurti Nepriklausomybę ir to siekė įvairiomis ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo formomis.
Parlamento vadovė pažymėjo, kad istorija niekada nesibaigia, niekada nepasiekia galutinio taško, ji tarsi tiltas, jungiantis praeities ir dabarties kartas. „Tautos dvasinei pilnatvei ypač svarbus jaunosios kartos atvirumas ir imlumas tėvų ir senelių patirčiai, noras ir gebėjimas tą patirtį išgirsti ir suprasti. Todėl didelė atsakomybė tenka visiems, perduodantiems gyvąją istoriją jaunimui, ypač – mokytojams, kurie, atskleisdami jaunam žmogui Lietuvos praeities faktus, kartu ugdo tautinę savimonę, žadina meilę savo kraštui“, – pabrėžė I.Degutienė.
Anot Seimo vadovės, tikrai vertinga, kad jaunoji karta apie trėmimus, žudynes ir tautos išgyvenimus sužino ne tik iš pamokų ar knygų, nuotraukų ar filmų, bet ir iš liudininkų pasakojimų, asmeninio prisilietimo prie istorijos. „Tik su džiaugsmu, pasididžiavimu ir dėkingumu galime kalbėti apie jaunimo ekspedicijas į tremties vietas ir tėvynainių kapų tvarkymą, kur atrandama gyvoji istorija, vėliau perteikiama moksleivių rašiniuose ir piešiniuose, eilėraščiuose, dainose ar filmuose“, – sakė I.Degutienė, pabrėždama, kad šiandien yra Gedulo diena, bet ji spinduliuoja ir vilties šviesą, kančių metais teikusią stiprybės mūsų tremtiniams. „Tikiu ir linkiu, kad ir jaunajai kartai šis vilties švytėjimas, jaunatviškas veržlumas ir atvirumas, tikėjimas Lietuva ir jos žmonėmis padėtų įveikti ne vieną sunkumą jų gyvenimo kelyje“, – kalbėjo parlamento vadovė.
Iškilmingą minėjimą Seimo pirmininkė baigė 1988 m. užrašytais paskutinio nepriklausomos Lietuvos valstybės užsienio reikalų ministro, tremtinio Juozo Urbšio žodžiais: „Mumyse, vadinasi, kiekviename iš mūsų, kad ir kur kas būtume, kad ir kur ką veiktume, kad ir ką rytą, dieną, vakarą galvotume, naktį sapnuotume, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų ryžtas ir veiksmai turi būti nukreipti į tai, kad neištirptume, o liktume amžiais kompaktiška tauta su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškreiptomis tradicijomis ir kultūra, su savo vientisa, nesuniokota žeme, teritorija. Šiandien, dabar ir visados.“ „Išgirskime, suvokime ir pajauskime šių Juozo Urbšio žodžių prasmę“, – pabrėžė I.Degutienė.
